Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šią šventę Lietuvoje daug kas pamiršo: etnologas papasakojo, kuo ji svarbi

Devintinės – krikščioniška šventė, kuri Lietuvos kaimuose ir miesteliuose sutraukdavo minias žmonių, tačiau dabar ši šventė, deja, nepelnytai pamiršta. Kas šią dieną buvo svarbiausia ir kuo ši šventė išsiskyrė iš kitų, naujienų portalui tv3.lt pasakoja etnologas Libertas Klimka.

Devintinėmis baigiasi bažnytinis pavasario švenčių ciklas, kuriame kiekviena šventė buvo skaičiuojama nuo Šv. Velykų datos.

Paskutinė iš kilnojamų – Viešpaties Kūno (Dievo Kūno ir Kraujo) iškilmė, pažymima prabėgus devynioms savaitėms po Didžiojo ketvirtadienio.

„Ją įvedė popiežius Urbonas IV 1264 metais priminimui Paskutinės Kristaus vakarienės su apaštalais; švente pagerbiamas Švč. Sakramentas, paliktas žmonėms Eucharistijoje. Kartu tai ir kunigystės įsteigimo paminėjimas. Mūsų laikais šventė, kurios metu įprastos ir procesijos, dažniausiai keliama į devintąjį ciklo sekmadienį“, – pasakoja etnologas.

Gatvėse aidėdavo būgnai Liaudiškai ši šventė dar buvo vadinama Devintiniu, o Žemaitijoje – Vainikais. Šis pavadinimas kilo iš to, kad ir bažnytinės eisenos ir namai buvo puošiami gyvąja žaluma, o žolynus šventindavo, kaip Dievo dovaną žmogui.

 „Juk dabar pats gamtos gražumas; tiek žalumos atspalvių, tiek žiedų aplink, ir oras kupinas jų kvapų… Senajame kaime jau iš anksto šiai šventei būdavo prisirenkama vaistažolių. Žinoma, atsižvelgiant ir į mėnulio fazę. Dabar jau po pilnaties, tai bus geresnės tos, kurios vaistingąsias medžiagas sukaupė žieduose ir šaknelėse“, – sako L. Klimka.

Į atlaidus žmonės traukdavo miniomis ir beveik visų rankose žaliuodavo gėlių bei žolynų puokštelės.

„O tos procesijos vykdavusios labai iškilmingai, net būgnams dundant. Dar ir dabar ne vienos bažnyčios užkaboriuose galima pamatyti praėjusių amžių kariškus būgnus. Jie vario skardos, tokie nemaži, pusapvaliai, su kojelėmis, dažnai papuošti herbais ir ornamentais. Mat kitados būta tradicijos iš priešo pulkų atimtuosius dovanoti bažnyčiai. Devintinių procesijos taip pat ir mūsų sostinės Vilniaus gili iš senovės ateinanti tradicija. Eisena senamiesčio gatvelėmis būdavo išpuošiama žalumynų vainikais ir vykdavo labai iškilmingai“, – pasakoja etnologas.

Šventintomis žolelėmis gydė Pasak L. Klimkos, per Devintines bažnyčios vidus buvo puošiamas žalumynų vainikais, o prie altoriaus statomi berželiai. „Ant kaimo šventovės sienų būdavo sukabinti kiekvienos šeimos merginų nupinti devyni vainikėliai iš devynių augalų: rūtų, juozažolių ir įvairių vaistažolių. Ir jie turėdavo išbūti bažnyčioje devynis mišparus.

Namuose sudžiuvusius vainikėlius laikydavo ant kampinės lentynėlės, prie šventųjų paveikslų.  Priartėjant grėsmingam audros debesiui, tų žolelių pasmilkydavo ties krosnies priežda. Naudodavo jas ir gydymui, tarkime, vaikus pasmilkydavo, jeigu būtų ko nors išsigandę ar tariamai „blogos akies“ nužiūrėti. Ligonio kambario orą tokiu pat būdu pagerindavo. O sunegalavus viduriais, tų pašventintų žolelių verta įberti arbaton“, – sako jis.

Nuo bažnyčioje stovinčių berželių žmonės nusiskindavo po beržo šakelę ir norėdami apsisaugoti nuo žaibo ar audros, kišdavo ją pastogėn.

„Dar būta tokio graudoko papročio – Devintinio žolelių įdėti į karsto pagalvėlę mirusiajam; taip daroma ir žemaičiuose, ir dzūkuose“, – pasakoja jis. Moterys šventintų žolynų pridėdavo ir į daržovių lysveles, tikėdamos, kad tai gali kurmius nubaidyti.

„Dar sakydavo, kad kopūstų tarpueiliuose šventintų berželio šakelių prikaišiojus, kirminai jų nepuolą“, – sako L. Klimka.

Skelbė darbų pabaigą

Devintinės – žemės ūkio pavasarinių darbų riba, po jos nebesėjama, nebesodinami ir daržai. Taip buvo dėl to, kad pasodinus daržą po Devintinių derlius paprasčiausiai nespės subręsti iki rudens šalnų.

„Todėl ir posakis toks: „Še tau, boba, Devintinės!“, kuris sakomas nustebus ar kam nepasisekus. O pyktį išliejant sukeikiama: „Kad jį Devintinis!“, – šypteli jis.

 

Laura Bilinskaitė

Rekomenduojami video