Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pjeras Paolas Pazolinis – kankinys savo noru

Šiemet visame pasaulyje minimos italų režisieriaus, poeto, filosofo, rašytojo Pjero Paolo Pazolinio 100-osios gimimo metinės. Po įvairias šalis keliauja jo filmų retrospektyva. Gegužės 12–22 d. „Skalvijos“ kino centre Vilniuje P.P.Pazolinio filmus pristatys kūrėjo giminaitis ir jo kūrybos tyrinėtojas Matteo Cerami. Kokių tik legendų nesklando apie P.P.Pazolinį ir jo filmus. Kai kurias reikia išsklaidyti, norint ramiai vertinti jo kūrybą.

Varguolių draugas

P.P.Pazolinio gyvenimas labai susijęs su jo kūryba. Ir atvirkščiai – norint suprasti jo filmus, reikia susipažinti su jo gyvenimu. P.P.Pazolinis gimė 1922 metais Bolonijoje, karininko ir pradinių klasių mokytojos šeimoje. Čia jis baigė filologijos studijas ir pradėjo rašyti eiles, įstojo į komunistų partiją. Laužydamas nusistovėjusias literatūros tradicijas, jis pradėjo rašyti friulų tarme. Pjeras buvo labai protingas ir jautrus. Jis nekentė fašizmo ir prievartos. Jo mylimas brolis Gvido žuvo partizanų judėjime. Musolinio valdymo metais buvo leidžiama rašyti tik bendrine italų kalba. P.P.Pazolinis aiškino, kad tai neatitiko tikrovės. Visi Italijoje kalbėjo tarmėmis ir dialektais. „Bendrinė kalba buvo naudojama tik šaldytuvų reklamoje“, – su panieka sakė poetas. Tarmiškai rašydamas Pjeras Paolas ne tik maištavo, bet ir parodė savo socialinę prigimtį. Jis gyveno supamas vargingų žmonių. Jo simpatijos niekada nebuvo buržujų, šeimininkų ir turtuolių pusėje. Iki gyvenimo pabaigos jam liko įdomūs tik nepasiturintys žmonės, gatvių gyvenimas. Savo filmams jis kvietė neprofesionalus. Pagrindinius vaidmenis jo kine atliko darbininkas Ninetto Davoli, benzino kolonėlės darbuotojas Franco Merli ir daug niekam nežinomų vardų.

Niekas gyvenime negalėtų jo pavadinti konformistu. P.P.Pazolinis kalbėjo, ką galvojo. Kaip norėjo, taip gyveno ir to niekada neslėpė. Radikaliai reiškė savo pažiūras. Dažnai sakau, kad šiandien kine trūksta Pazolinio. Tai reiškia, kad pasigendu drąsių autorių, kurie būtų pasiryžę kentėti dėl tobulo galutinio rezultato. Atsisakytų mažiausių kompromisų ir kalbėtų tik tai, kas jiems atrodo labai svarbu.

Vienas Pazolinio mokinys per išpažintį prisipažino, kad masturbavosi. Su juo buvo draugai ir mokytojas Pazolinis. Kitą dieną šitą paslaptį jau žinojo visi. P.P.Pazolinį pašalino iš mokytojo pareigų. Jis išvyko iš gimtinės į Romą ir ėmė rašyti scenarijus. Išvada dvejopa. Pazolinis buvo tikras nusidėjėlis. Homoseksualas, kuris nevengė provokuojančių nuotykių, dėl ko kentėjo. Tai atsispindėjo ir jo filmuose. Nemaloni šios istorijos pusė – šventikas išdavė išpažinties paslaptį. Nenuostabu, kad kunigai Pazolinio kine rodomi su pasityčiojimais ir išjuokimais.

Modernistų kompanija

Romoje P.P.Pazolinis rašė scenarijus. Jis padėjo Federikui Feliniui rašyti autentiškus gatvės dialogus jo garsiam filmui „Kabirijos naktys“ (1957). P.P.Pazolinis jau buvo pripažintas rašytojas ir poetas. 1954 metais pasirodė jo romanas „Gatvės berniūkščiai“ („Ragazzi di Vita“), kuris vaizdavo neturtingo Romos jaunimo kasdienybę. Jo antras romanas „Žiaurus gyvenimas“ 1959 metais laimėjo Crotone premiją. Jį puikiai sutiko kritikai.

Pagal jį P.P.Pazolinis sukūrė savo pirmą vaidybinį filmą „Akatonė“ (1961). F.Felinis atsisakė jam padėti, nes nepatikėjo pagrindinio aktoriaus Franco Citti sugebėjimais. Filmas pavyko ir tapo tikru neorealizmo perlu. Režisierius surado kitą ištikimą draugą. Jo asistentu dirbo Bernardas Bertolučis. P.P.Pazolinis pripažino, kad literatūra labai ribojo jo gebėjimą kreiptis į kuo didesnį žmonių ratą. Kine rodomas vaizdas gali būti suprantamas bet kokia kalba kalbančiam žmogui. Švedui ir kinui.

Susižavėjęs judančio vaizdo poezija, P.P.Pazolinis metė literatūrą ir rimtai užsiėmė kino režisūra. Antrą filmą „Mama Roma“ (1962) jis sukūrė su legendine aktore Anna Magnani, kuri atliko pagrindinį vaidmenį. Liko ištikimas neorealizmui, bet jį patobulino. Pasisėmęs siužetų iš savo knygų ir realaus gatvių gyvenimo pažinimo, P.P.Pazolinis sukūrė savo kino stilių. Liaudies gyvenimą jame praturtino poetiniai vaizdai ir dramatiška atmosfera. Pagrindiniai personažai kenčia ir dažniausiai žūsta.

„Akatonės“ antiherojus nujaučia, kad žus. Jis sapnuoja, kad numirė. Ateina į savo paties laidotuves. Duobkasys kasa jam duobę šešėlyje, prie pat tvoros. F.Citti personažas nedrąsiai klausia: „Ar negalėtum iškąsti toliau, kur šviečia saulė. Ten šviesu ir šilčiau.“ Tokie epizodai primena, kad P.P.Pazolinis tobulino neorealizmą, jo filmuose atsiranda modernaus kino bruožų. Panašių į I.Bergmano fantazijas viename kadre. Į sapnus Luiso Bunuelio filmuose.

P.P.Pazolinis bendravo su visais italų modernistais, pakėlusiais kiną į menų elitą: Lučinu Viskončiu, F.Feliniu, Mikelandželu Antonioniu, B.Bertolučiu.

Laikas gyventi ir laikas mirti

Baigėsi pokario entuziazmas ir Italijoje įsiviešpatavo ekonominis pakilimas. Vakarų valstybėse kūrėsi kapitalistinė vartojimo visuomenė. Taip, kaip ir mūsų Lietuvoje šiandien. Dingsta žmonių vieningumas, kai svarbiausi tikslai pasiekti. Prasideda susvetimėjimas ir gerbūvio troškimas. F.Felinis ir L.Viskontis sukuria gilias studijas apie žmogaus degradaciją. Kinematografininkai ima tirti fašizmo šaknis. P.P.Pazolinis bendrauja su intelektualais. Jis sutinka operos dievaitę Maria Callas. Sukuria froidizmo įkvėptus filmus „Edipas karalius“ (1967), „Teorema“ (1968) ir „Medėja“ (1969). M.Callas suvaidina Medėją. Ji tampa Pazolinio mūza ir vienintele moterimi, su kuria jis viešai bučiavosi. Su ja P.P.Pazolinis gyvena aukštuomenės bohemoje ir trumpam pamiršta savo kankinio rolę gyvenime. To meto Italijos gyvenimą geriausiai atspindi F.Felinio „Saldus gyvenimas“.

Tai netruko ilgai. P.P.Pazolinis visuomet išliko marksistu. Nors kartojo, kad komunistai turi perskaityti Froidą ir De Sadą. Pazolinis visada norėjo būti kankiniu. Jis sakė, kad nori gyventi nuosekliai. Jeigu gyvenime kritikuoja veidmainystę, vartojimo visuomenę, tai negali pats būti jos dalimi. 1964 metais jis sukūrė „Evangeliją pagal Matą“. Joje filmavosi paprasti žmonės, o Jėzaus vaidmenį atliko pagal tipažą tikęs kine visai nežinomas ekonomikos studentas ispanas. Nukryžiavimo scenoje režisieriaus mama suvaidino Mariją. Jis paprašė jos verkti ir ji verkė. Susidaro įspūdis, jog P.P.Pazolinis pats tapatinasi su kankinio vaidmeniu dėl paprastų žmonių. Pats ne kartą kartojo, kad jis taps smurto auka. Tada mirtis suteiks prasmę visam jo gyvenimui.

Kūnas ir kraujas

Smagiausia P.P.Pazolinio kūryboje yra „Gyvenimo trilogija“. Ją sudaro trys filmai pagal legendinius literatūros kūrinius „Dekameronas“ (1971), „Kenterberio pasakojimai“ (1972) ir „Arabiškos naktys“ (1974). Juos įkvėpė dailės kūriniai, paties Pazolinio kelionės po pasaulį. Juose daug erotikos ir gyvenimo džiaugsmo, bet ir čia herojų nuotykiai dažnai baigiasi mirtimi. P.P.Pazolinis nuosekliai rodė, kad mirtis yra būtinas logiškas žmogaus gyvenimo užbaigimas. Jis teigė, kad pats turi mirti, tik tuomet jo gyvenimas įgaus prasmę. Todėl po tragiškos režisieriaus mirties pasipylė versijos, kad jis pats surežisavo savo žūtį. Vos pabaigęs savo paskutinį filmą „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975), P.P.Pazolinis buvo žiauriai nužudytas. Iki šiandien nėra aišku, kaip, kodėl ir už ką. Paskutinis jo skandalingas filmas buvo apie prievartą. „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ iliustruoja režisieriaus įsitikinimą, kad vartotojiška kapitalizmo visuomenė yra ne mažiau žlugdanti, negu fašistinė valstybė. Filme keturi valdžios atstovai kankina surinktus jaunus belaisvius. Jiems padeda tarnaujantys fašistų kariai. Taigi, pagrindiniai sadistai filme yra ne tikrieji fašistai, bet itališkos valdžios atstovai.

Perskaičiau daug liudijimų apie P.P.Pazolinio nužudymą, pažiūrėjau daug dokumentinių filmų. Ir supratau, kad negaliu pateikti aiškios savo versijos, kas gi ten su juo nutiko. Vargu ar režisierius sąmoningai suplanavo savo mirtį, nors ji labai panaši į jo filmus ir logiškai užbaigia Pazolinio gyvenimo kelią. Atitinka jo pažiūras. Po vakarienės su draugais P.P.Pazolinis nuvažiavo susitikti su gatvės prostitutu 17-mečiu Pilo Pelosi. Jie turėjo pasilinksminti, bet P.Pelosi pasipiktino ir nužudė režisierių. Karabinieriai sulaikė jį su P.P.Pazolinio Alfa Romeo automobiliu. Režisieriaus draugai tvirtina, kad jis dažnai peržengdavo saugumo ribas, ieškodamas sekso nuotykių. Pazolinis visą laiką gyveno su gatve. Bendravo su valkatomis, nusikaltėliais, prostitutėmis. Prižiūrėjo ne tik savo gilų protą, bet ir kūną. Nuo vaikystės sportavo, mėgo žaisti futbolą.

Policija atmetė P.Pelosi versiją dėl savigynos. Esą režisierius priekabiavo ir šiam teko gintis. Pelosi buvo pripažintas kaltu dėl žmogžudystės ir 1976 metais nuteistas devynerius metus kalėti. Liudininkai, įrodymai ir ekspertų išvados bylojo, kad režisierių nužudė keletas žmonių. P.Pelosi prisipažino, kitų dalyvių nuspręsta neieškoti. Tik gerokai vėliau, gyvendamas jau laisvėje ir neturėdamas ko bijoti, P.P.Pazolinio žudikas paskelbė bendrininkų pavardes. Visi išvardyti asmenys priklausė neofašistų grupuotėms. Esą jie prašė savimi prekiaujančio vaikino privilioti Pazolinį į pasalą. Vėliau sumušė ir keletą kartų jo kūną pervažiavo mašina. Ar šią žmogžudystę kas nors užsakė, iki šiol neaišku. P.P.Pazolinis vykdė ne vieną savarankišką tyrimą apie mafiją, korupciją, rašė demaskuojančius straipsnius. Tuo metu Italijoje dažnai vyko politinės žmogžudystės, kurias policija užglaistydavo. Faktas, kad Pazolinio gyvenimas ir mirtis buvo ne mažiau skandalingi, negu jo kūryba. Jo nužudymo byla iki šiol yra viena didžiausių paslapčių kriminalistikos istorijoje.

Rekomenduojami video