Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ro­ži­nis dram­blys Buč­kis – Ma­mai ir tai­kai pa­sau­ly­je

Ro­tu­šės aikš­tė­je pra­ei­vių akį jau ke­lias sa­vai­tes trau­kia ro­ži­nis dram­blys var­du Buč­kis. Ku­rį lai­ką jis gy­ve­no Ro­mu­al­do Vo­lun­ge­vi­čiaus (nuotr.) ir jo iš Es­ti­jos ki­lu­sios žmo­nos Triin so­dy­bo­je Sa­vi­lio­ny­se, o da­bar lei­do­si į ke­lio­nę.

 „Buč­kis yra skir­tas ma­no Ma­mos at­mi­ni­mui. Ji bu­vo ke­liau­to­ja, jai bū­tų pa­ti­kę, kad dram­blys ke­liaus. Idė­ja gi­mė jau anks­čiau, bet, kai pra­si­dė­jo ka­ras, pa­gal­vo­jau, kad tu­riu pas­ku­bė­ti, nes dram­blys – tai ir mei­lės, tai­kos sim­bo­lis, ir tie­siog ge­ros emo­ci­jos sim­bo­lis. Ga­li trak­tuo­ti, kaip no­ri, bet ne­ga­ty­vo tik­rai ne­ra­si“, – sa­ko Ro­mu­al­das.

Ro­ži­ne spal­va no­rė­tų nu­da­žy­ti ir tan­ką

R.Vo­lun­ge­vi­čius – eks­kau­nie­tis, pa­sau­lio pi­lie­tis ir ke­liau­to­jas, de­vy­ne­rius me­tus pa­sky­ręs mi­si­joms – vy­ko į skur­džiau­sias pa­sau­lio ša­lis ir pa­dė­jo ten kel­ti mo­ky­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ją. Prieš dve­jus me­tus su šei­ma įsi­kū­ręs Sa­vi­lio­ny­se, Rai­ti­nin­kų se­niū­ni­jo­je, šiuo me­tu apie ke­lio­nes ne­gal­vo­ja, kaip pats sa­ko – „nu­si­pir­kai so­dy­bą, va­di­na­si, ki­tas gy­ve­ni­mo eta­pas pra­si­dė­jo“. Gy­ve­ni­mas ta­po sės­les­nis, ruo­šia­si eko­lo­giš­kai va­ly­ti že­mę nuo pik­tžo­lių, so­din­da­mas žir­nius ir gri­kius, tvar­ky­tis ūky­je.

Į že­miš­kus Ro­mu­al­do rū­pes­čius va­sa­rio 24 die­ną įsi­ter­pė ka­ras, lik­ti abe­jin­gas jis ne­ga­lė­jo. Drau­ge su ben­dra­min­čiais ve­žė hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos kro­vi­nius į Uk­rai­ną, o grįž­da­mas su­rink­da­vo pil­ną au­to­bu­są nuo ka­ro be­si­trau­kian­čių žmo­nių, ku­riuos par­ga­ben­da­vo į Lietu­vą. Ben­dra­dar­bia­vo su sa­va­no­riais iš or­ga­ni­za­ci­jų „Stip­rūs kar­tu“, „Gel­to­na ir mė­ly­na“.

„Ar pats ti­ki­te, kad pa­sau­lis gy­vens tai­kiai?“ – klau­siu pa­šne­ko­vo. Sa­ko, kad ne­la­bai, „su­bliūš­ko ši­tas ti­kė­ji­mas“. Vy­ras pa­brė­žia esąs „di­plo­muo­tas pa­ci­fis­tas“, tai pa­tvir­tin­ta Ka­ro po­li­ci­jos do­ku­men­tai: „Esu tar­na­vęs Ge­le­ži­nio vil­ko ba­ta­lio­ne, kai ma­ne kvie­tė į re­zer­vi­nin­kus, tu­rė­jau įro­dy­ti sa­vo po­zi­ci­ją. Mo­kiau­si Da­ni­jo­je, al­ter­na­ty­via­me mo­ky­to­jų ko­le­dže „DNS Det Nod­ven­di­ge Se­mi­na­rium“, su ko­le­džo pro­gra­ma esu bu­vęs Viet­na­me, An­go­lo­je. Te­ko ma­ty­ti mies­tų, to­kių kaip Aly­tus, ku­riuo­se vis­kas, pra­de­dant ke­lio žen­klais, yra su­var­py­ta kul­ko­mis. Ei­ti į ka­riuo­me­nę ir šau­dy­ti aš ne­ga­liu.“

R.Vo­lun­ge­vi­čius svars­to: „Apie ko­kią tai­ką da­bar ga­li­ma kal­bė­ti, jei vyks­ta ka­ras?“ Jo ma­ny­mu, ne­rei­kia gi­lių pa­mąs­ty­mų, tie­siog rei­kia nu­sto­ti mė­ty­ti bom­bas ant vai­kų, se­ne­lių. „Ei­ki­me vė­žį gy­dy­ti, da­ry­ki­me tai, ką ci­vi­li­za­ci­ja tu­rė­tų da­ry­ti. Aš – už tai­ką, ir ro­ži­nis dram­blys Buč­kis – tai­kai. Dar no­rė­čiau… ro­ži­ne spal­va nu­da­žy­ti tan­ką, bet kol kas ne­pa­vy­ko ras­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ko­dėl mū­sų vals­ty­bė tau­po gy­vy­bės są­skai­ta?

To­kį klau­si­mą R.Vo­lun­ge­vi­čius įgar­si­no po ma­mos mir­ties, įpras­min­da­mas jos at­mi­ni­mą – at­krei­pė dė­me­sį į on­ko­lo­gi­nių li­go­nių pro­ble­mas. „Skaus­mo yra la­bai daug, ne tik ma­no, bet ir ki­tų pa­cien­tų, jų ar­ti­mų­jų. Šim­tai ser­gan­čių žmo­nių kas­dien per­ei­na per tą mės­ma­lę. Ma­no ma­ma bu­vo vie­na iš dau­ge­lio, ji sir­go krau­jo vė­žiu de­vy­ne­rius me­tus, il­gai lau­kė bran­gių vais­tų, bet li­ga jau bu­vo per daug pa­žen­gu­si. Kaip at­kreip­ti dė­me­sį į šią pro­ble­mą, kad bū­tų iš­gel­bė­ta dau­giau gy­vy­bių? Ką mes ga­li­me dėl to pa­da­ry­ti? Ge­dė­ti ir sta­ty­ti ro­ži­nius dram­blius?“ – skau­džiais iš­gy­ve­ni­mais da­li­ja­si pa­šne­ko­vas.

Ro­mu­al­das no­rė­tų, kad dram­blys Buč­kis nu­ke­liau­tų ir prie San­ta­ros kli­ni­kų, kur bu­vo gy­do­ma ma­ma, kur jai te­ko su­tik­ti pui­kių me­di­kų. Jo ma­ny­mu, di­džio­ji pro­ble­ma sly­pi sis­te­mo­je, ku­riai ne­rū­pi sun­kiai ser­gan­tys, ypač pa­gy­ve­nę li­go­niai, apie ku­rių orią se­nat­vę sun­ku kal­bė­ti ir esant svei­kiems. Sū­nui ap­mau­du, kad lie­tu­viš­ka svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ma, pa­si­ro­do, nu­ra­šo ir pa­čius me­di­kus – jo ma­ma bu­vo me­di­ci­nos se­se­lė.

„Ma­no ma­ma daug me­tų dir­bo rent­ge­no ka­bi­ne­te, spin­du­liuo­tė ten bū­da­vo di­de­lė, pa­gal rei­ka­la­vi­mus švi­no du­ris pri­va­lu keis­ti kas pen­ke­rius me­tus, bet nie­kas ne­kei­tė. Per gy­ve­ni­mą ma­ma su­si­mo­kė­jo daug mo­kes­čių, o kai pa­se­no ir su­sir­go – ta­po ne­rei­ka­lin­ga. Bai­siau­sia man, kad sis­te­ma tau­po žmo­nių svei­ka­tos są­skai­ta ir dar plo­ja ran­ko­mis. Vals­ty­bė tu­rė­tų džiaug­tis, di­džiuo­tis, kad ga­li iš­leis­ti pi­ni­gus ir iš­gy­dy­ti sun­kius li­go­nius, nes tai reiš­kia, kad tu­ri­me la­bai aukš­to ly­gio spe­cia­lis­tus. Iš prin­ci­po juk esa­me nu­spren­dę, kad vals­ty­bė­je rū­pin­si­mės li­go­tais žmo­nė­mis, te­rei­kia su­tvar­ky­ti tam tik­rus po­van­de­ni­nius ak­me­nis, bet kaž­ko­dėl nei bu­vęs, nei da­bar­ti­nis svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rai to ne­da­ro“, – sa­ko R.Vo­lun­ge­vi­čius.

Dram­blys lau­kia… gra­fi­ti­nin­kų

Kaip ir ko­dėl ro­ži­nis dram­blys at­ke­lia­vo į Aly­tų? – su­si­do­mė­jo aly­tiš­kiai, pa­ste­bė­ję Ro­tu­šės aikš­tė­je to­kį ryš­kų ne­įpras­tą ob­jek­tą. Jei pa­rai­džiui „kaip?“ – tai at­ke­lia­vo jis ant au­to­mo­bi­lio prie­ka­bos, o at­sa­kant į klau­si­mą „ko­dėl?“ – ke­lio­nė bu­vo il­ga, nes tai ne šiaip ob­jek­tas, o dram­blys su sa­vo ypa­tin­ga is­to­ri­ja.

„So­dy­bo­je Sa­vi­lio­ny­se Buč­kis at­si­ra­do dėl to, kad dram­bliui ne­už­te­ko vie­tos ma­no drau­go kie­me Kau­ne. Tas drau­gas – me­ni­nin­kas Vy­te­nis Ja­kas, įkū­ręs E. Ožeš­kie­nės gat­vė­je „Kie­mo ga­le­ri­ją“. Dram­blį pa­ga­mi­no „Me­nų kal­vė“, tai – re­kla­mi­nis ob­jek­tas, iš pra­džių jis puo­šė vie­ną pre­ky­bos cen­trą. Pas­kui pra­si­dė­jo tik­ro­ji dram­blio is­to­ri­ja, nes pa­ga­min­tas jis yra tik daik­tas, o da­bar jau per­so­na­žas. Ta­pęs ne­be­rei­ka­lin­gas, dram­blys bu­vo iš­ar­dy­tas ir pa­dė­tas san­dė­liuo­ti. Kaž­kas su­ge­bė­jo jį pa­deg­ti, tie­siog kaip šiukš­lę. Vy­te­nis dram­blį iš pir­mo­jo sa­vi­nin­ko nu­si­pir­ko už sim­bo­li­nę kai­ną (kaip tam anek­do­te, „pirk dram­blį“), nors jo sa­vi­kai­na – keli tūkst. eu­rų. Už­kė­lė ant ga­ra­žo sto­go, dram­blys vi­siems la­bai pa­ti­ko, ma­žiems ir di­de­liems“, – pa­sa­ko­ja Ro­mu­al­das.

Ta­čiau vie­ną gra­žią die­ną ke­tu­rių met­rų aukš­čio, še­šių met­rų il­gio ir trijų met­rų plo­čio bei sve­rian­ti apie 800 kg dram­blio skulp­tū­ra ta­po ne­be­rei­ka­lin­ga. R.Vo­lun­ge­vi­čius juo­kia­si, kad Vy­te­nis, ma­tyt, la­bai ge­rai jį pa­žįs­ta, nes su­pra­to, kad, jei dram­blys ne­be­tu­ri vie­tos, tai so­dy­bo­je Sa­vi­lio­ny­se jos tik­rai at­si­ras.

„Iš pra­džių dram­blį rei­kė­jo su­re­mon­tuo­ti ir tai bu­vo tar­si ant­ra­sis jo gim­ta­die­nis. Ap­svi­lęs, ap­si­lu­pęs, se­no ne­da­žy­to put­plas­čio, o dar vėt­ros ke­lis kar­tus nu­pūs­tas ir su­nio­ko­tas… Žo­džiu, Buč­kio su­tvar­ky­mas at­si­ė­jo apie tūks­tan­tį eu­rų. Nu­spren­džiau pri­kel­ti dram­blį nau­jam gy­ve­ni­mui su idė­ja – iš­gy­ve­nau la­bai di­de­lį skaus­mą dėl ma­mos ne­tek­ties, tai­gi dram­blys var­du Buč­kis yra skir­tas Ma­mai. Idė­ją no­rė­jo­si pa­teik­ti kuo pa­pras­čiau, bet žmo­nės iki šiol klau­si­nė­ja: ko­dėl dram­blys, ko­dėl ro­ži­nis, ko­dėl so­dy­bo­je? At­sa­kau: aš tu­riu tik dram­blį, o ma­no kai­my­nas tu­ri vo­rą, dvi pi­ra­mi­des ir Ma­žą­jį prin­cą. Jis bio­lo­gas, ki­lęs iš Ura­lo ir la­bai ge­ras kai­my­nas, švie­sus žmo­gus. Na­tū­ra­liai su­si­bū­rė­me kai­my­nys­tė­je, pir­ma aš ro­ži­nį dram­blį pa­si­sta­čiau, o pas­kui su­ži­no­jau, kad kai­my­nas ir­gi skulp­tū­rų par­ką ku­ria, jis va­din­sis SiO2 – tit­na­go slė­nis“, – pa­sa­ko­ja R.Vo­lun­ge­vi­čius.

Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­žįs­ta la­bai ap­si­džiau­gęs, kai su­lau­kė te­at­ro di­rek­to­rės Ine­sos Pil­ve­ly­tės skam­bu­čio ir kvie­ti­mo at­vež­ti ro­ži­nį dram­blį pa­vie­šė­ti į Aly­tų. Di­dy­sis iš­šū­kis bu­vo „už­in­ka­ruo­ti“ skulp­tū­rą taip, kad jos ne­nu­pūs­tų vė­jas, bet, pa­na­šu, pa­vy­ko.

„Aš sva­jo­ju, kad Buč­kis ke­liau­tų ir to­liau, no­rė­čiau, kad jį pa­si­kvies­tų ir ki­ti mies­tai. Dar aš no­rė­čiau, kad dram­blys bū­tų iš­mar­gin­tas gra­fi­čiais, kiek ži­nau, iš Aly­taus ki­lę ir čia gy­ve­na vie­ni ge­riau­sių Lie­tu­vos sie­nų ta­py­to­jų“, – sa­ko Ro­mu­al­das.

Ki­tą sa­vai­tę iš Ro­tu­šės aikš­tės Buč­kis per­si­kels prie pre­ky­bos cen­tro „Jot­vin­gis“ vai­kų žai­di­mų aikš­te­lės, kur ža­da pa­gy­ven­ti iki me­tų pa­bai­gos.

Rekomenduojami video