Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Profesorius A. Sennas – šveicaras, pasišventęs lietuvių kalbai ir lietuviams

Spalio 27–29 d. Kaune rinksis užsienyje gyvenantys lietuviai ar lietuviškų šaknų turintys užsieniečiai. Čia vyks VDU Pasaulio lietuvių universiteto simpoziumas. Tarp renginio svečių – iš JAV atvykusi AnnSenn, sauganti savo senelio, Lietuvos universiteto profesoriaus dr. Alfredo Senno ir tėvo, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus dr. Alfredo ErichoSenno atmintį. Simpoziume ji pasakos apie Sennų paveldą kuriant ir sugrąžinant Lietuvos universiteto tradiciją.

Šveicarų poliglotas prof. dr. Alfredas Sennas, sužavėtas lietuvių kalbos, tarpukariu atvyko į Kauną ir 1922-aisiais prisijungė prie žymiausių šalies ir Vakarų mokslininkų įkuriant Lietuvos universitetą. Daugiau nei 40 kalbų valdęs profesorius prisidėjo prie pastangų plėsti lietuvių kalbos žodyną, po kalbininko Kazimiero Būgos mirties perėmė jo lietuvių kalbotyros kursus ir pradėjo rengti išsamų lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, kuriam pabaigti prireikė net 45 metų darbo.

„Mano senelio ryšiai su Lietuva buvo svarbūs. Būdamas šveicarų kalbininkas, jis jautė prasmę tarnauti lietuviams ir savo memuaruose rašė: „Norėjau likti šveicaru ir pasišvęsti lietuvių tautai“, – pasakojo anūkė A. Senn.

– Jūsų senelis, būdamas šveicaras, Lietuvos universitete dėstė lietuvių kalbą. Kokį vaidmenį lietuvių kalba užėmė jo gyvenime?

– Mano senelis, prof. dr. Alfredas Sennas, labai domėjosi kalbomis. Sankt Galene, Šveicarijoje, kur jis užaugo, mokyklos siūlė įspūdingą kalbų įvairovę. Kai mano senelis baigė vidurinę mokyklą, jis jau buvo pramokęs lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų ir hebrajų kalbas. Jis taip pat savarankiškai mokėsi anglų, olandų ir šiuolaikinės graikų kalbos. 1921 m. jis įgijo daktaro laipsnį Fribūro universitete, kur baigė vokiečių filologijos studijas kartu su gretutinėmis vokiečių literatūros bei graikų kalbos ir literatūros studijomis. 

Savo memuaruose senelis rašė, kad per Pirmąjį pasaulinį karą jis tapo „užjaučiančiu engiamų Europos žmonių draugu“. Studijuodamas Fribūre jis susipažino su kai kuriais pagrindiniais Lietuvos nepriklausomybės judėjimo nariais ir entuziastingai palaikė jų siekius. Rašydamas straipsnius laikraščiuose ir kalbėdamas su pažįstamais šveicarų politikais, jis (jo paties žodžiais tariant) „nenuilstamai dirbo“, kad skatintų šveicarų geranoriškumą ir palankumą lietuvių judėjimui.

Senelis taip pat platino lietuviškas knygas šveicarams ir kartu su į Lietuvą persikėlusiu kolega ir artimu draugu šveicaru Juozu Eretu-Jakaičiu (JosephEhret) padėjo lietuviams rašyti disertacijas prancūzų ir vokiečių kalbomis. Gavęs daktaro laipsnį, senelis persikėlė į Kauną (1921 m. birželį), kur, padedamas J. Ereto, įsidarbino konsultantu Užsienio reikalų ministerijos naujienų skyriuje ir užsiėmė leidyba bei žurnalistika.

Senelis labai žavėjosi lietuvių kalba. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Tarybos pasirašytą ir paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą jis laikė ne tik politinio, bet ir kalbinio išsilaisvinimo aktu, nes lietuvių kalba iki tol niekada neturėjo oficialaus statuso. Tik pasitaikius progai jis kalbėdavo lietuviškai. 1921 m. lapkritį savo dienoraštyje jis rašė: „Šiuo metu jau galiu viską skaityti ir suprasti, bet dar negaliu kalbėti visiškai laisvai“. 1922 m. rudenį jam pasiūlė Lietuvos universitete iš pradžių dėstyti graikų ir lotynų literatūrą. Vėliau jo veikla išsiplėtė iki lyginamosios kalbotyros.

Per savo gyvenimą mano senelis mokėsi daugiau kaip 40 kalbų. Kai mano tėvas po senelio mirties peržiūrėjo jo biblioteką, jis rado knygų, parašytų daugiau kaip 50 kalbų.

– Ar namuose kalbėdavote lietuviškai?

– Mano močiutė, Marija EvaVedlugaitė, buvo lietuvė. Ji gimė Raudondvaryje, kur jos tėvas valdė lenkų grafo dvarą. Ji užaugo kalbėdama lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai, o vėliau išmoko vokiečių ir anglų kalbas. Mano močiutė ir senelis susipažino kino teatre Kaune. Kaip byloja šeimos istorija, mano senelis pirmą kartą į ją kreipėsi lietuviškai. Jai nieko neatsakius, jis bandė rusų, vokiečių, prancūzų, paskui anglų kalbas. Kai močiutė galiausiai prapliupo juoktis, jis suprato, kad buvo tik erzinamas. Praėjus trims mėnesiams jie susituokė.

Mano seneliai susilaukė dviejų dukrų, gimusių Lietuvoje, ir sūnaus (mano tėvo), gimusio Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Mano tėvas ir abi jo seserys augo namuose, kuriuose buvo kalbama dviem kalbomis (lietuviškai ir vokiškai), o mokykloje jie mokėsi ir kitų kalbų (lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų ir lotynų).

Kadangi mano mama kalbėjo tik angliškai, namuose mūsų šeimoje buvo kalbama angliškai. Tas pats pasakytina ir apie mano pusbrolius, mano tėvo sesers vaikus – visa mūsų karta užaugo namuose kalbėdama angliškai. Tačiau dėl senelių ir tėvo darbo iš tiesų girdėjome daugybę kalbų. Deja, lietuvių kalbos taip ir neišmokau.

– Ką prof. A. Sennui reiškė dirbti Lietuvos universitete, su kokiais sunkumais ar iššūkiais jam teko susidurti? Juk tuo metu buvo kuriamas ne tik universitetas, bet ir pati Lietuvos valstybė.

– Mano senelis atvyko į Lietuvą įdomiu lietuvių kalbai metu. Kaip žinote, nors lietuvių kalba žinoma kaip seniausia gyvoji Europos kalba, šimtmečius lenkų ir rusų okupacijų metu ji buvo beveik nevartojama. Kai 1918 m. ji pirmą kartą įgijo oficialų statusą, po draudimų vėl buvo galima spausdinti, knygos įgavo naują reikšmę, o mokslininkai ėmėsi reformuoti rašybą ir rašyti struktūruotas gramatikos taisykles.

Šis lietuvių kalbos formavimasis išties žavėjo mano senelį, o atvykęs į Kauną jis atsidūrė tarp žymių kalbininkų, tokių kaip Kazimieras Būga ir Juozas Balčikonis, kurie jau ilgus metus dirbo su lietuvių kalba. Mano senelis prisidėjo prie pastangų plėsti lietuvių kalbos žodyną, kad jis atitiktų tuometinius mokslo ir technikos ypatumus, taip pat sisteminti ir reformuoti gramatiką bei rašybą leidiniuose. Jie taip pat sprendė, kaip šią kalbą dėstyti universiteto lygmeniu. Po K. Būgos mirties senelis perėmė jo lietuvių kalbotyros kursus ir pradėjo rengti išsamų lietuvių-vokiečių kalbų žodyną.

Įdomu paminėti tai, kad vienas iš mano senelio kolegų buvo Antanas Smetona. Jie maždaug tuo pačiu metu pradėjo dėstyti Lietuvos universitete: Alfredas Sennas 1922 m. spalio 28 d. paskirtas graikų kalbos ir literatūros docentu, o Antanas Smetona 1922 m. lapkričio 25 d. paskirtas meno teorijos ir istorijos docentu. Tuo metu jiedu bendravo ir buvo kolegos. Tačiau 1923 m. A. Smetona išsakė mintį, kad yra gėdinga, jog šveicarų intelektualai lietuviškai gali kalbėti geriau nei patys lietuviai. Vėliau, 1936 m., mano senelis atsisakė Lietuvos Vyriausybės pasiūlyto apdovanojimo, nes kritiškai vertino A. Smetonos autoritarinį režimą. Nepaisant to, bėgant metams jie palaikė ryšį, o 1941 m. balandį A. Smetona susisiekė su seneliu, kai šis, pabėgęs iš Lietuvos, 1940 m. birželį sovietų invazijos akivaizdoje išvyko į JAV.

– Ar A. Senno ryšiai su Lietuva nutrūko jam emigravus į JAV? Kokie buvo santykiai su ten gyvenančia lietuvių bendruomene?

– 1930 m. mano senelis pasitraukė iš savo pareigų Lietuvos universitete ir išvyko į JAV, kur pradėjo dėstyti baltų ir slavų filologiją. Tuo metu, po Pirmojo pasaulinio karo, JAV tvyrojo didelė įtampa dėl visko, kas buvo vokiška ar vokiškai skambėjo. Šveicarijos konsulatas patarė Šveicarijos amerikiečiams nevartoti vokiečių aukštaičių tarmės (dėl šveicarų vokiečių kalbos problemų nekilo), o pokalbių ir paskaitų metu kalbėti angliškai arba prancūziškai. Vėliau mano senelis dėstė germanų kalbotyrą ir indoeuropeistiką. Jis toliau studijavo lietuvių kalbą ir parašė daug straipsnių apie lietuvių kalbos raidą, kitų kalbų, pavyzdžiui, lenkų, įtaką lietuvių kalbai ir literatūrai. Taip pat tęsė 45 metus trukusį lietuvių-vokiečių kalbų žodyno rengimą.

Mano senelių ryšiai su Lietuva buvo svarbūs, tačiau juos apsunkino įtampa tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos bei Sovietų Sąjungos ir JAV. Jie aktyviai dalyvavo JAV lietuvių bendruomenėse – iš pradžių Konektikute, o vėliau Pensilvanijoje, mano senelis padėjo daugeliui lietuvių emigrantų spręsti imigracijos ir integracijos iššūkius, įskaitant ir daugelį perkeltųjų asmenų Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo. Iš pradžių mano seneliai palaikė ryšius su draugais ir artimaisiais Lietuvoje, tačiau, blogėjant JAV ir Sovietų Sąjungos santykiams, jiems teko būti vis atsargesniems.

Prisimenu, kaip tėvas su dideliu apmaudu kalbėjo, kad taip ir nesusipažino su savo seneliais ir daugeliu kitų šeimos narių iš motinos pusės. Tėvas paaiškino, kad jie su seneliu Sovietų Sąjungoje buvo laikomi persona nongrata (nepageidaujamais asmenimis) – jiems buvo draudžiama įvažiuoti į šalį. Šis paaiškinimas buvo akivaizdžiai supaprastintas – tai buvo tėvo paaiškinimas savo jaunai dukrai. Mano seneliai taip ir nesugrįžo į Lietuvą. Vėliau, kai tėvo studijos nuvedė jį į Rytų Europą, jis buvo atsargus ir vengė kontakto su šeimos nariais lietuviais, baimindamasis pasekmių. Šis nutolimas nuo šeimos ir draugų Lietuvoje sukėlė dar didesnę įtampą ir gilų liūdesį šeimoje.

– Koks buvo jūsų senelio santykis su Lietuva? Kaip suprantu, pilietybės klausimas buvo sudėtingas dėl emigracijos, bet ar jis jautėsi priklausąs kokiai nors tautai?

– Mano senelis buvo šveicaras – Šveicarijos pilietis – ir priklausė Sennų giminės linijai, kuri nuo XIV a. registruota kaip šveicarų. Jis keliavo su Šveicarijos pasu, tačiau, kadangi gimė Elzase, JAV imigracijos institucijos jį laikė prancūzu ir įleido pagal (ne itin palankią) Prancūzijos imigracijos kvotą. Mano močiutė, gimusi Lietuvoje, buvo priversta Lietuvos pilietybę iškeisti į Šveicarijos, kai ištekėjo už mano senelio. Į JAV kartu su dviem mažametėmis dukromis 1931 m. ji emigravo naudodamasi šveicarišku pasu, tačiau dėl gimimo vietos joms trims buvo taikomos griežtesnės lietuvių imigracijos kvotos.

Grįžti į Lietuvą iš JAV nebuvo įmanoma. 1936 m. senelis tapo JAV piliečiu, o močiutė oficialiai buvo JAV pilietė „santuokos pagrindu“, tačiau nerimavo, kas nutiktų, jei JAV pripažintų Lietuvos priklausomybę Sovietų Sąjungai ir ji būtų tapusi Sovietų Sąjungos piliete. Tai paskatino įgyti savo asmeninę JAV pilietybę. Mano tėvas turėjo dvigubą pilietybę – JAV pilietybę pagal gimimo vietą ir Šveicarijos pilietybę pagal mano senelio kilmę.  

Senelio šveicariškos šaknys jam buvo labai svarbios. Jis palaikė glaudžius ryšius su šeima Šveicarijoje, dažnai ten keliavo ir aktyviai dalyvavo JAV šveicarų bendruomenės veikloje JAV. Senelio ryšiai su Lietuva taip pat buvo svarbūs. Būdamas šveicarų kalbininkas, jis jautė prasmę tarnauti lietuviams ir savo memuaruose rašė: „Norėjau likti šveicaru ir pasišvęsti lietuvių tautai.“ Jo naujoji JAV pilietybė tapo reikšminga, nes tai buvo šalis, kuri jį priėmė ir suteikė jam vietą, kur buvo galima įgyvendinti savo tikslus.

– Vytauto Didžiojo universitetui padovanojote savo senelio palikimą – gausų knygų ir kūrinių archyvą. Papasakokite apie prof. A. Senno palikimą.

– Senelis buvo tarptautiniu mastu pripažintas baltų-slavų kalbotyros autoritetas. 1922–1930 m. jis dirbo Lietuvos universiteto Lyginamosios filologijos katedroje, o vėliau – Jeilio universiteto Sterlingo germanistikos, Viskonsino universiteto Germanų ir indoeuropiečių filologijos, Pensilvanijos universiteto Germanų filologijos mokslo darbuotoju bei galiausiai Pensilvanijos Slavistikos ir baltistikos studijų katedros vedėju.

Senelis buvo produktyvus autorius. Jis parašė daugiau kaip 23 knygas ir monografijas, yra parašęs daugiau kaip 130 straipsnių. Mokslinius veikalus jis daugiausia rašė anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis, bet taip pat ir italų, rusų, prancūzų bei katalonų kalbomis. Jis rašė žodynų skyrius, enciklopedijų straipsnius ir daugybę knygų apžvalgų.  Jis taip pat buvo keleto žymių Lietuvos, Šveicarijos, Rytų Europos leidinių redaktorius ir bendraredaktoris.

Mano senelio lietuvių-vokiečių kalbų žodyno projektas truko 45 metus. Projektą jis pradėjo 1923 m. Kaune, pasak mano tėvo, „menkai įsivaizduodamas darbo mastą“, o galutinai knygą baigė rašyti 1968 m.

Iš viso Sennų šeimos VDU padovanotą kolekciją sudaro apie 220 knygų, žurnalų, straipsnių, žemėlapių ir nuotraukų, įskaitant apie 100 perspausdintų straipsnių, kurių autorius buvo mano senelis, – ir tai po to, kai 1974 m. mano tėvas Viskonsino universitetui Madisone padovanojo didžiulį, daugiau nei 1500 tomų archyvą.

Rekomenduojami video