Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Senojo tikėjimo tradicijos gyvos

Senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ vyriausioji krivė Inija Trinkūnienė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių domisi senosiomis Rasos šventės, dar vadinamos Joninėmis, tradicijomis, apeigomis, ritualais. Ji neabejoja, kad tradicijos, jų laikymasis svarbu ne tik dėl mitologinių ir religinių reikšmių, bet ir dėl savo pačių tapatumo išlaikymo. Trumpiausią naktį moteris pataria susilieti su gamta, pajusti jos ypatingas galias ir kartu su artimais žmonėmis susikurti šventę.

Pažintis visam gyvenimui

Etnologė, folkloro žinovė ir folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė I.Trinkūnienė baltų tikėjimu susidomėjo Vilniaus universitete studijuodama psichologiją. Ten veikė studentų kraštotyrininkų draugija – jauni žmonės vykdavo į ekspedicijas, rinkdavo įvairią folkloro medžiagą, užrašinėdavo senąsias dainas, patys jas dainuodavo.

„Tuo metu buvo tokios veiklos atgimimas, kūrėsi folkloro ansambliai, etnografijos mylėtojų draugijos. Visa tai be galo domino ir domina iki šiol“, – apie pažintį su senuoju lietuvių tikėjimu pasakojo moteris.

„Romuvos“ vyriausiąja krive Inija tapo 2014-aisiais, po vyro Jono Trinkūno, pirmojo Lietuvos krivio, pasivadinusio Jauniaus vardu, mirties. Būtent jis su savo draugais ir bendraminčiais dar 1967 m. Kernavėje Rasos šventės metu uždegė pirmąjį aukurą, prie kurio pagerbė dievus ir protėvius.

„Švęsti laikantis senovinių lietuvių papročių Sovietų Sąjungoje nebuvo leidžiama, todėl Rasos šventė, kaip ir kitos kalendorinės šventės, būdavo švenčiama slapta, savų žmonių būreliuose. Puikiai prisimenu šventes ant Sartų ežero kranto: per visą naktį su dainomis, dievų pagerbimu ir t. t.“, – pasakojo I.Trinkūnienė.

Šiandien trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė tampa vis populiaresnė, o senųjų lietuvių papročių gerbėjai draugėn renkasi ne tik Kernavėje, bet ir Vilniuje, kitose Lietuvos vietose.

Ugdo tautinį tapatumą

Inija įsitikinusi, kad senojo tikėjimo papročiai ir tradicijos šiais laikais nebūtų tokie populiarūs, jei ne aktyvi „Romuvos“ narių veikla. „Joninės, švenčiamos sovietiniais laikais, neturėjo tokios gilios prasmės kaip Rasos šventė. Joninės labiau susijusios su krikščionybe, šv. Jono pagerbimu ir jo vardu, o Rasos yra pati seniausia lietuvių kalendorinė šventė“, – kalbėjo etnologė.

Moteris džiaugėsi, kad net ir sunkiausiais laikais buvo nepamirštos laužo kūrimo ar paparčio žiedo ieškojimo tradicijos. „Tai nėra kažkieno sugalvotos ir primestos tradicijos, jos atėjo iš gilios senovės. Pavyzdžiui, ugnies išlaikymas įvairiais pavidalais per naktį tarsi pratęsia ilgiausią dieną. Taip sudaromas nepertraukiamas šviesos ratas. Daugelis tradicijų ir pas mus, ir kaimyninėse šalyse yra išlikusios iki šiol“, – pasakojo I.Trinkūnienė.

Pasak jos, tradicijos ir papročiai žmonėms svarbūs ne tik dėl religinės ar mitologinės jų reikšmės, jie taip pat padeda išlaikyti jų pačių tapatumą. Kalendorinių ir šeimos švenčių metu tarsi sąmoningai susiejame save su tradicija. O lietuvių tradicijos yra labai turtingos ir prasmingos. Taigi Rasos šventė svarbi ir šiuolaikiniam tautiniam tapatumui.

„Įdomu tai, kad ir šiandien žmonės domisi, kaip reikia garbinti dievus, įvairiais kitais papročiais. Turime nepertraukiamą mūsų senojo tikėjimo tradiciją. Tai labiausiai ir žavi. Lietuvių dainų aruodai neišsemiami. Nežinau, kiek šimtų dainų jau moku, bet kiekvienais metais atrandu vis naujų“, – nuoširdžiai džiaugėsi folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ vadovė.

Susiliejimas su gamta

Seniau Rasos šventė nebuvo siejama su viena konkrečia diena. Ir dabar, pasak Inijos, ilgiausia diena yra persislinkusi keliomis dienomis į priekį. „Anksčiau žmonės, turėdavę ypatingą gamtos pajautą, ilgiausiai dienai nustatyti skirdavo net savaitę, kurios metu stebėdavo gamtą, jos pokyčius. Žmonės anksčiau būdavo arčiau gamtos ir laiko, matyt, turėdavo daugiau“, – kalbėjo Inija.

Kaip didžiausią šios ypatingos dienos vertybę moteris įvardija buvimą gamtoje, sąlytį su ja. Lietuvoje įprasta tai daryti su artimiausiais draugais, bendruomene, tačiau išgyventi šią ypatingą patirtį galima ir vienam. „Prisimenu, kaip vieną Rasų naktį praleidau viena savo kaime, vaikščiodama ir grožėdamasi kalneliais, paežerėmis. Tai buvo ypatingas ir stiprus dvasinis išgyvenimas“, – pasakojo I.Trinkūnienė.

Ne tik pramoga

Rasos šventė kupina tradicijų, apeigų, ritualų, tačiau vyriausioji Lietuvos krivė išskyrė pagrindinius ir svarbiausius. „Šventės metu ypatingas vaidmuo tenka vartams, išpuoštiems žolynais, prie jų atliekamos prasidedančios šventės apeigos. Paskui vyksta kupoliavimas, arba žoliavimas, kai einant pievomis renkamos puokštės. Vėliau apie žoles ir gėles nusimanančios moterys iš tų surinktų puokščių buria žmogaus ateitį. Tuo pačiu metu iš žolynų pinami vainikai, vėliau jie leidžiami vandeniu, jei jo aplink yra. Augalai šiuo metu būna ne tik patys gražiausi, bet ir įgauna stipriausių galių. Vėliau vyksta saulės palydėjimo apeigos, giedamos specialios giesmės. Jau temstant uždegamas aukuras, prie kurio pagerbiami protėviai ir dievai. Uždegamas laužas, kuris dega visą naktį. Rytą prausiamasi rasa arba maudomasi“, – glaustai apie svarbiausias apeigas pasakojo I.Trinkūnienė.

Paparčio žiedas, pasak etnologijos žinovės, yra gražus išminties ir gyvenimo prasmės simbolis, bet jo paieškos yra individualios, asmeninės. Todėl šio elemento į savo apeigas romuviai neįtraukia.

Nors į „Romuvos“ organizuojamas Rasos šventes susirenka būriai žmonių, Inija primena, kad pačios tikriausios ir gražiausios šventės vyksta tada, kai žmonės jas susikuria patys. „Jei žmogus ateina į šventę galvodamas, kad jam viskas bus paruošta, jo laukia pramoga, tai nėra tikra šventė. Svarbu šventę išgyventi, o ne tik papramogauti“, – sakė moteris.

Rekomenduojami video