Spe­cia­lis­tai nuo­šir­džiai pa­ta­ria kiek­vie­nam iš mū­sų dau­giau dė­me­sio skir­ti fi­zi­niam ak­ty­vu­mui, ne­už­mirš­ti mankš­tin­tis, svei­kai mai­tin­tis ir la­vin­ti pro­tą. Šie­met „Aly­taus nau­jie­nos“ Jus kvies į „Is­to­ri­jos mankš­tą“. Žval­gy­da­mie­si po Aly­taus kraš­to pra­ei­tį, pri­si­min­si­me se­nuo­sius pa­sta­tus, pa­min­klus, skulp­tū­ras, įdo­mias vie­tas ir kas jų vie­to­je yra da­bar, o tai, kas iš­li­ko, la­bai pa­si­kei­tė ar ne. Pa­siū­ly­si­me ne tik mankš­tin­ti akis laik­raš­čio pus­la­piuo­se, pro­tą mik­lin­ti pri­si­me­nant, ta­čiau skir­ti lai­ko sau ir ap­lan­ky­ti tas vie­tas.

To­kiu pa­va­di­ni­mu 1985 me­tais vie­ti­nia­me laik­raš­ty­je pri­sta­ty­ta bir­že­lio 8 die­ną ofi­cia­liai ati­da­ry­ta Jau­ni­mo par­ko aš­tuo­nių me­ta­lo plas­ti­kos skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja. Tą die­ną „Ge­ro­ji fė­ja iš ste­buk­lų ša­lies pa­kvie­tė ma­žuo­sius aly­tiš­kius ir jų tė­ve­lius į su­si­ti­ki­mą su jų au­to­riais“.

Tai bu­vo ne­ei­li­nis įvy­kis mies­te. Šių skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja – pir­mo­ji to­kio po­bū­džio eks­po­zi­ci­ja to me­to So­vie­tų Są­jun­go­je. Šven­tė bu­vo il­go dar­bo, idė­jų, skulp­tū­rų kū­ri­mo bei to­bu­li­ni­mo pro­ce­sas. O ir pats ati­da­ry­mas įvy­ko ne tą die­ną, kaip nu­ma­ty­tas, o nu­kel­tas ge­ram pus­me­čiui. Be­je, per tą lai­ką vie­na par­ko skulp­tū­ra pa­kei­tė pa­va­di­ni­mą.

Vis­kas pra­si­dė­jo ge­ro­kai anks­čiau nei bu­vo ker­pa­ma ati­da­ry­mo juos­te­lė. Prieš ke­le­rius me­tus, prie for­muo­ja­mo Jau­ni­mo par­ko, gre­ta Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tro (anuo­met Spor­to rū­mų), bu­vo pa­sta­ty­ta abst­rak­ti ge­o­met­ri­nių for­mų skulp­to­riaus Ka­zi­mie­ro Te­odo­ro Va­lai­čio kom­po­zi­ci­ja „Žie­das“, ku­rią mies­tie­čiai ne­tru­kus pra­dė­jo va­din­ti „Kos­mo­su“.

Ta­čiau 1984 me­tais „Va­gos“ iš­leis­ta­me al­bu­me „Ka­zi­mie­ras Te­odo­ras Va­lai­tis“ (teks­to au­to­rius Al­gi­man­tas Pa­ta­šius, su­da­ry­to­jas Vla­das Vil­džiū­nas) ties aly­tiš­ke skulp­tū­ra nu­ro­do­mas pa­va­di­ni­mas „Žie­das“. Ši skulp­tū­ra da­vė po­stū­mį ori­gi­na­liai pa­puoš­ti Jau­ni­mo par­ką.

Kaip tik 1984 me­tais bu­vo mi­ni­mos K.T.Va­lai­čio mir­ties 10-osios me­ti­nės. Jei­gu ne tra­giš­ka mir­tis – bū­tų šven­tęs 50 me­tų ju­bi­lie­jų.

K.T.Va­lai­tis pir­ma­sis Lie­tu­vo­je pra­dė­jo kon­struo­ti abst­rak­čias mo­du­li­nes kon­struk­ci­jas. Jo dar­bas „Vėt­run­gė“ 1973 me­tais bu­vo pa­sta­ty­tas Vil­niu­je. Tai pir­mo­ji abst­rak­ti me­ta­lo plas­ti­kos skulp­tū­ra vie­šo­je erd­vė­je so­viet­me­čiu.

Tuo lai­ku Aly­taus mies­to dai­li­nin­ku dir­bo ar­chi­tek­tas Al­ber­tas Stan­ke­vi­čius, gar­sė­jęs drą­sio­mis ir ori­gi­na­lio­mis idė­jo­mis.

Vie­no­je iš Vil­niaus ka­vi­nių sė­dė­da­mas su skulp­to­riais Nag­liu Nas­vy­čiu ir Kęs­tu­čiu Mus­tei­kiu su­bran­di­no min­tį Aly­tu­je 1984 me­tais su­reng­ti skulp­to­rių sim­po­ziu­mą.

Įvai­rių skulp­tū­rų par­kų Lie­tu­vo­je jau bū­ta, to­dėl rei­kė­jo kaž­ko ori­gi­na­laus. Nu­tar­ta kur­ti skulp­tū­ras iš me­ta­lo: „Mies­to Jau­ni­mo par­ke ku­ria­ma pir­mo­ji Są­jun­go­je me­ta­lo plas­ti­kos skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­ja. Dai­li­nin­kų są­jun­go­je bu­vo pa­tvir­tin­ti kū­ri­nių pro­jek­tai, ir aš­tuo­ni jau­nie­ji res­pub­li­kos skulp­to­riai ėmė­si įgy­ven­din­ti sa­vo su­ma­ny­mus. Gru­pei va­do­vau­ja Nag­lis Nas­vy­tis.“

Sim­po­ziu­mo da­ly­viams ne­bu­vo su­for­mu­luo­ta vie­ny­ti dar­bus pri­va­lė­ju­si te­ma. Jiems leis­ta eks­pe­ri­men­tuo­ti. Ta­čiau spau­do­je bu­vo sa­ko­ma, jog kū­rė „žais­min­gas, ža­di­nan­čias vaiz­duo­tę, ar­ti­mas liau­dies kū­ry­bai ir gam­tai skulp­tū­ras iš me­ta­lo“ ir „jau­nie­ji res­pub­li­kos skulp­to­riai sten­gė­si sa­vo dar­bais pa­gy­vin­ti par­ko ap­lin­ką, su­teik­ti džiaugs­mo pir­miau­sia ma­žie­siems jo lan­ky­to­jams – la­vin­ti jų fan­ta­zi­ją, ug­dy­ti kū­ry­biš­ku­mą“.

Tie­siog bu­vo to­kie lai­kai, kai vis­kam rei­kė­jo pa­tei­si­ni­mo ir ofi­cia­lių lo­zun­gų. Ne­bu­vo ri­bo­ji­mų ir dėl skulp­tū­rų aukš­čio. Sim­po­ziu­mas vy­ko dėl skulp­to­rių en­tu­ziaz­mo: dar­bus kū­rė be at­ly­gio, mies­tas su­tei­kė ap­gy­ven­di­ni­mą ir mai­ti­ni­mą. Kai ku­rie skulp­to­riai pa­tys ap­dirb­da­vo skulp­tū­rų me­ta­lą įvai­rio­se Aly­taus ga­myk­lo­se. Da­lis skulp­tū­rų kon­struk­ci­jų ir de­ta­lių da­ry­tos Aly­taus pa­tai­sos na­mų Elek­tro­tech­ni­kos ga­myk­lo­je.

Bir­že­lio mė­ne­sį skulp­to­riai rin­ko kom­po­zi­ci­jai vie­tą, sta­tė kū­ri­nių ma­ke­tus. Bu­vo at­lė­kę ir kon­sul­tan­tai iš Vil­niaus. Lap­kri­tį ori­gi­na­lūs dar­bai bai­gi­nė­ja­mi ir 1984 me­tų gruo­džio 7 die­ną 15 va­lan­dą nu­ma­ty­tas iš­kil­min­gas ati­da­ry­mas. Ar­tė­jant šiai die­nai pra­neš­ta, jog „dėl blo­go oro skelb­tas skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­jos ati­da­ry­mas ati­de­da­mas pa­va­sa­riui“.

Ža­dė­ta­sis pa­va­sa­ris už­tru­ko iki ki­tų me­tų bir­že­lio 8 die­nos. Iki to lai­ko aly­tiš­kiai su skulp­tū­ro­mis bu­vo su­pa­žin­di­na­mi spau­dos pus­la­piuo­se: spaus­din­ta dar­bo nuo­trau­ka, pa­va­di­ni­mas ir au­to­riaus pa­si­sa­ky­mas, ką jis no­rė­jo per­teik­ti skulp­tū­ro­je. Pir­ma­me sa­vo skulp­tū­ros pri­sta­ty­me Nag­lis Nas­vy­tis ją pa­va­di­no „Skry­dis“, vė­liau – „Ae­ro­nau­ti­kos is­to­ri­ja“.

Skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­jos ati­da­ry­mo me­tu bu­vo pa­žy­mė­ta, kad „Jau­nų­jų kū­ry­bos ori­gi­na­lu­mą, tę­siant se­ną­sias liau­dies meist­rų tra­di­ci­jas, gra­žiai įver­ti­no ir dai­li­nin­kas K.Bog­da­nas“, tuo­me­tis Dai­li­nin­kų są­jun­gos val­dy­bos pir­mi­nin­kas. „Už kū­ry­bi­nę do­va­ną mies­to jau­ni­mui LLKJS mies­to ko­mi­te­to pir­ma­sis sek­re­to­rius R.In­tu­kas pa­dė­ko­jo dai­li­nin­kams, įtei­kė gar­bės raš­tus ir at­mi­ni­mo me­da­lius.“

Tą die­ną su­si­rin­ku­sie­ji žiū­rė­jo lė­lių te­at­ro spek­tak­lį, spal­vin­gų ait­va­rų skry­dį, kiek­vie­nai skulp­tū­rai bu­vo ski­ria­ma dai­na, šo­kis ar tin­kan­tis ei­lė­raš­čio pos­me­lis.

„Ta­čiau pa­ti bran­giau­sia do­va­na – su iš­mo­ne ir fan­ta­zi­ja su­kur­tos me­ta­lo plas­ti­kos skulp­tū­ros – li­ko vi­sam lai­kui...“ – ra­šė spau­da. Skulp­tū­ros ne vie­ną de­šimt­me­tį puo­šia be­si­kei­čian­tį Jau­ni­mo par­ką: pri­žiū­ri­mos, at­nau­ji­na­mos, per­da­žo­mos to­kio­mis pat spal­vo­mis, ku­rias ka­dais pa­rin­ko au­to­riai.