Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šiuolaikinė bažnyčių architektūra. Keli pamąstymai

Mūsų laikas yra sekuliarizacijos laikas. Sekuliarizacijos, kuri Lietuvoje po sovietmečio priespaudos ir atgautos Nepriklausomybės polėkio peraugo į indiferentiškumą: žmogus nebeneigia Dievo egzistavimo, kaip tai darė netolimoje praeityje, bet mato Dievą kaip kažką, kurio neverta nei skelbti, nei su juo kovoti. Tikėjimas Dievu tapo išskirtinai privačiu žmogaus gyvenimo aspektu.

Architektūros istoriko prof. Sandro Benedetti teigimu, religinis indiferentiškumas ir tikėjimo privatumas sąlygojo ir šiuolaikinės sakralios architektūros formas, ją taip pat darė įtaką liturginė Vatikano II Susirinkimo reforma (1962–1965). Mato evangelijos frazė apibrėžia esmę: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarpe jų“ (Mt 18, 20). Šis „kur“ – krikščioniškos maldos vieta – turi savo architektūros istoriją. Būtinybė sukurti erdvę, kuri atspindėtų ir Dievo artumą, ir anapusybę buvo daugelio krikščionių paieškų ir meninės raiškos kelias.

Vis dėlto tyrinėtojai pabrėžia, kad šiandien naudojant „laiko patikrintus“ simbolius reikalingas ypatingas dėmesys ir jautrumas aplinkai. Sakralinė architektūra nėra individualistinė raiška, sąlygojama, pavyzdžiui, parapijos klebono – bažnyčios statytojo sugestijų. Šiandien palapinės, arkos, laivo simbolizmas nebūtinai neša tą pačią žinią kokią skleidė, pavyzdžiui, baroko bažnyčių architektūroje. Greičiau pagalvosime apie pabėgėlių laivus ir palapines stovyklose nei apie „Petro laivą“ ar „Mozės palapinę“. Viena vertus, norint prabilti šiuolaikine simbolių kalba, reikia mokėti tradicinę ikonografijos abėcėlę, kita vertus, reikia žinoti kokios formos veikia šio laiko žmogų.

„Tėve mūsų“ maldoje kreipimasis į Tėvą „kuris esi danguje“, aiškiai susieja Dievo buvimą su realybe, su vieta, su dangumi. Simboliškas šio buvimo perkėlimas į sakralios architektūros „dangų“ atskleistų Tėvo buvimą virš mūsų ir arti mūsų. Ankstyvojoje krikščionybėje dangaus tema buvo interpretuojama kaip erdviškai apibrėžta statinio apsidė, uždengta kupolu – simboline dievystės vieta – su Kristaus Visatos Valdovo atvaizdu. Modernybėje daug kas pasikeitė. Galima sakyti, kad iš daugybės šventovės kaip „regimo ir neregimo pasaulių sintezės“ simbolių išliko tik vienas, ryškiausias ir pagrindinis krikščioniškąją architektūrą žymintys ženklas – kryžius. Kryžius – tai pagrindinis erdvės ženklas, o iš žemiško Kristaus gyvenimo gimstančios figūratyvinės struktūros gali būti matomos, tačiau nebėra būtinos šiuolaikinėje bažnyčioje.

Vatikano II liturginė reforma smarkiai pakeitė architektūros realybę, pritaikydama ją reformuotai liturgijai ir stiprindama ryšį tarp altoriaus ir bendruomenės. Todėl pradėtos statyti didelės kvadratinės ar stačiakampės salės, dengtos daugiau ar mažiau nuožulniu stogu, išryškinančios presbiterinę erdvę ir pagrindinius liturginius objektus. Bažnytinės architektūros tyrinėtojų manymu, XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių Vakarų Europos bažnyčių formų paprastumas ir seklumas yra analogiškas šiuolaikinės sakralinės muzikos problemoms. Aštuntajame dešimtmetyje susidomima nauju išraiškos aktyvumu, monumentalumu, atsigręžiama į transcendentinį lygmenį, pradedama siekti sugrąžinti architektūrai gelmę be įmantrios gražbylystės.

XX a. devintajame–dešimtajame dešimtmetyje šiuolaikinės sakralios erdvės projektavimo ir statymo uždavinys buvo apibrėžtas taip: sugebėti išlikti įvykio, iš kurio gimė sumanymas statyti šventovę, aukštumoje. Pastato kūnas ir toliau konstruojamas remiantis ne senuoju principu, kai koplyčios ir navos atsiskirdavo ar padalindavo erdves, bet remiantis nauju liturginiu modalumu, lemiančiu architektūros erdvinį vientisumą. Siekiama architektūrinėmis priemonėmis išryškinti skirtingus liturginius polius, sukurti aiškias liturginių įvykių vietas, jas išskirti tinkama erdvės geometrija, šviesos intensyvumu, apimtimis. Vėl pradedamas vertinti transcendentinę Kristaus realybę išryškinantis vertikalumas. Trumpai tariant, XX a. pabaigoje bažnyčių statytojai apsisprendė siekti ir į vieningą visumą sukaupti tai, ką atveria Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma ir neprarasti tradicijai brangių ir istoriškai vertingų religinių aspektų, ikonografijos, pamaldumo akcentų.

Pavykusia šiuolaikine bažnyčių architektūra galima vadinti tuos statinius, kurie išlaiko vadinamąjį „identitetą“ ir kartu atliepia šiandieninės liturgijos poreikius. Vis dėlto šiandien bažnyčia gali būti kuriama naudojant pačius įvairiausius formų modalumus, kuriais naudojasi šiuolaikinė architektūra. Todėl labai svarbus yra ir architekto talentas, gabumai, profesiniai įgūdžiai, ir užsakovo atvirumas ne vidutiniškiems, ne „visiems patinkantiems“ pasiūlymams. Nuostabūs statiniai iškyla tada, kai bažnyčių statytojai ir kūrėjai nėra kurti liturginės reformos skelbiamoms naujovėms, kuomet išvengia nostalgijos praeičiai, nebijo naujovių ir nesustabarėja tradicijoje. Ir taip pat jie laimi tada, kai neatmeta jau egzistuojančių, laiko nugludintų šiuolaikinių ieškojimų sprendimų.

Nors dažnai abejojame ir diskutuojame, ar dar šiandien yra poreikis statyti bažnyčias, vis dėlto kūrybinis veiksmas bažnyčių architektūroje turėtų iškilti kaip kūrybinis tęstinumas ir kaip atvirumas laiko klausimų netikėtumams, laiko, kuriame kiekvienas iš mūsų stovime Dieviškos Apvaizdos akivaizdoje.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Rekomenduojami video