Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šeimoje kurti santykius mokosi ir vaikai, ir tėvai

„Kurdami santykius šeimoje mokosi ir tėvai, ir vaikai“, – tuo visiškai tikra vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė Milda Karklytė-Palevičienė. Jau trylika metų vaikus ir šeimas konsultuojanti, pranešimus konferencijose skaitanti, mokymus ir seminarus tėvams, pedagogams vedanti specialistė teigia, kad vaikų ir tėvų kelionė kartu bus sėkminga tada, kai joje tvyros meilės, atvirumo dvasia. Savo daugiau nei dešimties metų patirtį ji sudėjo į knygą „Emocinis intelektas“, kurią išleido leidykla „Alma littera“.

Apie emocinį intelektą šiandien kalbama gana daug. Kodėl jis toks svarbus?

Palyginkime emocinį intelektą su žmogaus raumenynu: įsivaizduokime, kad sporto salėje stipriname, tobuliname tik vieną raumenį. Ar dėl to mūsų kūnas bus tvirtas, stiprus ir sveikas? Kai kalbame apie emocinį intelektą, taip pat svarbu matyti visumą, tolygiai ugdyti visus komponentus. Sutinku, informacijos daug, tačiau verta įjungti kritinį mąstymą ir pasidomėti plačiau, apžvelgti visą kontekstą, paieškoti daugiau informacijos, ją sujungti su savo išgyvenimais. Siūlau atkreipti dėmesį ir į autoriaus patirtį – ar jis dalijasi tik savo šeimos potyriais, ar yra praktikas, gebantis žvelgti plačiau, apibendrinti?

Priimta sakyti, kad emocinis intelektas – tai įgūdžių ir savybių visuma, nuo kurios priklauso žmogaus laimė, sėkmė. Vaiko elgesio modeliai, tai, kaip jis gebės priimti save ir kitą žmogų, spręsti problemas, bendrauti, išgyventi emocijas, gali lemti jo karjerą ir laimingą gyvenimą.

Savo knygoje teigiate: vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia užtektinai gerų. Kaip nusprendžiame, kurie tėvai yra tobuli, o kurie – pakankamai geri?

Aš sakau, kad pakankamai geri tėvai yra tie, kurie nuoširdžiai stengiasi kurti sveiką vaiko pasaulį, atliepti poreikius, suvokia to svarbą. Tokie tėvai nebijo klysti, pripažįsta klaidas ir jas darydami nesijaučia nevykėliais, nieko nekaltina, bet mokosi, renkasi kitą kelią. Tobuliesiems viskas sekasi ir pavyksta, jie nedaro klaidų, nepatiria sunkumų, jų vaikai puikai jaučiasi, visada gerai ir tinkamai elgiasi. Turbūt girdite mano žodžiuose sarkazmo gaidelę? Noriu pasakyti, kad tobulų tėvų, kaip ir tobulų žmonių, tiesiog nėra.

Kaip galima apibūdinti sveikus tėvų ir vaikų santykius? Argi neužtenka vien abipusės meilės?

Sveikais vadinu santykius, kai visi šeimos nariai jaučiasi emociškai saugūs, pasitiki vieni kitais, vieni kitus gerbia, moka ir gali išlikti savimi, yra lygiaverčiai. Ne lygūs, o lygiaverčiai, kuriems kiekvieno šeimos nario jausmai ir poreikiai vienodai svarbūs. Būtina priminti ir tai, kad tėvai – taip pat žmonės, ypač mamos, dažnai pamirštančios save ir savo jausmus, besistengiančios perprasti ir įgyvendinti kitų žmonių poreikius, norus, jausmus. Tas pats galioja ir tėčiams.

Sveikiems santykiams ne mažiau svarbus ir kokybiškas laikas kartu, pagal amžių ir galimybes paskirstytos pareigos, atsakomybės ir joms išugdyti įgūdžiai. Negalime tikėtis, kad vaikas ar suaugusysis gebės kontroliuoti, susivaldyti, jei niekas jam tokių įgūdžių nepadėjo įgyti. Daugybė konfliktų vyksta tik dėl to, kad mes vieni kitų tiesiog nesuprantame.

Be meilės šeima sunkiai įmanoma, – būtent taip pradedu savo knygą. Ir vis dėlto dažnai meilės gali neužtekti, vien mylėdami galime nesusimąstyti apie dalykus, kurių ir patys nebuvome mokyti, kurių mums niekas neįdiegė. O jei neišmoksime, savo vaikams neturėsime ko duoti.

Ar galite apibendrinti, koks yra šiandienos tėvų ir vaikų santykių fonas. Kas kelia nerimą tėvams dėl vaikų, o vaikams – dėl tėvų?

Tėvai psichologo pagalbos ieško tada, kai vaikas netinkamai elgiasi, kai tėvai ir vaikai tarpusavyje nesusikalba, kai vaikus užlieja emocijos – pyktis, baimė, liūdesys, pavydas – ir jie tuose jausmuose skęsta, nemoka su jais tvarkytis, kai nevaldo emocijų, netinkamai jas reiškia – kyla pykčio priepuoliai, vaikai užsisklendžia, atsisako dalyvauti ugdyme, nenori kalbėti su tėvais ar suaugusiaisiais. Būna, kad vaikai nemoka megzti kontakto arba užmezgę niekaip jo neišlaiko. Ateina vaikai, iš kurių tyčiojasi, ir tie, kurie tyčiojasi. Yra vaikų, kuriuos kankina mokymosi sunkumai, priklausomybės. Jie panirę į technologijas, atsiriboję ar, atvirkščiai – pernelyg prisirišę prie šeimos. Vaikams nerimą kelia įtempti santykiai tarp tėvų, jie jaučiasi nemylimi, nesuprasti, negirdimi, nepabuvę ir neprisižaidę su tėvais, negaunantys tik jiems skirto laiko. Taip pat nerimą kelia liūdni, pikti, pavargę, išsekę tėvai. Kartais vaikams atrodo, kad dėl tokios tėvų būsenos kalti jie. Vaikai tarsi sugertukai sukaupia tėvų emocijas, o tėvai vėliau pyksta nesuprasdami, kodėl vaikai blogai jaučiasi. Tėvų emocijos jiems tampa klampia pelke, jie negali pakęsti dvigubų standartų – kodėl tėčiui leidžiama rėkti, o vaikai už tai yra baudžiami?!

Kaip suaugusiesiems pirmiausia susitvarkyti su savo emocijomis, kurios dažnai išliejamos ant vaikų?

Pirmiausia siūlau mokytis suprasti viduje kylantį jausmą: man dabar liūdna, pikta, esu suirzęs, išsekęs, o ne blogas žmogus. Bet koks nepatogus jausmas reikalauja emocinės pauzės – pasitraukti iš situacijos, grįžti į save ir tik tada gilintis, kaip spręsti situaciją. Stiprias emocijas dažnai sukelia mūsų vidaus interpretacijos, buvusios patirtys, tik nelabai suprantame, kaip ir kas mus veikia. Kai įsijungia už emocijas atsakingos smegenų dalys, prislopinamos atsakingosios už racionalų mąstymą. Mums reikia ramybės būsenos, kad galėtume racionaliai įvertinti jausmo priežastį. O ramybei tinka viskas – puodelis arbatos, kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas gryname ore, artimo žmogaus ranka. Tik supratę, kas su mumis darosi, turėsime galimybę keistis, mokytis ir nepalikti viduje graužaties.

Įdomu, kad emocijas galima išreikšti chemija. Mūsų organizmo gynybinė sistema tarsi duoda ženklus. Kaip juos suprasti?

Tikra tiesa – kitų mums rodoma pagarba, pasididžiavimas stimuliuoja serotonino išsiskyrimą̨. Prisilietimas ir pasitikėjimas šalia esančiais žmonėmis skatina oksitocino išsiskyrimą̨. Dopaminas yra smegenų signalas, kad netrukus bus patenkintas koks nors poreikis, gautas apdovanojimas. Kai jaučiame skausmą, išsiskiria endorfino, kad spėtume pabėgti ar išvengti dar daugiau žalos. Patiriant baimę išsiskiria didelis kortizolio kiekis, o kai jaučiame nerimą ar stresą – mažesnis. Tai mūsų organizmo gynybinė apsauga, skelbianti apie poreikį imtis priemonių, bėgti, keisti situaciją, saugotis ar gintis.

Signalus, kad organizmas reaguoja į hormonus, galime pajusti ir kūne – nenustygstame vietoje, stipriai muša širdis, pykina, norisi į tualetą, pradeda skaudėti galvą, vyksta dar kažkas ne visai įprasto. Visa tai yra tam, kad galėtume tinkamai pasirūpinti savimi – grįžtume į balansą ir pradėtume racionaliai mąstyti, mėgintume suprasti jausmus, priežastis ir situaciją.

Tėvai dažnai skundžiasi: vaikai mūsų negirdi. Lygiai taip pat iš vaikų galima išgirsti – tėvai mūsų nesupranta. Ar toks konfliktas yra užprogramuotas?

Natūralu, kad visos kartos žvelgia skirtingomis akimis. Mes, suaugusieji, jau buvome ir vaikai, ir paaugliai, mokėmės, dirbame, mylėjome ir mylime, daugiau visko matėme, patyrėme. Vaikas šių etapų dar nėra perėjęs, tad natūralu, kad jo patirtys kitokios. Svarbu suprasti, kad vaikas nėra mažo ūgio suaugusysis, jo smegenys veikia kitaip. Juk aišku, ko galime tikėtis iš netreniruoto, tačiau ultramaratoną nubėgti pasiryžusio žmogaus? Jei jis nepasieks finišo, liksime nusivylę ir mes, ir jis, nepateisinęs mūsų lūkesčių. Tačiau net ir tokią situaciją, gerokai sušvelninę, galime panaudoti kaip pamoką, o ne kaip savęs destrukcijos galimybę. Tokioms pamokoms svarbios žinios ir įgūdžiai, kuriuos paveldėjome iš tėvų. Visada verta prisiminti frazę: tėvai augina vaikus, o ne vaikai – tėvus.

Kaip išmokyti vaikus reikšti emocijas? Galbūt egzistuoja pratimų, padedančių nuraminti sukilusias emocijas?

Pratimai, be abejo, egzistuoja, tačiau labai svarbu juos taikyti tinkamai. Kartais tėvai sako: nepadeda, neveikia! Tačiau reikėtų parinkti tai, kas labiausiai tinka vaikui, o ne mums. Taip pat svarbu, kaip tuos pratimus pateikiame, kaip juos įgyvendiname, kaip padedame vaikui įgusti ir koks yra bendras bendravimo fonas. Emocijų nuraminimo etapu vieniems padeda stiprus trepsėjimas kojomis, sugniaužti ir atleisti kumščiai ar į mažus skutelius suplėšytas Pykčio lapas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti savo jausmą, išpūsti jį į balioną ir susprogdinti, apsikabinti mamą ar tėtį, padaryti fizinių pratimų, padaužyti pagalvę, suskaičiuoti nuo dešimties iki vieno, pagniaužyti streso kamuoliuką ar giliai įkvėpti, o paskui iškvėpti.

Kaltė ar atsakomybė? Gali būti, kad vaikai dažnai painioja šias dvi savybes.

Visada įdomu, kaip reaguoja klaidų pridarę tėvai. Ar jie prisiima atsakomybę? Ar kaltina, menkina save? O gal sako, kad dėl jų klaidų kalti kiti žmonės? Turime išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, tada ją mokės prisiimti ir vaikas. Nėra paprasta pasakyti, kad suklydau, ieškosiu sprendimo, galvosiu, kaip galiu ištaisyti šią situaciją. Tačiau tai girdėdamas vaikas irgi kurs savo situacijos sprendimo modelį. Kaltė veikia neigiamai, ji nusėda, vaikas ją nešiojasi ir vėliau yra linkęs kaltinti save dėl visų negandų šeimoje. Tačiau visai kas kita pasakyti: tu pasielgei netinkamai, pats pagalvok, kaip galėtum ištaisyti šią situaciją, arba aš, jei nori, galiu tau padėti.

Blogiausia, kai tėvai užsipuola netinkamai pasielgusį vaiką, rėkia ant jo, ištaško savo emocijas, o vaikas toje situacijoje praslysta be pasekmių. Jo širdis pritvinkusi kaltės, agresijos, netinkamų sprendimų, o galimybės ištaisyti situaciją, prisiimti atsakomybę jis negauna, taigi, nieko neišmoksta.

Prisipažinkite, esate griežtų taisyklių šeimoje priešininkė ar palaikytoja?

Tikriausiai esu kažkur per vidurį – autoritetinio auklėjimo šalininkė. Autoritetinio auklėjimo taisyklės nėra skirtos suaugusiųjų patogumui ar vaikui valdyti, jos skirtos sveikai vaiko raidai ir asmenybei formuoti. Taisyklės vaikams kuria saugumo jausmą, reikia mokyti jų laikytis, nes supratę, kaip jos veikia, vaikai labiau pasitiki savimi ir jaučiasi užtikrintesni. O tai padeda sėkmingiau megzti santykius ne tik su šeimos nariais. Jiems smagu, kad pavyksta, o tai padeda išsiskirti laimės hormonui, gerėja bendra emocinė sveikata ir savijauta. Tvirtos, aiškios, būtinai kartu aptartos, adekvačios, vaiko poreikius atitinkančios taisyklės, mano įsitikinimu, padeda kurti šiltus santykius šeimoje.

Laisvė Radzevičienė

Rekomenduojami video