Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
San Sebastiano kino festivalis 2022: Kriauklės jaunimui

Rugsėjo 24-os vakare San Sebastiano kino festivalis išdalino prizus. „Auksine kriaukle" apdovanotas Kolumbijos kelio filmas („road movie“) „Pasaulio karaliai“ (Los reyes del mundo, rež. Laura Mora). Benamiai paaugliai jame keliauja ieškoti teisybės, bet jos neranda. Jau rašiau, kaip gražiai ši drama nufilmuota. Jame yra svarbus epizodas. Nuolat su prievarta susiduriantys jauni valkatėliai užklysta į užkampyje esantį viešnamį.

Čia juos motiniškai priglaudžia beviltiškai pasenusios kekšės. Tokios, kurios jiems tinka bobučių vaidmeniui. Jos pamaitina išalkusius keliautojus, leidžia jiems trumpam pamiegoti, pailsėti nuo kasdienių stresų ir vargų. Pasenusios kekšės yra vienintelės, kurios šitoj visuomenėj gali užjausti ir priglausti pagrindinius filmo personažus. Vienintelės, kurios gali suteikti jiems trumpam kažkiek namų šilumos. Jos taip pat nurašytos ir niekam nereikalingos.

Deja, ši paveiki alegorija nėra visai originali realistiniam Pietų Amerikos kinui. Brazilų režisieriaus Hectoro Babenco 1980-ųjų metų šedevre „Pixote" yra analogiška istorija apie vaikus nusikaltėlius. Vaikas , pravarde Pixote, jame po pabėgimų ir nusikaltimo žinda krūtį prostitutei Sueli. Jis taiko jai savo motinos vaidmenį. Sueli po aborto traumos trumpam susitaiko. Tačiau po kiek laiko atstumia benamį vaiką. Pixote pasaulyje nėra vietos laimei. Pixote vaidmenį atliko Fernando Ramos Da Silva-12-13 metų vaikas, kuris jau tada dalyvavo kriminalinių gaujų veikloje. Vėliau jį nušovė policija. Gyvenimas ne mažiau jaudina, negu kinas.

41 metų režisierė Laura Mora nauju filmu „Pasaulio karaliai“ primena, kad dabar daugiausia vaikų ir paauglių kenčia Kolumbijoje. Ji pati susidūrė su smurtu ir neteisybe. Jos tėvas buvo nužudytas. „Pasaulio karaliai“  nėra originalus filmas nei savo problemom, nei jų vaizdavimu. Vistik aš suprantu San Sebastiano žiuri norą paskatinti jaunus autorius iš Pietų Amerikos. Bendras visų pagrindinio konkurso dalyvių lygis buvo panašus ir išskirti vieną lyderį šiemet buvo sunkoka.

Jauria

Pasinaudojęs proga norėčiau rekomenduoti kitą filmą iš Kolumbijos . Kritikų savaitę Kanuose šiemet laimėjusi drama „Jauria" irgi pasakoja apie paauglius nusikaltėlius. Pagrindinis veikėjas Eliu paskirtas persiauklėti į džiunglėse įkurtą eksperimentinį darbo centrą jauniems nusikaltėliams. Jo vadovas -pats buvęs gaujų narys-naiviai tiki komunos ir darbo terapija. Moko paauglius medituoti ir atsikratyti smurto. Į tą patį centrą atkeliauja ir Eliu draugas El Mono. Šis ciniškai netiki jokiom terapijom ir ieško progos pabėgti. Filmas panašus į „Pasaulio karalius" savo tematika ir užburiančiu gamtos grožiu. Nemažiau primena „Musių valdovą" dėl smurto pavojaus uždaroje paauglių bendrijoje.

Kanuose aš šio filmo nespėjau pamatyti. Jo režisierius Andres Ramirez Pulido ir aktorius Jhojan Estiven Jimenez atvažiavo į San Sebastianą ir filmą „Jauria" pristatė Lotinų Horizontų programoje. Jis tapo bene įdomiausiu ir meniškai stipriausiu. Neskaitant informacinės„Perlų" programos, kurioje tiesiog vietinei publikai buvo parodyti Berlyno ir Kanų festivalių geriausi filmai.

Specialus žiuri prizas atiteko kelio filmui iš JAV - „Bėglys" (rež. Marian Mathias). Tėvo netekusi mergina pildo jo paskutinį norą. Jinai keliauja Šiaurės Amerikos gamtos fone.

Geriausiu režisieriumi pripažintas japonas Genki Kawamura už filmą „Šimtas gėlių" (Hyakka) – apie demencijos paveiktą moterį, kurios atmintis labai greitai ima blogėti. Jos sūnus skuba bendrauti ir išsiaiškinti jam svarbius judviejų bendravimo epizodus. Gražiai ir naiviai sudėliotas filmas susilaukė įvairios reakcijos. Pirmoje seanso pusėje daug žmonių išėjo iš salės. Dėl labai paprastos priežasties. Paskutiniais metais beveik kiekvename festivalyje yra filmai apie demencija sergantį tėvą arba motiną. M.Hanekės „Meilė", Gasparo Noe „Vortex", Floriano Zellerio „Tėvas" ir „Sūnus". Japonų kinas nuo seno mėgsta tėvų ir vaikų santykį artėjančio alzheimerio ir atminties netekimo kontekste. Įžanginė japonų „Šimtas gėlių" dalis atrodo, kaip Floriano Zellerio „Tėvo" kopija. Režisierius kartoja senstančios moters kasdienybės epizodus, parodančius susipinančių atsiminimų seką. Tuo metu dauguma žiūrovų pasipiktino ir išėjo. Aš nusprendžiau pakentėti ir režisierius apdovanojo mano kantrybę antroje filmo dalyje pateiktais įdomesniais siužeto posūkiais.

Prizu už geriausią scenarijų apdovanoti kinai Dong Yun Zhou  ir Wang Chao („Moteris", rež. Wangas Chao).

Prizu už operatoriaus meistriškumą apdovanotas argentinietis Manuelis Abramovičius už jo nufilmuotą ir režisuotą drąsią „Pornomelancholiją".

Jaunų aktorių rojus

Sidabrinė kriauklė už geriausius pagrindinius vaidmenis atiteko jaunimui – prancūzui Pauliui Kircheriui  („Licėjaus studentas", rež. Christophe‘as Honoré) ir ispanei Carlai Quilez („Motinystė", rež. Pilar Palomero).

Prancūzų režisierius Christophe Honoré buvo vienas garsiausių autorių pagrindiniame konkurse. Dauguma jo filmų pasakoja šeimų istorijas. Toks ir jo naujas filmas „Licėjaus studentas"(angliškas pavadinimas „Winter boy"). Dar viena europietiška brendimo istorija. Mirus tėvui 17-metis Lukas ieško savo jausmų ramybės, seksualinio tapatumo, santykių su broliu, mama. Paulas Kircheris puikiai įkūnijo ekrane trapų, pažeidžiamą jaunuolį.

Aiškia favorite geriausios aktorės titului atrodė aktorė Beatriz Batarda portugalų-anglų filme „Great Yarmouth. Provisional figures"(rež. Marco Martins). Ji vaidina gyvenimo mėtomą, bet nepasiduodančią veiklią moterį Tanią. Ji pelnosi iš Jungtinėje Karalystėje išnaudojamų portugalų emigrantų. Šie vadina ją savo mama. Ji manipuliuoja tarp jų ir anglų darbdavių, susijusių su pogrindiniu verslu. Savo asmeniniame gyvenime ji irgi turi ne vieną meilužį. Renkasi tarp portugalų darbininko ir vietinio anglų mafiozio. Viena vertus, panašų ciniškos verslininkės portretą jau yra sukūrusi anglų aktorė Kierston Wareing Keno Loacho filme „It`s a free world". Kita problema-portugalų emigrantai pavaizduoti  itin skurdžiais  ir pasiruošusiais žemintis dėl menko pinigo. Portugališkai kalbantys žiūrovai ir kritikai dėl to pasipiktino ir pažėrė filmui pačius blogiausius įvertinimus. Tikriausiai šios priežastys lėmė, kad techniškai gerai sukaltas filmas negavo jokio prizo, o aktorė Beatriz Batarda nusivylė geriausių aktorių apdovanojimuose.

Žiūrovų simpatijų prizas buvo įteiktas Argentinos istoriniam filmui „Argentina 1985". Šį prizą lėmė ispaniškai kalbančiam pasauliui aktuali tema. 1980-ais metais Argentinos vyriausybė leido teisti savo kariškius, kurie viršijo įgaliojimus ir kankino gyventojus karinės diktatūros metu. Filmo žinutė buvo suformuluota labai aiškiai: Niekada daugiau neturi taip atsitikti-kad šalies kariai persekiotų savus gyventojus ir prieš juos smurtautų. Kariuomenės pareiga-ginti šalį tik nuo išorės priešų.

Rekomenduojami video