Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
R. Dovydėnas: „Karikatūristai viską mato kitaip“

 Ilgus metus „Valstiečių laikraštyje“ dirbantis dailininkas, skaitytojams gerai žinomas šmaikščių karikatūrų kūrėjas Rimantas Dovydėnas vasario 9-ąją minės savo šešiasdešimtmetį. Humoro ir pozityvumo nestokojantis menininkas prisipažino, kad jubiliejų nemėgsta ir labiausiai šiuo metu norėtų pabėgti į kokią atokią kaimo trobelę. O laiko atsukti atgal, sako, visai netrokštų. R.Dovydėnas gailisi tik vieno – kad taip ir nepastatė namo. 

Laiminga vaikystė

Geras humoro jausmas karikatūristui yra privalomas. Linksmai ir neįžeidžiamai pašiepti kokį įvykį ar žmogų pavyksta ne kiekvienam, tačiau R.Dovydėno galvoje gimsta pačių taikliausių ir aštriausių juokų. Šį gebėjimą dailininkas tikriausiai paveldėjo iš mamos, kuri taip pat mėgo juokauti, nors jos juokus ir ne visi suprasdavo. „Juk jei eidamas žmogus atsitrenkia į medį ir jam ant kaktos iššoka guzas, tai nėra juokinga. Juokinga, kai guzas iššoka medžiui“, –laidyti juokus Rimui niekada nebuvo sunku.

Ankstyvąją vaikystę R.Dovydėnas praleido šalia Panemunio miestelio (Rokiškio r.) buvusiame vienkiemyje, tarp penkiasdešimties obelų ir daugybės kačių. Sulaukęs mokyklinio amžiaus žingsniavo į tuometę aštuonmetę Panemunio vidurinę mokyklą, kurią lankė iki septintos klasės. Visą tą laiką Rimantas gyveno be elektros, tik su žibalinėmis lempomis.

Pirmieji R. Dovydėno gyvenimo metai prabėgo vienkiemyje. Asmeninio archyvo nuotr.

„Gerai atsimenu, kaip tėvai bardavosi, kad vakarais ilgai skaitau knygas ir žibalo netaupau“, – pasakojo Rimas. Nepaisant to, vienkiemyje praleistas dienas jis vadina vienomis šviesiausių. Būdamas vaikas ypač džiaugdavosi, kai vienkiemyje apsilankydavo studentas tėvo brolis. Su juo ir pirmąją savo žuvį pagavo, ir ieškodami grybų visus miškus aplink išmaišė. „Tėvas daug dirbo, laiko man nedaug skirdavo, todėl dėdės apsilankymai kėlė begalę džiaugsmo“, – prisiminė dailininkas.

Mokėsi iš „Šluotos“

Pirmieji R.Dovydėno piešiniai nutūpė mylimo dėdės užrašų sąsiuviniuose. „Jis studijavo Veterinarijos akademijoje, siekė būti zootechniku, todėl jo sąsiųviniuose buvo daugybė įdomių brėžinių, schemų ir panašių dalykėlių. Tas vietas, kurios dar buvo tuščios, išgražindavau savo piešiniais“, – prisiminė menininkas. Mylimas dėdė sūnėną supažindino ir su karikatūromis, kurių buvo pilna jo atvežtuose žurnaluose „Šluota“.

Nors pirmą kartą gavęs „Šluotą“ Rimantas dar net nėjo į mokyklą, linksmi paveikslėliai jau tada labai sudomino. Pats tokių kurti dar nemokėjo, todėl kruopščiai juos persipiešdavo į savo sąsiuvinį. Tuo metu itin populiarus buvęs žurnalas „Šluota“ ir ten savo piešinius skelbę autoriai ir buvo netiesioginiai R.Dovydėno mokytojai.

Gandas apie Rimo pomėgį greitai pasklido mokykloje, todėl netrukus jis ėmė piešti mokyklos sienlaikraščiui. „O kiek buvo laimės ir pasididžiavimo, kai pirmą kartą pamačiau viešai pakabintą savo piešinį!“ – prisiminė karikatūristas.

R. Dovydėno pieš.

Išdaiga su gniūžtėmis

R.Dovydėnas sakė, kad vaikystėje nebuvo nei šventuolis, nei didelis chuliganas, bet išdykauti mėgo. Tiesa, viena išdaiga su bendraklasiais baigėsi liūdnai. „Prie upės stovėjo kažkokia elektrinė. Kai kurie langai buvo išdaužyti, nežinojome, veikianti ji ar ne. Todėl nusprendėme sniego gniūžtėmis išdaužti ir likusius langus. Tačiau mus pamatė viena klasiokė ir viską pranešė auklėtojai, o ši – tėvams. Pamenu, tą dieną stengiausi kuo ilgiau negrįžti namo, o kai grįžau, tarpduryje pamačiau tėvą su diržu rankoje...“ – ne tik linksmais prisiminimais dalijosi Rimantas.

Šios bausmės R.Dovydėnas negalėjo pamiršti, tačiau ant tėvo nepyksta. „Žinau, kad tuo metu jam buvo ne lengviausios dienos. Dėl prasidėjusios melioracijos mūsų šeimai teko išsikraustyti iš vienkiemio. Visos obelys buvo sužymėtos, įvertintos... Pavyko išgelbėti tik kates, kurias visas sugaudžiau, sudėjau į dėžę ir išsivežiau į naująją vietą. Nusipirkome namą netoliese esančiame Pandėlio miestelyje, tačiau tėvas sodybos netektį išgyveno labai sunkiai: negalėjo nei valgyti, nei gerti, liūdėjo. O čia dar sūnus langus išdaužė... Matyt, viskas tuo metu susikaupė“, – kalbėjo dailininkas. Tačiau tai, kaip tėvas jautėsi, jis suprato tik gerokai vėliau. O tada, vaikystėje, jį ir dvi jo seseris, Nijolę ir Danutę, persikraustymas į miestelį džiugino – tai reiškė, kad pagaliau gyvens su elektra, be to, aplink bus daug vaikų.

Ir dabar kartais Rimas nuvažiuoja į Panemunio miestelį, mat ten palaidoti jo seneliai. Liūdna, kad šiandien buvusios sodybos, kuroje virė gyvenimas, vietoje – tuščia. Plyname lauke matyti tik sodybos vietą žymintis menkas kauburiukas.

R. Dovydėno pieš.

Mokėsi poligrafijos

Šeimai persikrausčius į miestelį, R.Dovydėnas pradėjo lankyti tuometinę Pandėlio vidurinę mokyklą. Piešimo jis neužleido: aktyviai dalyvavo įvairiuose konkursuose, piešdavo karikatūras žurnalams, rajono laikraščiams. Jau tada Rimas pradėjo bendradarbiauti ir su „Valstiečių laikraščiu“, pirmą kartą jo piešta karikatūra šiame leidinyje buvo išspausdinta dar 1974 m.

Aktyvesnis bendradarbiavimas prasidėjo Rimui atvykus studijuoti į Vilnių. Laikraščio pabaigoje spausdinamas jo tvarkomas humoro skyrelis su garsiojo Anupro Dirvelės nuotykiais iki šiol yra vienas mėgstamiausių skaitytojų puslapių.

Atvykęs į Vilnių Rimantas svajojo apie Dailės akademiją, bet galiausiai ten stoti taip ir nebandė. „Buvau dalyvavęs ne vienoje parodoje, mano piešiniai buvo spausdinami periodinėje spaudoje, jau turėjau ne vieną įvertinimą, todėl gal buvau kiek pasipūtęs. Maniau, kad į Dailės akademiją įstosiu be didelių vargų. Tačiau ten man mandagiai pasiūlė negaišti laiko ir rinktis ką nors kitą. Labai nenorėjau eiti į armiją, todėl į 21-ąjį technikumą įstojau mokytis poligrafijos. Technikumą baigiau raudonu diplomu, mat žadėjo, kad tiems, kurie gerai baigs, nereikės eiti atidirbti“, – pasakojo karikatūristas.

R. Dovydėno pieš.

Slaugė būsimą žmoną

Be piešimo, R.Dovydėnas nuo vaikystės turėjo ir kitą aistrą – lietuvių literatūrą. Todėl baigęs technikumą, įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. „Skaityti knygas ir rašyti rašinėlius mėgau dar mokykloje. Jei liepdavo parašyti puslapį, prirašydavau visą sąsiuvinį. Be to, vis dar nenorėjau eiti į armiją. Matyt, esu pacifistas“, – juokėsi dailininkas.

Pedagoginiame universitete jis susipažino su būsima žmona Vitalija. Pirmą kartą porą metų jaunesnę merginą jis pamatė kurso draugų kambaryje. „Iki šiol atsimenu jos ilgus šviesius plaukus“, – kalbėjo Rimas. Tuoktis jaunuoliai neskubėjo. Per penkerius metus nuo pažinties iki vestuvių porai teko patirti visko: ir džiugių akimirkų, ir barnių, net skyrybų. „Matyt, likimas lėmė, kad likome kartu. Jau buvome nustoję bendrauti, bet Vitalija susilaužė koją, o aš ėmiau ją slaugyti. Taip ir slaugome vienas kitą iki šiol“, – juokėsi Rimantas.

Kviečia į savo parodą

Tai, kad laikini dalykai kartais virsta pastoviais, R.Dovydėnui teko įsitikinti ne kartą. Baigusi universitetą pora pradėjo dirbti mokytojais Paluknyje. Nors visada galvojo, kad ten neužsibus, kad miškų apsuptame miestelyje apsistos tik laikinai, Paluknyje gyvena iki šiol. Čia sukūrė namus, susilaukė trijų vaikų ir kitur gyventi nebenorėtų.

Šešiasdešimtmečio proga dailininkas R. Dovydėnas Trakų kultūros namuose vasario 18 - ąją surengs dar vieną savo darbų parodą. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių kalbos mokytoju R.Dovydėnas dirbo aštuonerius metus, paskui pradėjo dirbti įvairiuose laikraščiuose, kol galų gale atsidūrė „Valstiečių laikraštyje“. Daugybę šmaikščių piešinių pripiešęs dailininkas labiausiai įsiminė tuos, kurie pirmą kartą buvo išspausdinti žurnale „Šluota“. „Tai įvykis, kurio niekada nepamiršiu. Išspausdino net du piešinius iš karto. Pamenu, tada jaučiausai kaip devintame danguje“, – šypsojosi menininkas.

R.Dovydėnas dalyvavo ne vienoje parodoje, kelias yra surengęs ir pats. Jubiliejaus proga surengs dar vieną – vasario 18-ąją Rimanto piešiniais pasipuoš Trakų kultūros namai. Kruopštaus dailininko segtuvuose tvarkingai sudėti visi gauti apdovanojimai, garbės raštai, įvertinimai. Kitame albume –suklijuotos pirmosios spaudoje pasirodžiuios jo karikatūros. „Žinoma, visi tie įvertinimai, darbai man svarbūs, bet daug svarbesni – artimi žmonės. Darbai, darbovietės gali keistis, o artimieji visada tie patys. Gaila, bet pastaruoju metu kelionės į giminės susibėgimus kiek liūdina, nes vis daugiau artimųjų išeina anapilin. Kita vertus, daugėja jaunimo. Džiaugiuosi, kad netrukus į Lietuvą iš Anglijos grįš ir sūnus su šeima“, – kalbėjo dailininkas.

R. Dovydėno pieš.

Ilsisi gamtoje

Savo jubiliejaus Rimas nesureikšmina. „Kartais pagalvoju, ar ką daryčiau kitaip. Prisipažinsiu, kai ką norėčiau pakeisti. Bet šiaip dėl nieko nesigailiu. Gal tik dėl to, kad nepastačiau namo. Nors gyvenu bute, turių sklypų, pirštus galiu ne tik į tušą ar dažus įmerkti, bet ir į žemę įkišti“, – linksmai kalbėjo R.Dovydėnas.

Panorėjęs atitrūkti nuo kasdienybės ir įtampos, ramybės jis ieško gamtoje, pavyzdžiui, aplink esančiuose miškuose. „Grybavimas ir uogavimas dabar yra didžiausi mano pomėgiai. Miške galva pailsi nuo visokiausių minčių, o ir gėrybių prisirenku. Dar vis svajoju kada į rankas paimti meškerę ir su švogeriu prisiminti linksmas dienas Panemunyje“, – prisipažino Rimantas.

 

Rekomenduojami video