Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Režisierė R. Kudzmanaitė: užtenka spjaudyti ant A. Smetonos ir kitų to meto veikėjų

Lietuvos istorija yra turtinga ir įdomi, o Lietuvos režisieriams užtektų temų dvidešimčiai metų, sako LRT PLIUS laidoje „Už kadro“ filmą „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ pristačiusi režisierė Ramunė Kudzmanaitė. Sofiją Smetonienę filme įkūnijusi aktorė Dovilė Gasiūnaitė prisipažįsta, kad ruošdamasi vaidmeniui bijojo nesugadinti to, kas yra, nepersistengti. Jai pritaria istorikas Alfonsas Eidintas – jis teigia, kad apie istorinius personažus negalime fantazuoti. 

Filmo „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ kadras

Ramune, tai ne pirmas bandymas paliesti A. Smetonos žmonos Sofijos ir jos sesers Jadvygos temą? Bandėte ir spektaklį statyti?

R. Kudzmanaitė: Spektaklio nepavyko pastatyti dėl įvairiausių priežasčių, bet nuo tada pradėjau domėtis seserimis Chodakauskaitėmis, gilintis į medžiagą ir laikmetį. Pirmoji knyga, kurią perskaičiau, buvo profesoriaus Alfonso Eidinto „Smetona ir jo aplinka”, kurioje suradau nuostabias, įdomias istorijas apie S. Smetonienę ir J. Tūbelienę.

Filme rėmėtės profesoriaus Alfonso Eidinto knyga?

R. Kudzmanaitė: Taip, vėliau pasirodžiusia Ingridos Jakubavičienės knyga „Seserys“. Prieš tai internete radau kai kuriuos jų straipsnius. Taip pat skaičiau amžininkų atsiminimus, deja, jie visi nesutilpo į tokios trukmės filmą. Lietuvos istorija yra tokia turtinga ir tokia įdomi. Manau, kad dvidešimčiai metų visos Lietuvos režisieriams užtektų temų, jei tik jie pradėtų gilintis. Įvairiems žanrams – detektyvams, komedijoms ir melodramoms.

Ramune, kodėl toks ilgas pavadinimas – „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“?

R. Kudzmanaitė: Nebūtinai pavadinimas turi būti trumpas. Iš tikrųjų, tai yra antkapinis užrašas ant Jadvygos Tūbelienės kapo – Bernardo Brazdžionio eilutė. Kai filmavome Putname J. Tūbelienės antkapį, aš pagalvojau, kad labai tinkamas pavadinimas. Istorikai iki dabar ginčijasi ar teigia, kad seserys Chodakauskaitės buvo sulenkėjusios Lietuvių bajoraitės. O yra manančių, kad jos buvo lenkės. Man gražus tas jų žemės pasirinkimas – tuo metu turėjo teisę rinktis būti lietuvėmis, baltarusėmis ar lenkėmis. Profesorius A. Eidintas turbūt nepaneigs ir tai, kad jos pasirinko Lietuvos žemę ir priglaudė prie jos širdį. Manau, kad tai yra kilnu, gražu, kai daug lietuvių glaudžia širdį prie Anglijos, Norvegijos, ar kitų šalių.

Profesoriau, tai kaip ten iš tikrųjų su seserimis buvo, ar jos buvo sulenkėjusios Lietuvos bajoraitės, ar sulietuvėjusios lenkaitės?

Prof. A. Eidintas: Kadangi aukštosios kultūros kalba buvo lenkų, mūsų bajorai priėmė lenkų kalbą porai šimtmečių kaip vyraujančią, lenkų kalba buvo oficiali kalba. Atėjus tautinio apsisprendimo metams, Chodakauskų pasirinkimas buvo aiškus – nuo gimimo visi kalbėjo lenkiškai, taip pat kitomis kalbomis, išmoko puikiai lietuviškai ir dalyvavo lietuviškoje veikloje, dainavo, šoko vakarėliuose. Jų apsisprendimas, matyt, ir buvo lemiamas veiksnys, kad jos tapo dviejų Lietuvos lyderių žmonomis.

Ramune, ar filme buvo interpretacijų?

R. Kudzmanaitė: Filmas – ne knyga, ir jei yra kažkoks tekstas ar interviu, jį papildyti vaizdu. Filmuotos medžiagos tikrai labai nedaug – išlikę tik Klimo archyvuose nufilmuotos seserys Paryžiuje, ir S. Smetonienė, stovinti šalia A. Smetonos prie prezidentūros, dar keli kadrai. Buvo ir šiek tiek nuotraukų, bet tuo metu daugiau fotografuodavo vyrus, o ne moteris, todėl daugiau nuotraukų suradome asmeniniuose archyvuose. Kadangi medžiagos buvo nedaug, kilo mintis daryti atkuriamąją dokumentiką su animacija. Pati rašiau dialogus. Chodakauskaites mes pažįstame tik iš gyvenimo faktų, tačiau reikėjo sukurti jų personažus, charakterius, būdą.

Seserys Chodkauskaites.

Dovile, jūs įkūnijote Sofiją Smetonienę, prezidento Antano Smetonos žmoną. Kokie buvo iššūkiai, kas padėjo kurti šį personažą?

D. Gasiūnaitė: Iš pat pradžių galvojau, kaip čia prieiti prie to, ką mes žinome, kas yra aprašyta, pažįstama. Labai mažai filmuotos medžiagos, bet ji daryta reprezentaciniais momentais. Pagrindinis dalykas, apie kurį aš galvojau – nesugadinti to, kas yra, neprigalvoti per daug. Taip pat siekiau pajusti tą laikmetį, vengti šiuolaikiškumo, pajusti ritmą, tempą, intonaciją.

Ką jums reiškia šis vaidmuo?

D. Gasiūnaitė: Kažką tarp nuotykio ir atsakomybės.

Ramune, kaip jūs rinkotės aktorius, ar ieškojote fizinių panašumų?

R. Kudzmanaitė: Rinkome personažus pagal išorinį panašumą, bet tai nebuvo esminis dalykas. Taip pat pagal laikyseną ir netgi charakterį. Stengėmės kad atitiktų mūsų įsivaizduojamą istorinį personažą savo vidumi.

Prof. A. Eidintas: Jie turi vaidinti ne eilinius žmones, bet istorinius personažus, apie istorinius personažus negalime fantazuoti. Tai kausto režisierių ir, galų gale, mes neturime tiek aktorių, kad rastume idealiai panašius žmones.

Seserys Chodkauskaites.

Kiek supratau jums teko ir į Jungtines Amerikos Valstijas skristi kuriant šį filmą?

R. Kudzmanaitė: Teko. Apsidžiaugėme suradę J. Tūbelienės anūką Piterį Kulmaną, ekonomistą. Jis yra J. Tūbelienės alter ego. Man atrodo, kad jo laikysena panaši – juk jo mama ir močiutė bajoraitės, o tėvas yra vokiečių baronas. Dabar jis gailisi, kad anksčiau jam buvo visai neįdomi nei Lietuva, nei Lietuvos istorija, nei močiutė, gyvenanti senelių namuose. Kai ėmė studijuoti, istorijos dėstytojas jam pasiūlė pasidomėti savo močiute. Tada jis dar spėjo sužinot, išsiaiškinti ir išgirsti močiutės istoriją, ir jis viskuo pasidalino su mumis.

Ar tiesa, kad šį filmą galvojote kurti kaip meninį?

R. Kudzmanaitė: Turėjome tokį pasiūlymą. Aš iš pradžių gailėjausi, kad nepavyko – turėjome scenarijaus konsultantą iš Lenkijos, kuris man siūlė kurti vaidybinį filmą. Vaidybinis filmas galbūt būtų gerai, bet atkuriamoji dokumentika suteikė galimybę pateikti daugiau informacijos. Atkuriamoji dokumentika padeda pajusti kvapą, skonį ir laikmetį. Tai – labai įdomus žanras, turintis daugiau galimybių nei dokumentika ar vaidybinis filmas.

Prof. A. Eidintas: Šis žanras labai perspektyvus, turint galvoje mūsų kino padėtį. Normaliam istoriniam filmui reikalingi didžiuliai pinigai. Reikia daug metų kentėti, kad gautum finansavimą, kol tau patrupins kas kelerius metus po du šimtus tūkstančių eurų ir panašiai. Atkuriamoji dokumentika, manau, yra perspektyvi, nes už žymiai mažesnę sumą galima padaryti labai gražių filmų, labai gražių biografijų.

Ko palinkėtumėte mūsų žiūrovams?

Prof. A. Eidintas: Norėčiau, kad žiūrovas nenuobodžiautų žiūrėdamas šį filmą, kad priimtų jį kaip kūrybinės grupės ir režisierės norą parodyti mūsų prieškarinio elito antrųjų pusių svarbą ir vaidmenį bei jų šeimų istoriją. Tai yra labai gražus pirmojo Lietuvos laisvės dvidešimtmečio prisiminimas.

R. Kudzmanaitė: Labai noriu, kad žiūrovas atrastų ir pamiltų Lietuvą ir prezidentą. Gana spjaudyti ant Smetonos ir ant kitų – kokia istorija buvo, tokia buvo. Manau, kad laikas pradėti didžiuotis savo istorija. Ji buvo didi, graži, įdomi, žmonės buvo kilnūs, orūs. Nereikia į juos žiūrėti iš sovietų pusės karikatūrų – jie buvo visiškai kitokie.

 

Arnoldas Eisimantas, LRT PLIUS laida „Už kadro“, LRT.lt

Rekomenduojami video