Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
San Sebastiano kino festivalis 2022: Kinas krizių fone

Ištvirkusi bohema ir meksikietiškas porno

Rugsėjo 16-24 dienomis vykęs San Sebastiano kino festivalis paliko gerą nuotaiką. Pamačiau daug geros kokybės filmų. Šedevrais nestebina jokie festivaliai. Tiesiog gerų ir įdomių filmų čia šiemet buvo pakankamai. Kino festivalio pradžioje visus savo kokybe pribloškė austro Ulricho Zeidlio „Sparta“.  Į jos seansus visi bilietai buvo išpirkti su didžiuliu antšlagu dar ir dėl filmą lydėjusio skandalo. Režisierius neperspėjo rumunų miestelio gyventojų ir juos nufilmavo prastame kontekste. Maža to, kad jų vaikus filme stebi pedofilas, patys vietiniai  pavaizduoti grubiais neišmanėliais ir girtuokliais.

Prie pikantiškos temos galima priskirti čekų režisieriaus Peterio Vaclavo istorinį filmą „Il Boemo“. Formaliai jį galima vadinti biopiku. Jis primena daugeliui pamiršto kompozitoriaus Jozefo Myslivečeko gyvenimą. Šis anksti pradėjo violončelės mokytojo karjerą 18 amžiaus Venecijoje. Susipažino su turtingom ir įtakingom damom. Jų dėka padarė karjerą ir pateko į menininkų aukštuomenę. Parašė 30 operų, 10 oratorijų. Deja, anksti susirgo sifiliu ir mirė nuo jo komplikacijų. Dėl amoralaus gyvenimo buvo pasmerktas ir pamirštas. Labai smagiai filme „Il boemo“ parodomos bohemos intrigos, santykiai tarp menininkų ir mecenatų. Ypatingai filmą pagyvina mažojo W.A. Mocarto pasirodymas.

Mažasis vunderkindas gerbė Jozefą Myslivečeką ir iš jo nemažai pasimokė. Scenos, kuriuose šie du istoriniai personažai bendrauja ir groja, energingumu primena M.Formano „Amadeus“. Talentų istorijos įdomiai dera su nuo sifilio nupuvusia kompozitoriaus nosimi, bet blizgančiais kostiumais. Ištvirkusios aukštuomenės orgijomis su įspūdingų operos arijų atlikimais.

Pikantiško kino mėgėjams rekomenduojamas Argentinoje gimusio režisieriaus ir operatoriaus Manuelio Abramovičiaus filmas „Pornomelancholija“. Režisierius pats vaidina savo filme meksikiečių darbininką, nusprendusį pragyventi iš dalyvavimo porno filmuose. Smagiausia, kai filme rodomi gėjų porno filmavimai. Pagrindiniai  „aktoriai“ vaidina kultines meksikiečių revoliucijos asmenybes. Pančo Vilja ir Emiliano Zapata kelia daug juoko su savo plačiom sombrero, prieš pradėdami mylėtis. Įsivaizduokit lietuvių kultines istorines asmenybes ironiškai parodytas porno scenose. Sunku įsivaizduoti, nes mes nepriprendome pasijuokti iš savęs.

Teisybės paieškos

Nereikia pamiršti, kad San Sebastiano festivalis pristato daug kino ispanų kalba. Pagrindiniame konkurse buvo gerai sutiktas filmas iš Kolumbijos „Pasaulio karaliai“-anarchistiškas kelio filmas(„road movie“), kurį režisavo 41 metų autorė Laura Mora. Ji pati kilusi iš Medelino, Kolumbijos. Ten skurdas, socialinė neteisybė. Jauni žmonės dirba narkotikų gamintojams arba ieško kitų nusikaltimų. Filmo herojais  tampa keli valkataujantys paaugliai, kurie neturi namų. Padeda vienas kitam, kaip šeima. Vyriausias iš jų tikisi gauti iš valstybės žemės sklypą už kažkada jo močiutės konfiskuotą. Keliauja visa keturių pauglių gauja/šeima į didmiestį nunešti dokumentus ir gauti išsvajotą žemę. Visai neoriginalus pasakojimas koziruoja puikiais gamtos vaizdais, kurie tampa pilnateisiu filmo personažu. Meistriškai nufilmuoti jaunimo išdykavimai su dviračiais trąsoje. Prisiriša dviračius prie sunkvežimių. Pasileidžia nuo kalno važiuoti žemyn vingiuotais keliais. Net kvapą užima dideliam ekrane. Reikia pripažinti, kad techniškai gerame lygyje kiną moka kurti jau visuose žemynuose. Afrikoje, Pietų Amerikoje, Australijoje...

Vietinė publika labai jautri socialinėms temoms. Nieko nuostabaus.  Po ilgos pertraukos vėl atvažiavau į San Sebastiano miestą. Nuostabaus grožio vieta Biskajos įlankoje prie Atlanto vandenyno. Klimatas puikus ir žmonės puikūs. Baskai svetingi, mandagūs, švarūs, tvarkingi. Vienas dalykas rėžia akį. Kainos dabar čia pašoko iki Monako įkainių viešbučiams, aptarnavimo sferoje. Baigėsi nemokami vakarėliai. Žmonės skuba užsidirbti. Baruose, kavinėse ne į gerą pusę pasikeitė aptarnavimo kultūra. Atsirado ligi šiol nematyta agresija. Pirmiausia daugelyje restoranų čia rūpi ne kokybė, o kuo greičiau išgauti iš tavęs kuo maksimaliai pinigų. Kartais situacijos ir aptarnavimas primena sovietinius restoranus, kuriuose klientas jausdavosi nelaukiamas svečias. Padavėjas-padėties karalius ar viršininkas. Tikiuosi, kad tai laikina įtampa, kurią sukėlė pandemija bei Rusijos pradėtas karas. Visi jaučiasi krizės nuskriausti ir tai dažnai virsta agresyviu noru kuo greičiau gauti piniginę kompensaciją.

Tik atvykęs ilgai ieškojau popieriuje spausdintos festivalio filmų programos. Nepatogu visą laiką tik mobiliam naršyti. Pasirodo ją reikia papildomai nusipirkti už du eurus. Nieko tokio. Ačiū festivaliui, kad iš viso vyksta sunkiais laikais be pertraukų. Nors galima drąsiai sutaupyti kitose sferose.

Žvaigždžių spindesys ir Juliette Binoche

Jubiliejinio San Sebastiano festivalio plakatą šiemet puošia prancūzų aktorės Juliette Binoche nuotrauka. Jai buvo įteiktas specialus festivalio prizas už viso gyvenimo nuopelnus. Ji susitiko su visais norinčiais ilgoje spaudos konferencijoje. Atėjau, paaukojęs bilietus net į du seansus. Pavargusio ir kiek įsitempusio veido aktorė kantriai klausė ir atsakinėjo į pačius banaliausius klausimus. San Sebastiane niekas nieko perdaug neriboja. Skirtingai nuo Kanų, Venecijos ar juo labiau Berlyno. Į festivalio rūmus, filmo seansą ar spaudos konferenciją niekas netikrina krepšių. Gali neštis ką nori: konservus, kompiuterį ar automatą.

Juliette Binoche spaudos konferencijoje pradžioje buvo viena, paskiau pakvietė režisierę Claire Denis. Jos režisuotas filmas „Abi ašmenų pusės“ buvo parodytas festivalio lankytojams, nes jame Juliette Binoche vaidina moterį, kuri blaškosi meilės trikampyje tar dviejų vyrų. Meilužius vyrus vaidina naujausias Prancūzijos veidas Vincentas Lindonas ir nuo vaikystės kine vaidinantis Gregoire Colin.

Pagrindiniame konkurse rodoma prancūzų režisieriaus Christophe Honore šeimos drama „Winter boy“. Joje pagrindinis dėmesys skiriamas paaugliui Lukui, kurio tėvas miršta ir jam tenka bręsti tokioje situacijoje. Jo mamą irgi vaidina Juliette Binoche. Antraplanis jos vaidmuo, bet tokius patyrusi aktorė įveikia lengvai. Stresus ir krizes jai tenka vaidinti dažnai.

Neseniai minėjome prancūzų kino genijaus Žano Liuko Godaro mirtį. Apie jį privalėjo būti klausimų. Juliette Binoche vaidino Godaro filme „Hail Mary“. Štai ką aktorė pasakė : „Su Godaru nebuvo lengva. Aš atėjau į bandymus. Man teko būti nuogai, rankom dėlioti savo plaukus ir sakyti mintinai eiles. Tai trūko ilgai. Galiausiai tam vaidmeniui jis manęs neatrinko. Tačiau parašė man visai naują kitą vaidmenį.“

Juliette Binoche labiausiai išgarsėjo vaidmenimis Philipo Kaufmano „Nepakeliamas būties lengvumas“(1988), Leo Caraxo „Point Neuf tilto meilužiai“(1991), K.Kiesliowskio „Trys spalvos. Mėlyna“(1993), Anthony Minghellos „Anglas ligonis“(1996).

Dar vienas tradicinis San Sebastiano prizas už nuopelnus kinui buvo įteiktas Kanados režisieriui Davidui Cronenbergui. Aš jau seniai buvau jį čia susitikęs. Jam patinka San Sebastianas. Jis buvo čia atvažiavęs su savo mėgstamu aktoriumi Vigo Mortensenu 2007-ais metais pristatyti kriminalinės dramos „Rytietiški pažadai“. Buvo laiko klausimas , kada jam San Sebastiano renginys sutengs šią pelnytą pagarbą.

Rekomenduojami video