Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Solistė Judita Butkytė-Komovienė: kiek vaidmenų sukūriau - tiek gyvenimų nugyvenau

Nuolanki „Veronika“ Giedriaus Kuprevičiaus to paties pavadinimo miuzikle, karinga Boni Parker Franko Vildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“, kurios ryžtu niekas nesuabejotų, pašėlusi Franciska Kaljari Johano Štrauso operetėje „Vienos kraujas“... Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Judita Butkytė-Komovienė savo herojų likimus scenoje išgyvena visa savo esybe - judesiu, balsu, žvilgsniu.

„Kartais būna sunku „nusimesti“ vaidmenis. Pasitaiko sudėtingų, gilių ir net žeidžiančių. Kartais ne aš, o vaidmuo „įsikabina“ į sielą, jausmus, protą. Ta raudona linija būna labai arti ir ją peržengti pavojinga... Sunku tai nusakyti žodžiais, bet scenos žmonės supras, ką aš turiu galvoje“, - pasakoja žavioji solistė.

2000 metais dar būdama moksleivė konkurse „Dainų dainelė“ atlikote Barbarinos ariją iš Wolfgango Amadėjaus Mozarto operos „Figaro vedybos“. Ar tada prasidėjo Jūsų kelias iš Rokiškio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenos link?

Taip, esu 1996, 1998 ir 2000 metų „Dainų dainelės“ laureatė. Manau, retas iš dainininkų savo kelio nepradėjo šiame konkurse.

Muzikiniai gabumai pradėjo skleistis dar ankstyvoje vaikystėje, darželyje. Vėliau sekė muzikos mokykla, dar vėliau Klaipėdos universiteto Menų fakultetas (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultetas). Žinojau tik tiek, kad noriu dainuoti ir mano kelias bus susietas su muzika. Tad baigdama mokyklą nesukau galvos, kur stoti. Tai buvo tarsi labai natūraliai išplaukęs pasirinkimas. Baigusi vidurinę mokyklą stojau į Vilnių. Konkursas buvo milžiniškas, tad įstojau į mokamą vietą. Mano šeimai tai buvo neįkandami pinigai, tad lėkiau į stojamuosius Klaipėdos universitete. Įstojau į valstybės finansuojamą vietą, taip ir likau Klaipėdoje, kur tebesitęsia mano profesinis bei gyvenimo kelias.

LMTA Klaipėdos fakultete, solinio dainavimo klasėje, mokėtės pas prof. Valentiną Vadoklienę. Gal ir žinoma pedagogė pakreipė Jūsų karjerą?

Pas gerbiamą prof. V. Vadoklienę dainavimo subtilybių mokiausi šešerius metus. Dėstytoja davė visa, kas geriausia, tačiau karjeros kelią galime pakreipti tik mes patys: ji arba susiklosto, arba ne. Tai nulemia paties žmogaus asmeniniai pasirinkimai, daugelis kitų aplinkybių.

Kas buvo daugiausiai Jūsų tobulėjimui davę profesionalai?

Esu dėkinga visiems savo pedagogams, kurie daugiau ar mažiau prisidėjo prie mano tobulėjimo. Visus prisimenu su pagarba ir šiluma. O šiandien daugiausia mokausi iš savo pačios klaidų, įsirašau, analizuoju. Žinoma, tam tikrų dalykų mokomės ir iš kolegų. Didžiulį darbą ruošiant partijas įdeda mūsų koncertmeisteriai, dirigentai. Solisto profesija yra ta, kur nuolat vyksta mokymasis.

2006-2007 m. dirbote Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijoje neformaliojo ugdymo pedagoge. Kas lengviau ar mieliau - pačiam dainuoti ar skatinti kitus?

Tai buvo trumpas mano, kaip mokytojos, gyvenimo epizodas, nelabai spėjau suprasti, kas tai yra, nes teko išeiti motinystės atostogų. Bet niekada nesakyk niekada, o tos šventos mokytojos savybės - kantrybės - man taip trūksta...

Kokia buvo Jūsų pirmoji solinė partija? Kuo įsiminė vėlesni vaidmenys?

Pirmoji solinė partija - Rozina Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Su šiuo vaidmeniu būdama studentė debiutavau ir KVMT scenoje. Dabar jau esu sukūrusi apie 30 vaidmenų - nuo mažyčių iki pagrindinių. Kiek vaidmenų sukūriau, tiek gyvenimų nugyvenau. Vieni pavyko, kiti gal mažiau, bet kiekvienam vaidmeniui esu dėkinga už naują patirtį, pažintis, auginimą bei tobulėjimą. Su kiekvienu nauju vaidmeniu labiau pažįsti pasaulį ir žmones. Neseniai paruošiau nediduką, bet labai smagų Virėjuko vaidmenį Gyčio Padegimo režisuojamoje Antonino Dvoržako operoje „Undinė“.

Kuriant vaidmenį, statant naują spektaklį, įdomus yra pats procesas, ieškojimas vaidmens pajautos, darbas su režisieriais, dirigentais, scenos partneriais. Tas paslapties šydas yra labai saldus, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia.

Kaip Muzikinio teatro solistė, išbandote įvairius amplua. Vaidyba ir dainavimas - atrodo, kad vienodai mėgaujatės abiem savo talentais?

Jūs teisi, iš tiesų mėgaujuosi ir myliu tai, ką darau. Muzikinio teatro scenoje vaidyba ir dainavimas neatskiriami vienas nuo kito, privalai profesionaliai juos derinti ir stengtis įgyvendinti vokalinius bei režisūrinius uždavinius vienu metu.

Kokias netikėčiausias režisūrines užduotis yra tekę įveikti?

Vaidmuo dažnai kelia vokalinių arba režisūrinių iššūkių, reikalauja daug pasiruošimo. Tačiau neįgyvendinamų uždavinių režisieriai dar nekėlė... Visada stengiausi ir stengiuosi kaip galiu geriausiai išpildyti visus režisieriaus sumanymus, nepamiršdama vokalinės partijos. Šiais laikais vaidmenys reikalauja vis daugiau lankstumo, geros fizinės formos, šokio įgūdžių, puikios vaidybos. Scenoje turi nebijoti būti negražus, nusimesti visus suvaržymus ir nepatogias scenas paversti patogiomis. Tik tada rezultatu bus patenkintos visos pusės.

Ar jaudinatės prieš žengdama į sceną? Ar sunku paleisti personažą po spektaklio?

Nesvarbu, ar spektaklis, ar koncertas, kiekvieną kartą eidama į sceną jaudinuosi. Tik daugėjant patirties išmokau jaudulį valdyti, tarsi užmaskuoti. Tikrąją jaudulio, pasiruošimo scenai kainą žinau tik aš ir mano namiškiai.

Kartais tikrai būna sunku „nusimesti“ vaidmenį. Pavyzdžiui, Krista „Adatoje“, Veronika „Veronikoje“, Boni spektaklyje „Boni ir Klaidas“, Lilė spektaklyje „Į švyturį“ - tai vaidmenys, kurie buvo sudėtingi, gilūs ir žeidžiantys. Kartais ne aš, o vaidmuo „įsikabina“ į sielą, jausmus, protą. Ta raudona linija būna labai arti ir ją peržengti pavojinga... Sunku tai nusakyti žodžiais, bet scenos žmonės supras, ką aš turiu galvoje.

Koks tas solistų gyvenimas: nuolat ruošiate naujas partijas, kartojatės jau žinomas, daug dirbate ir saugote balsą?

Balsas yra mūsų maitintojas, o tą, kas tave maitina, turi saugoti ir gerbti. Laikui bėgant kiekvienas randame būdų, kaip savo balsą patausoti, kas jam tinka, o kas ne. Aš nerūkau, nepiktnaudžiauju alkoholiu, šaltuoju sezonu galvą ir kaklą laikau šiltai.

Kad ir kaip myliu savo profesiją, aš jos nesureikšminu, nelaikau ypatinga. Manau, kad profesijos, tausojančios gyvybę, pasaulį, visatą, daug ypatingesnės. Aš savo profesijos išskirtinumą pajuntu tada, kai tai, ką darau scenoje, pasiekia žiūrovą, suvirpina jo gyvastį, kai jis nejučia pradeda verkti ar juoktis, dar ilgai lieka pakylėtas to, ką matė ar girdėjo. Arba net praėjus kuriam laikui, žiūrovas prisimena ir tau dėkoja... Kartais scenos kolegų akys, bežodis apkabinimas išduoda apie ką tik įvykusį stebuklą. Tokie momentai neįkainojami bei ilgam nugula prisiminimuose. Bet tikrai nesijaučiu žinoma, gyvenime ir gatvėje susilieju su visais...

Šalia dainavimo taip pat vargonuojate Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčioje. Kuo ypatinga ši veikla?

Jau, regis, 18 metų esu viena iš Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčios vargonininkų. Į žodį „vargonininkas“ telpa daug kompetencijų ir gebėjimų, ne visas jų turiu. Bažnyčioje yra tikrų šios srities meistrų, o save aš laikau pameistriu. Turiu Dievo duotą balsą, tad giesmėmis jį šlovinu ir dovanoju giesmes žmonėms. Tai veikla, kuri turtina, stiprina, apvalo dvasią, leidžia pabūti vienai su savim, pasimelsti, nes sakoma, kad tas, kuris gieda, meldžiasi dvigubai.

O jei po Mišių sulaukiu padėkos, taip gera pasidaro... Ir vėl suku dėkojimo ratą ir už viską dėkoju Aukščiausiajam.

Scenoje kone kas savaitę - nauja gyvenimiška audra, dažniausiai susijusi su meile. O gyvenime? Papasakokite apie savo šeimą.

Scenoje leidžiama beveik viskas, ko gyvenime sau tikrai neleistum - tai esminis skirtumas. Mano asmeninis gyvenimas nesiskiria nuo kitų žmonių: rūpinuosi sūnumis, vyru, buitimi, gaminu valgį. Mėgaujuosi paprasčiausiais kasdienės rutinos ritualais. Patinka, kai viskas sustyguota, sužiūrėta. Gyvenime ir santykiuose mėgstu pastovumą bei vidinę ramybę.

O su savo vyru Mariumi susipažinau dar būdama studentė. Gyvenome tame pačiame studentų bendrabutyje. Daugiau nei 16 metų esame kartu ir auginame du sūnus.

Ar sudėtinga solistės karjerą derinti su motinyste?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad lengva derinti darbą teatre ir motinystę. Tikrai taip nėra. Pagrindinis pagalbininkas - vyras. Vyresnysis sūnus taip pat stipriai prisideda, kai reikia pabūti su broliu. Esame šeima, tad vienas kitą gelbstime. Tik retais atvejais tenka šauktis pagalbos iš šalies.

Mūsų profesijoje motinystė turi savo kainą. Turinčios vaikų kolegės supras, ką turiu galvoje: kaip greitai tave pakeičia kita solistė, kaip ilgai užtrunka, kol vėl įsivažiuoji. Nėra lengva grįžti į sceną. Bet tai kaina, kurią mokėčiau ir mokėčiau, nes mano istorija scenoje kažkada pasibaigs, o istorija vaikuose - tęsis ir po manęs. O perjungti scenos ir gyvenimo mygtukus per laiką išmoksta visi scenos žmonės (juokiasi).

Dainuojate ir spektakliuose vaikams. Ar Jums tai artima? Ar Jus atpažįsta savi vaikai?

Spektakliai vaikams - atskiras žanras: ne toks lengvas, kaip gali pasirodyti. Šie spektakliai dažnai reikalauja daug fizinių jėgų, nes juose nemažai judesio, lakstymo ir pan. Čia ryški emocijų kaita, reikia daug įtaigos, nuoširdumo, bet visa tai turi vykti tarsi natūraliai, paprastai.

Buvo kartą toks nutikimas. Vaidinau Buratiną, spektaklio atėjo pasižiūrėti mano vyresnėlis, kuriam buvo beveik treji metai. Per pertrauką sūnus, pamatęs mane nugrimuotą, su kostiumu, neprisileido. Aš kažką pasakoju, einu artyn, o jis traukiasi, glaudžiasi prie tėčio ir sako: balsas mamos, bet čia ne mama. Klausė tėčio, ar ta nosis tokia ir liks. Prisipažinsiu, nebuvo jauku (juokiasi).

Gyvenime svarbiausia...

... darna su pačiu savimi, savo kūnu bei mintimis, sąžine. Tik savo kailyje jausdamiesi gerai, mes į žmones ir aplinką paleidžiame gerumą.

Laisvalaikis?

Kiek įmanoma savo laisvą laiką dalinu bendravimui, pasišnekėjimams, pasivaikščiojimams su šeima, o kartais vienu iš narių. Labai mėgstu skaityti. Šis malonumas dažnai sutrumpina miego valandas. Retai, bet su dideliu pasigardžiavimu nueinu į spektaklį, koncertą ar parodą. Mėgstu filmus ir, žinoma, keliones! Na, kas jų nemėgsta?!

Svajonės?

Labai labai svajoju suvaidinti kino filme! Ir dar aplankyti nelankytas šalis.


Kalbino Žaneta Skersytė

Gegužės 8 d. (sekmadienį) 12 val. Klaipėdos Žvejų rūmų Teatro salės scenoje J.Butkytę-Komovienę išvysite Nijolės Sinkevičiūtės muzikiniame spektaklyje vaikams  „Pasaka be pavadinimo“.

Gegužės 14 d. (šeštadienį) 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmų scenoje solistė taps Venera Jacques‘o Offenbach‘o operetėje „Orfėjas pragare“.

Laukiame!

Rekomenduojami video