Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Savęs paieškos nuvedė į netikėtas erdves

„Emocijos yra įrankiai, mūsų dažai, mūsų teptukai, kuriais tapome savo vaidmenis“, – sako aktorius, lektorius, komunikacijos mokytojas Andrius Žebrauskas. Trisdešimt metų scenai atidavusi scenos kalbos, retorikos meistrė, lektorė Adrija Čepaitė pasakoja, kad gilinimasis į save, savo jausmus ir emocijas jai padėjo atsikratyti scenos baimės ir pakeisti požiūrį į aktoriams visiškai neįprastą verslo aplinką. Pažinę save, abu aktoriai šiandien savo patirtimi dalijasi su kitais – rengia paskaitas, susitikimus, dirbtuves, stovyklas.

Teatras manęs nemylėjo

Tiek Adrija, tiek Andrius nuėjo ilgą kelią, kol tapo tuo, kuo yra šiandien – žinomais mokytojais, kurie įdėmiai pažvelgti į save moko ir kolegas aktorius, ir politikus, verslininkus, karininkus. „Viešasis kalbėjimas mane supažindino, sujungė su plačiąja visuomene, – sako A.Čepaitė. – Kad ir kaip būtų keista, tame, rodos, visiškai svetimame man pasaulyje pasijutau savesnė nei teatre. Jaučiu nepaprastą pasitenkinimą, kad galiu daryti tai, ką noriu, – scenoje, gyvenime, savo veikloje. Man nebereikia svarstyti, ką žmonės pagalvos. Man nesvarbu, ką jie pagalvos! Tie, kuriems patinku, patys pas mane ateina. Taip jaustis yra visiška laisvė.“

Pastaruoju metu Adrija ir Andrius vis rečiau pasirodo teatro scenoje. Abu sako, kad netikėtai prasidėjusi mokymo ir dalijimosi žiniomis veikla juos įtraukė, pasigrobė ir atvedė į visiškai kitokį nei teatras pasaulį. „Buvo laikas, kai svarsčiau visai trauktis iš teatro – turėjau mažai vaidmenų, trūko veiklos, jaučiau, kad savęs nerealizuoju“, – prisipažįsta A.Čepaitė.

Tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji jau dėstė aktorystės meną ir scenos kalbą. Kartais nutikdavo taip, kad žmonės prašydavo padėti jiems pasirengti svarbiam pasisakymui konferencijoje, rezultatų pristatyme, diskusijoje. Per vieną iš konferencijų Adrija susipažino su moterų lyderystės akademijos „Go Forward Academy“ įkūrėja Jurga Varanaviče. Sako, būtent Jurga padėjusi suprasti, kad Adrija gali mokyti kitus, jai tai duota. „Netrukus stipriai įsitraukiau į mokymų veiklą, mane skatino tai, kad esu kviečiama, reikalinga. Štai, ko man trūko teatre – kad mane mylėtų!“ – atvirai sako A.Čepaitė.

A.Čepaitė: „Man dvasingumas yra žmogiškumas. Jeigu nežinai, kas yra žmogiškumas, neturi žalio supratimo, kas tokios dvasinės aukštybės. Kalbu apie esminį suvokimą „žinau, kad nieko nežinau“. Aš esu Visatos dalis ir Visata yra dalis manęs.“

Šiandien Adrija tikina verslą suprantanti geriau nei teatrą. „Verslas mane užbūrė, – sako ji, – aš įsimylėjau verslą ir žmones, užsiimančius verslu. Mane veža žmonės, brandinantys milžiniškas idėjas, o paskui jas įgyvendinantys. Versle žmonės prisiima didžiules rizikas, atsakomybę savo kailiu ir finansais, o teatre to nėra. Supratau dar ir tai, kad verslo aplinkoje žymiai mažiau narcizų. Čia viskas paprasta – sistemos, struktūros, taisyklės, atsakomybė ir finansai, kuriuos arba sugebi valdyti, arba ne. Taip, pinigai suteikia daug laisvės, kartais ir arogancijos. Taip, verslininkai kartais labai tiesūs, kartais gal kiek per grubūs, kartais per paprasti, bet susidūrusi su tokiais žmonėmis supratau, kad noriu iš jų mokytis, noriu būti šalia, suprasti, kaip jie mąsto. Man patinka jų energija, man patinka jų valia, aš dievinu punktualumą ir nesuprantu, kaip teatre galima vėluoti valandą.“

Adrija džiaugiasi turėdama didžiulį bendraminčių ratą. Jis parodo jai kryptį ir atveria daugybę naujų durų. Jame – žmonės, besikeičiantys patys ir norintys keisti kitus. Aktorė įsitikinusi, kad sąmonės transformacija šių laikų pasaulyje yra labai svarbi. Būtent tokia transformacija žmonėms padėtų išvengti dvasinės arogancijos ir narcisizmo, kurio aplinkoje yra nepaprastai daug. „Mes visi esame susiję, supainioti viename tinkle, – sako Adrija. – Esame panašūs ir turime tą patį tikslą – visi norime meilės.“

Kai save kontroliuojame, dingsta nuotykis

Aktorius A.Žebrauskas prieš du dešimtmečius jo gyvenime atsiradusią improvizaciją irgi vadina dėsningu atsitiktinumu. Gilintis į improvizaciją, skaityti apie ją ir jos mokytis aktorius pradėjo po paskutinio Vilniuje vykusio legendinio „Life“ teatro festivalio, kuriame lietuvius aktorius improvizacijos meno mokė iš užsienio atvykę dėstytojai. Jie sugebėjo Andrių sudominti ieškoti žinių ir patį daug mokytis.

Pradėjęs dėstyti improvizaciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Andrius sako, kad šis darbas iš pradžių jam nepatikęs, tačiau pamažu atsivėrė neįtikėtinos improvizacijos erdvės. „Man patinka, kad dėstydamas, dalyvaudamas mokymo ir dalijimosi procese pamiršti save. Sieki perduoti žmonėms žinias, atskleisti jų galimybes ir tai labai smagu. Kai žmogus pamiršta save, jis laimi“, – įsitikinęs A.Žebrauskas.

A.Žebrauskas: „Įdomus dalykas – kai susigrąžinti spontaniškumą, pradedi nebijoti, kad susimausi. Net ir susimovęs atsiprašai, kitą kartą, žiūrėk, nebesusimauni. Be jokios abejonės, kad pasiektum tokią būseną, reikia šiek tiek patirties.“

Improvizacijos studijos ir kartu su kolegomis įkurtas improvizacijos teatras „Kitas kampas“ aktorių A.Žebrauską atvedė į neurolingvistinio programavimo studijas. Pasaulyje XX amžiaus pabaigoje itin išpopuliarėjusi taikomosios psichologijos kryptis mėgina atsakyti į klausimą, kodėl sėkmingi žmonės yra sėkmingi ir kaip būtų galima, apibendrinus jų patirtis, tos sėkmės išmokyti kitus. Daugybę metų paskyręs studijoms ir improvizacijai, šiandien Andrius sako, kad suaugusieji praranda gebėjimą improvizuoti, jie nori kontroliuoti savo veiksmus, pojūčius, jausmus. Kontrolė tarsi suteikia saugumo jausmą, tačiau kartu prarandamas spontaniškumas, nuotykis, o džiaugsmą keičia įtampa.

„Mes norime visada būti pasirengę, viską kontroliuoti, kad tik negriūtų planai, kad mes nesusimautume, kad iš mūsų nesijuoktų ir mes nekentėtume. Juk mes tikrai nenorime kančios! Įdomus dalykas – kai susigrąžinti spontaniškumą, pradedi nebijoti, kad susimausi. Net ir susimovęs atsiprašai, kitą kartą, žiūrėk, nebesusimauni. Be jokios abejonės, kad pasiektum tokią būseną, reikia šiek tiek patirties. Tai mes ir veikiame per stovyklas – mokomės nebūti tobuli“, – apie savo darbą pasakoja A.Žebrauskas.

Festivalyje „Masters of Calm“ jis pristatys savo sukurtą vaidmenų žaidimą „Godopoco“. Aktorius ir emocinio intelekto lavinimo mokytojas A.Žebrauskas sako, kad labai svarbu mokytis savo emocijas užčiuopti pačioje jų gimimo pradžioje: „Svarbiausių žmogaus emocijų skaičiuojame 8 ar 12, tačiau jų atspalvių yra kur kas daugiau – apie 300. Mes dažnai nė nejaučiame, kad emocija kyla, negalime įvardyti, kokia ji. Tačiau kai emocijos susikaupia viduje, įvyksta sprogimas, geriau to nelaukti.“

Adrija festivalio dalyvius kvies išsiaiškinti, ką apie mūsų dvasios būseną kalba mūsų kūnas. „Man dvasingumas yra žmogiškumas, – sako ji. – Jeigu nežinai, kas yra žmogiškumas, neturi žalio supratimo, kas tokios dvasinės aukštybės. Kalbu apie esminį suvokimą „žinau, kad nieko nežinau“. Aš esu Visatos dalis ir Visata yra dalis manęs. Tačiau viena yra tai pasakyti, o visai kas kita – suvokti, kad mano kūnas yra tik laidininkas. Visa mano praktika – parodyti, kad mūsų kūnai turi begalinę išmintį ir toji išmintis yra kur kas didesnė nei mūsų protas. Noriu žmonėms paaiškinti, kokią didžiulę galią kūnas turi mūsų mąstymui, suvokimui ir emocinei būsenai.“

Rekomenduojami video