Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Romeo ir Džuljeta“: išvysti tokio šokio spektaklio Lietuvoje nesitikėta

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatyta Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera sužavėjo meno gerbėjus iš įvairiausių šalies miestų.

Amžinos meilės istoriją Klaipėdos Žvejų rūmuose šokio kalba pasakojo tarptautinė kūrėjų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis. 

„Romeo ir Džuljetos“ premjeroje kaip žinomiausia pasaulio įsimylėjėlių pora debiutavo ir visas tris premjeras šoko Oleksandra Borodina (Džuljeta) ir Roman Semenenko (Romeo).

Mylinčiais Džuljetos tėvais tapo – Olga Konošenko (sinjora Kapuleti) ir Mantas Černeckas (Kapuletis). Džuljetą nuo negandų saugojo jaunatviška Auklė - Daria Verovka ir pusbrolis Tebaldas - Arshak Gyozalyan.

Džuljetą guodė Padre Lorenco - Taurūnas Baužas. Pario šokio partijas paruošė Roman Budko  (rugsėjo 17 ir 18d. ) ir Danylo Butenko (rugsėjo 19 d.). Ypatingai ryškų Merkucijaus vaidmenį sukūrė Mykhailo Mordasov.

Miestiečiais spektaklyje tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistai. Grojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (vyriausias dirigentas Tomas Ambrozaitis). 

Įtaigieji Kapulečiai 

Violeta Milvydienė, LMTA Klaipėdos fakulteto Šokio katedros docentė, sako, kad baleto spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ pagal Williamo Shakespeare'o  to paties pavadinimo tragediją ir Sergejaus Prokofjevo muziką, yra kūrę bent keliasdešimt garsių pasaulio choreografų (deja, tikslus skaičius neaiškus - tokia statistika nevedama).

Vieni pastatymai pasižymi unikaliai atnaujintomis tradicinio baleto repertuaro interpretacijomis, kiti – moderniomis, šiuolaikinėmis traktuotėmis. 

„Šis, tarptautinės komandos pastatymas mūsų KVMT - toks pat siužetinis, dramatizmu persunktas spektaklis, kurio forma – struktūra, choreografinė leksika, muzikos partitūra etc. - artimesnė klasikinio baleto restauracijai nei išties naujoviškai versijai.

Modernaus ir šiuolaikinio baleto derinys, papildytas mimanso elementais su vaizduojamojo meno integracij, rodos, suteikia reginiui tam tikrą teatrališkumą. Neatsisakoma ir tradicinių baleto formų, pavyzdžiui, neoklasikinio šokio stilistikos, dar 30-aisiais XX a. metais JAV sukurtos ir propaguotos išeivio iš tuometinės TSRS žinomo baletmeisterio George Balanchine.

Būtent ji čia atrodė labiausiai jauki, išgryninta, estetiška, asmeniškai priimtina, dermėje, techniškai ir emocionaliai atliekama baleto trupės artistų. Išskirčiau įtaigiai perteiktą Kapulečių duetą – žavėjo Olgos Konošenko plastika bei ryškus, solidus jai asistuojančio Manto Černecko įvaizdis“,- akcentavo V. Milvydienė. 

Jautru ir nepakartojama 

Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė sako, kad baleto „Romeo ir Džuljeta“ choreografija (choreografas K. Simonovas)  – išskirtinai ypatinga, taikli, tiksli, jautri, nepakartojama. Nuostabu, kad nenueita pastaruoju metu neretai pasitaikančiu abstraktaus, eksperimento keliu.

Talentingas choreografas K. Simonovas atrado subtilią santarvę tarp klasikinio baleto „intonacijų“ bei įvairių šiuolaikinio išraiškos šokio elementų. „Diktuojant“ S. Prokofjevo muzikai, choreografas ir kiti statytojai atrado kiekvienam personažui individualizuotą išraišką, pasitelkdami įvairiapusiškiausias choreografines galimybes – judesio prasmes, gestus, eisenos savitumus, manieras, galvos kryptelėjimus, žvilgsnius...  

„Nei vieno žiūrovo abejingu nepaliko baleto-tragedijos ašis – jaunuolių pora, mylinti „nepaisant lemties, priešinantis net žvaigždėms“, o ypač – trapioji-stiprioji Džuljeta. Balerina O. Borodina įstabiai perteikė muzikoje glūdintį savo herojės švelnumą, pirminį išdykėliškumą, koketiškumą, o vėliau – meilę, dvasios stiprybę, ryžtą bei tragizmą.

Ir Džuljeta, ir Romeo (R. Semenenko iškalbinga šokio išraiška įkūnijo S. Prokofjevo lyrikoje slypintį jautriausią virpesį, begalinį švelnumą, peraugantį į aistrą, viltį ir... nusivylimą. Talkinant scenografijai ir vaizdo projekcijai (L. Urniežis, A. Stasiulis) nuostabiai išspręsta Džuljetos lemtingojo gėrimo ir mirties scena.

O juk S. Prokofjevas, kurdamas šį baletą, vienu metu net svarstė – gal baletą užbaigti laimingai: Romeo ateina minute anksčiau ir randa Džuljetą gyvą. Pats kompozitorius rašė: Priežastys, pastūmėjusios mane į šitą barbariškumą, buvo grynai choreografinės: gyvi žmonės gali šokti, mirę gulėdami nepašoks“.

S. Prokofjevas, sukritikuotas, net užpultas amžininkų už Williamo Shakespeare'o profanaciją, šio sumanymo atsisakė ir sukūrė puikią, sukrečiančią kūrinio pabaigą – meilės mirties finalą. Kompozitorius paprasčiausiai negalėjo įsivaizduoti šiuolaikinio meno galimybių“,- akcentavo profesorė.

Rekomenduojami video