Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Rašytojas G.Vojnovičius: „Dar toli ta diena, kai atvirai kalbėsime apie kruviną praeitį“

 Slovėnijos rašytojo Gorano Vojnovičiaus romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“ (iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė, leidykla „Kitos knygos“) atvėrė senas buvusios Jugoslavijos pilietinių karų žaizdas. Knyga prieštaringai vertinama visame Balkanų regione. Pokalbyje su jos autoriumi galima įžvelgti ir paralelių su Lietuva.

Praėjo jau 30 metų, bet dėl daugelio problemų Lietuvoje vis dar dažniausiai kaltinamas sovietmetis. Ar Slovėnijoje padėtis panaši?

Sudėtinga jugoslavišką patirtį lyginti su sovietine, nes tai skirtingi dalykai. Buvusios Jugoslavijos piliečių patirtys itin įvairios, todėl požiūriai į tą valstybę prieštaringi. Pastaraisiais metais dalis Slovėnijos politikų užsiima populizmu su ryškia antikomunistine gaidele ir teigia, kad Jugoslavija ir socializmas – viso blogio šaltinis. Jie patraukia nemažai rinkėjų, bet toks požiūris į praeitį anaiptol nėra vyraujantis. Slovėnams Jugoslavija vis dar – neišanalizuota istorija, neįstengiame, o dažnai ir nenorime rimtai apie ją kalbėtis, mieliau supaprastiname, subanaliname ir pritaikome nūdienos politiniams poreikiams.

Romane „Jugoslavija, mano tėvynė“ galima įžvelgti nostalgiją vaikystei. Ar nebuvote apkaltintas nostalgija Jugoslavijos laikams?

Knygą perskaitę žmonės jos netraktavo kaip jugonostalgiškos. Veikėjo vaikystės Jugoslavijoje nėra socializmo, politikos, socialinės tikrovės, Jugoslavija tėra fonas, kuriame rutuliojasi idiliška vaikystė. O vieną gražią dieną ji brutaliai nutraukiama. Veikėjui tada tik vienuolika. Tą akimirką vaikystė nustoja buvusi vaikyste, o Jugoslavija virsta klaikia vieta. Iš esmės mane domino kaip tik šis didžiulis idiliškos mano paties vaikystės pasaulio ir socialinės tikrovės neatitikimas, XX a. paskutinį dešimtmetį privedęs prie kruvino karo. Juk ši tikrovė buvo nuslėpta ne tik nuo mūsų, vaikų, bet ir nuo daugelio suaugusiųjų. Jugoslavija gerai slėpė tamsiąją savo pusę, kaip slėpė ją ir daugelis jugoslavų kaimynų, draugų, giminių, kurie tiesiogine prasme per vieną naktį virto pamišėliais nacionalistais ir net karo nusikaltėliais.

Kaip Slovėnijoje šiandien prisimenamas 10-ies dienų karas?

Dešimties dienų karas yra dar vienas iki galo neišaiškintas Slovėnijos istorijos tarpsnis. Didelei politikų daliai karas už nepriklausomybę buvo didžiausias, o dažnai net vienintelis jų politinis kapitalas, ir jie sistemingai kūrė nacionalinį mitą. Didžiąja dalimi tas mitas liko nepajudintas. Apie šį karą neprifilmuota filmų, neprirašyta dešimčių knygų, po beveik trisdešimties metų atrodo, kad apie jį žinome viską, ką reikia žinoti, ir nėra prasmės analizuoti. O iš tikrųjų tas karas vis dar kelia nemalonių jausmų, bet kokia abejonė dėl jo būtinumo ir teisingumo daugelio sutinkama neigiamai. Tiesą sakant, dar toli diena, kai viešumoje galėsime atvirai aptarti šią temą ar, tarkime, nufilmuoti patrakusią komediją, kuri stipriai neįžeistų daugumos piliečių jausmų.

Knygoje daug humoro ir melodramos, padedančių pakelti pilietinio karo sukeltų tragiškų įvykių naštą. Ar tokiame kare būna laimėtojų?

Jokiame kare nėra laimėtojų. Karas – žmonijos pralaimėjimas žmoniškumui. O pilietinis karas – dar didesnis pralaimėjimas, nes ateina ne iš išorės, o įsiplieskia tavo mieste, tavo gatvėje, gimtuosiuose namuose. Jugoslavijoje pilietinis karas iki pamatų sugriovė tarpusavio pasitikėjimą, kuris yra bendruomenės pagrindas. Žmonės nebegalėjo pasitikėti net giminėmis, kaimynais, draugais. Tai ne tik pilietinis, bet ir šeimos karas, perskėlęs visuomenę toje vietoje, kur jos nariai buvo glaudžiausiai susiję. Ir niekas negali išeiti nugalėtoju, nes kiekvienas nepaprastai daug prarado, neatsižvelgiant į tai, į kurią pusę stojo ar kurioje atsidūrė.

Pagrindinis herojus Vladanas ieško kare neva žuvusio tėvo. Ką jis iš tikrųjų nori atrasti?

Vladanas ieško to, ko, Jugoslavijai iširus, ieškau ir aš. Atsakymų. Buvau vienuolikos, kai televizoriaus ekrane pasirodė nesuvaidintų etninių valymų, koncentracijos stovyklų, žudynių, apgulčių, apšaudymų kadrai, pabėgėlių voros su konvojais, žuvusiųjų skaičiai. Didelė mano pasaulio dalis buvo atkirsta, giminaičiai tapo pabėgėliais, viskas pasikeitė, tai sukėlė daugybę klausimų. Rašau, nes ieškau atsakymų. Esminis mano kartos žmones, mane patį ir knygos veikėją Vladaną persekiojantis klausimas skamba šitaip: kur dingo tas nuostabus prieškarinis vaikystės pasaulis, kurį mename? Ar jis tebuvo vaikiška iliuzija? Ar ir europietiška laisvės idilė – iliuzija, jau rytoj galinti taip pat kruvinai išsisklaidyti? Ar karas glūdi žmoguje, ar kur nors kitur? Ar kiekvienas iš mūsų tam tikromis aplinkybėmis gali tapti karo nusikaltėliu?

Apibūdinkite romaną ir jo nuotaiką trimis svarbiausiais žodžiais.

Irimas. Vienatvė. Meilė.

Rekomenduojami video