Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šiaudinių sodų rišimas Doviluose sudomino ir garbią viešnią

Dovilų etninės kultūros centras garsėja edukaciniais užsiėmimais ir vaikams, ir suaugusiesiems. Viena iš edukacijų – šiaudinių sodų rišimas – praėjusį penktadienį pristatyta ir pirmajai šalies poniai Dianai Nausėdienei, kai su Prezidentu Gitanu Nausėda lankėsi Doviluose. Viešnia su mažaisiais doviliškiais įsitraukė į šiaudinių sodų rišimą, po to dalyvavo diskusijoje „Kultūros centro misija bendruomenėje: kultūrinė edukacija ir pilietiškumo ugdymas“.

Ir estetika, ir sakralumas

„Šiaudinis sodas – tai lyg kosmosas. Čia yra smaigalys į dangų, ašis į žemę. Tai paukščiai, fantazija, pačios gražiausios mintys ir būdas save realizuoti, išreikšti savo dvasingumą. Rišdami sodą sudedame savo svajones, mintis, jei kas netinka – užmezgam mazgiuką“, – vesdama edukaciją „Šiaudo magija mokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems“, kurioje dalyvavo ir D. Nausėdienė, pasakojo etnologė, Žemaitijos skyriaus tautodailininkė Dalia Lengvinaitė. Jos svajonė – grąžinti šiaudinį sodą vėl į namus ir kad nebūtų užmiršti senieji amatai. Iš tiesų ne viena šeima jau susikūrė savo šiaudinį sodą. Tautodailininkės teigimu, sodas būdavo kabinamas namuose garbingiausioje vietoje, mat rugys senovėje buvo labai garbinamas. Anksčiau namų stogai būdavo labai žemi ir trūkdavo šviesos. Pakabintas sodas kambarį padarydavo šviesesnį ir erdvesnį. „Šiaudiniuose soduose labai daug teigiamos energijos, saulės šviesos“, – sakė D. Lengvinaitė, pati auginanti rugių sodams rišti.

Dirba sutelktai

Kūrybiniame procese su jaunaisiais doviliškiais dalyvavusi D. Nausėdienė įsitikinusi, kad žmogaus šaknys – tai etnokultūra, o ši – tokia turtinga ir spalvinga, joje telpa daug vardų, senosios tradicijos. „Be kultūros mes esame akimirka laiko vandenyne, kuri pasimeta tarsi vėjo nunešta“, – vaizdingai sakė D. Nausėdienė.

Dovilų etninės kultūros centre ji patyrė, kad Dovilų bendruomenė išskirtinė, kad čia žodžiai nesiskiria nuo darbų. Kaip teigė Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė, seniūnija, Dovilų pagrindinės mokyklos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo skyrius ir Etninės kultūros centras – visi skatina bendruomeniškumą, puoselėja etnokultūrą ir perduoda jaunajai kartai. Vaikai yra pramokę liaudiškų dainų ir šokių, dalyvauja edukaciniuose renginiuose, pavyzdžiui „Lino kelias“. Doviluose stengiamasi išsaugoti dviejų regionų – Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos tradicijas. Kultūros darbuotojai siekia atrasti tai, kas būdinga šiam kraštui.

„Etnologas dr. Jonas Tilvikas bendradarbiauja su universiteto mokslininkais, domimės, kokie augalai ir gėlės buvo anksčiau. Norime autentiškumo, kaip pavyzdys, kad ne visur rožės žydėtų“, ‒ kalbėjo Dovilų seniūnijos seniūnė. „Doviliškiai pirmieji parodė, kas yra tikra bendruomenė, kai reikėjo atstatyti sudegusį kultūros centro stogą: žmonės nešė po šiferio lapą, šeimos aukojo pinigus, bendruomenė susitelkė ir sutvarkė stogą, kol buvo skirtos lėšos renovacijai“, ‒ pasakojo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sveikatos ir socialinės politikos skyriaus patarėja (kultūros politikai) Jolanta Polekauskienė. Doviliškiai pirmieji nusprendė rengti bendras šventes visai bendruomenei ir, pasak N. Ilginienės, Klaipėdos rajone vieni pirmųjų šventėse atsisakė prekybos alkoholiniais gėrimais.

Monika CALZONAITĖ

Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.

Rekomenduojami video