Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pintines su gyvenimo garantija pinantis dzūkas: grąžintų prekių dar nebuvo

Ko gero, sunku kaime rasti namus, kuriuose nebūtų bent vieno pinto krepšio. Vieni į juos rudenį krauna bulves, grybus ar obuolius, kiti – malkas. Dažnai net džiaugiamės pintais sodo baldais, tačiau ar susimąstome, kiek laiko ir širdies įdėjo tautodailininkas juos gamindamas? Daugiau nei 30 metų pynimo patirties turintis alytiškis Vitas Kašėta pripažįsta esantis darboholikas, kiekvieną savo gaminį naujiems šeimininkams išleidžiantis su gyvenimo garantija.

Iš autošaltkalvystės – į pynėjų gretas

Bevaikščiodami Vilniaus Kaziuko mugėje, Klaipėdos jūros šventėje ar Varėnos grybų šventėje visada sutiksite plačiai besišypsančius Vitą ir Aureliją Kašėtas. Jiedu pynimu užsiima jau 30 metų, jų gaminiai itin gerai vertinami ir pačių pirkėjų. Iš vytelių jie pina ne tik pintines ar krepšius, bet ir lauko baldus, vaikiškus lopšius, kuprines. Iš Alytaus kilę sutuoktiniai sako, kad vytelės – neatsiejama jų gyvenimo dalis, o išmoktas amatas tapo gyvenimo būdu. Vitas sako, kad per ilgus metus išmoko dirbti neskaičiuodamas laiko, nes, visų pirma, tai labai mėgstama veikla.

Tiesa, pynimas į Kašėtų šeimą užklydo gana netikėtai. Pasakodamas savo ir vytelių istoriją Vitas mintimis grįžta į Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžią, kai Rusija mums buvo paskelbusi ekonominę blokadą. Tuomet pirmuosius bendro gyvenimo metus žengęs šeimos vyras dirbo autošaltkalviu autoservise. Kaip ir daugelis kitų, Vitas neteko darbo ir šeimai likus be pajamų šaltinio teko griebtis šiaudo. „Taip atsitiko, kad pažįstami atvyko į Dzūkiją prie ežero. Jie buvo patyrę vytelių pynėjai. Mano žmoną pradėjo mokyti pinti. Ji norėjo išmokti amato, nes reikėjo maitinti šeimą. Tuomet buvo tikrai nelengvi laikai, vyravo nedarbas, todėl visi ėmėsi darbų, kad tik galėtų išgyventi“, – prisimena V.Kašėta, pridurdamas, kad jis vytelėmis per daug nesidomėjo ir toliau stengėsi uždarbiauti dirbdamas automobilių srityje.

Dirbo negailėdami savęs

Aurelija rimtai kibo į pynimo mokslus. Vieni mokymai vedė prie naujų, pinti dirbiniai tvirtėjo, jų formos gražėjo. Nors Vitas toliau bandė užsidirbti pardavinėdamas automobilius, ilgai netrukus ir jis paėmė vyteles į rankas. „Dirbome savęs negailėdami. Pynėme 12–14 valandų per parą, kartais miegoti eidavome tik 2 valandą nakties. Norėjome kuo greičiau išmokti pinti kokybiškai, juk bet ko žmonėms nepardavinėsi“, – apie pastangas perkąsti pynimo amatą pasakoja Vitas.

Jis džiaugiasi, kad vytelės jo rankoms pasidavė stebėtinai greitai. Jis svarsto, kad menišką gyslelę ir darbščias rankas galėjo paveldėti iš savo senelių. Jo močiutė Dzūkijoje buvo garsi audėja, o senelis – „kašikų“ pynėjas.

Mugių uždarbis maitina per žiemą

Per penkis žiemos sezono mėnesius didžiąją dalį gaminių daugiausia nuperka pavasarinių mugių lankytojai. Taip dalis uždirbtų pinigų būdavo investuojama į žaliavų pirkimą, pasiruošimą vasaros prekybai. Paprastai sakant, per visą šiltąjį sezoną tekdavo užsidirbti tiek, kad „lašinių“ užtektų visai žiemai.

Tačiau prasidėjus pandemijai tautodailininkams gyvenimas sustojo. Užsidarius mugėms, renginiams, tradicinių amatų puoselėtojai atsidūrė aklavietėje – kur ir kaip parduoti per žiemą paruoštus gaminius?

„Pandemijos pradžioje buvo tikrai neramu, amatininkai buvo labai sutrikę, nes neturėjo kur dėti savo gaminių. Mes likome visai be jokių pajamų. Tai buvo lyg ekonominės blokados priminimas. Įsivaizduokite, mes gaminame produktus nuo spalio iki kovo ir per visą šį laiką jokia prekyba nevyko. Ir staiga prasidėjo pandemija, suvaržymai, atšaukti visi suplanuoti renginiai. Tai, ką suprekiaudavome per pavasarį ir vasarą, mus maitindavo per žiemą. Nemažą dalį per žiemą nupintų krepšių parduodavome būtent per Kaziuko mugę. Iš gautų pinigų pirkdavome vyteles ir toliau ruošdavomės vasarai“, – patirtus sunkumus prasidėjus pandemijai su apmaudu prisimena tautodailinkas.

Išgelbėjo internetas

Tuo metu vienintelis prekybos taškas, padėjęs „reabilituoti“ prarastas pajamas, buvo internetinė prekyba. Pasak V.Kašėtos, prekių žmonėms vis tiek reikėjo, todėl bendravimas iš mugių persikėlė į virtualią erdvę. Šeimyna pradėjo aktyviau reklamuotis ir socialiniuose tinkluose. Pažįstami vieni per kitus išgirdo apie gaminius, su laiku užsakymų atsirasdavo vis daugiau. Internetinė prekyba padėjo užglaistyti beveik visus patirtus finansinius praradimus. „Jei užsidaro durys, Dievas atidaro langą. Mes dirbome taip, kad atsidarytume bent kelis langus ir jaustumėmės taip, lyg toliau vaikščiotume per tas pačias duris kaip iki pandemijos. Internetas – mūsų pragyvenimas ir naujos galimybės. Užsakymų sulaukiame tikrai nemažai. Siuntos per kurjerius keliauja po visą Lietuvą, taip pat ir į užsienį“, – džiaugiasi jis.

V.Kašėta: „Pandemijos pradžioje buvo tikrai neramu, amatininkai buvo labai sutrikę, nes neturėjo kur dėti savo gaminių. Mes likome visai be jokių pajamų. Tai buvo lyg ekonominės blokados priminimas.“

Pintines atrado net japonai

Įdėtos pastangos stiprinti komunikaciją su klientais internetinėje erdvėje atsipirko. V.Kašėtos pintus krepšius pastebėjo net klientai Japonijoje. Vitas su šypsena pasakoja su klientas iš Japonijos išmokęs bendrauti per „Google“ vertėją. „Japonai Vilnių žino dėl Kaziuko mugės. Jie mėgsta čia atvykti, pasivaikščioti po mugę, noriai superka rankų darbo gaminius. Jie juos labai vertina“, – sako tolimosios Azijos klientų dėmesiu patenkintas pašnekovas.

Daugiau užsakymų pasipylė ir Europos šalyse. Pintinės keliauja ir į Lenkiją, Vokietiją, Austriją. Kai kas superka Vito pintus krepšius ir juos perpardavinėja kokybę vertinančioms Vakarų Europos šalims. Išaugęs užsakymų skaičius leido daugiau prekiauti iš namų, todėl, net ir atlaisvėjus pandeminiams reikalavimams, Vitas leido sau grįžti ne į visas muges. „Iki COVID-19 pandemijos nuvažiuodavau į 10–15 mugių. Praėjusiais metais, nors jos jau pradėjo veikti aktyviau, grįžau tik į 5–6 muges“, – naujomis galimybėmis prekybą perkelti į virtualią erdvę spėjo pasinaudoti V.Kašėta.

Grąžintų prekių nebuvo

Vito ir Aurelijos gaminiai pinami iš kokybiškų Suvalkijos krašto vytelių. Tačiau kaip nepatyrusiam pirkėjui žinoti, kad ant prekystalio padėtas krepšys yra pintas mūsų meistrų iš vietinių žaliavų? V.Kašėta atsako – būtina lankytis mugėse, bendrauti su pačiais meistrais. Mažieji amatininkai prekybos centrams krepšių netiekia, todėl dažniausiai jų gaminius galima rasti per didžiąsias miestų šventes ir muges. Pagrindinis lietuviškų ir lenkiškų pintinių skiriamasis bruožas – jų spalva. Anot Vito, rudos spalvos vytelės neretai atvyksta iš Lenkijos. Dalį jų perka ir mūsų vytelių augintojai, kad galėtų išplėsti siūlomų vytelių spalvų gamą. „Visada ieškokite Kašėtos gaminių ir būsite ramūs dėl kokybės ir kilmės“, – šypteli tautodailininkas, pabrėždamas, kad už visų savo gaminių kokybę atsako asmeniškai.

Anot Vito, per visą jo pynėjo karjerą nė vienas klientas nesiskundė ir, pavyzdžiui, neatnešė sulūžusios pintinės ar krepšio su nutrūkusia rankena. „Esu atviras su savo pirkėjais: jeigu nutrūktų rankena, uždėsiu naują arba pakeisiu visą krepšį. Visiems savo gaminiams suteikiu gyvenimo garantiją. Per visą karjerą niekas man dar nėra atnešęs pintinės taisyti“, – sako už kokybę pasiruošęs atsakyti V.Kašėta.

Jei neturite laiko lankytis mugėse, anot Vito, didžiuosiuose miestuose yra tradicinių amatininkų, sertifikuotų gaminių parduotuvių, kur galima rasti vietinių krepšių. „O štai prekybos centruose daug kiniškos produkcijos. Net ir mugėse dar atsiranda prekybininkų, kurie pintines atsiveža iš Lenkijos ir jas pardavinėja kaip lietuviškas. Mano galva, tai nėra sąžininga. Mums sunkiau konkuruoti, nes jie siūlo mažesnę kainą“, – atvirai kalba pašnekovas.

Jaunimo nežavi

Besilankant mugėse, jaunų pynėjų, perimančių amatą naujai ar iš giminaičių, kol kas nesimato. V.Kašėta tai aiškina paprastai – pynėjui reikia itin daug dirbti, kad atlyginimas siektų apie 1 000 eurų per mėnesį. Jis save vadina nepataisomu darboholiku: darbus savo dirbtuvėse pradeda nuo 8 valandos ryto, o į namus grįžta ne anksčiau kaip 7 valandą vakaro. Ir taip Vitas sukasi nuo pirmadienio iki šeštadienio. Tačiau kalbėdamas apie savo amato išlikimą ateityje, į pynėjų perspektyvas jis žiūri realistiškai. Jo manymu, šis amatas nėra patrauklus jaunimui, todėl ateityje išliks amatų centrai, kur bus eksponuojami gaminiai, vykdomos edukacijos. Tačiau jei neliks amatininkų, kurie iš savo darbo maitina šeimas – ir Kaziuko mugės ateitis miglota.

„Šiandieną jaunimas daug lengviau uždirba pinigus. Be to, jie nori turėti daugiau laisvo laiko, keliauti. O mes, amatininkai, laisvo laiko turime mažai. Darbo dienomis iki vakaro dirbame, o per sezoną visą savaitgalį skiriame mugėms. Tai tikrai nėra lengva duona, todėl jaunoji karta tikrai nesižavi tokiu uždarbiu. Viena mano dukra dirba kardiologe, kita baigė politikos mokslus ir dirba „ofise“. Jos nesvarsto galimybės perimti mūsų darbus“, – pabrėžia V.Kašėta.

Tačiau net ir susiduriant su nemažais iššūkiais, pašnekovas tikina mylintis savo darbą. Jis savęs nebeįsivaizduoja veikiančio kažką kitą. V.Kašėta džiaugiasi, kad per visą veiklos istoriją jo vardas yra atpažįstamas, o gaminiai vertinami – mugėse net žinomi veidai renkasi jo gaminius. Neseniai jo pinti gaminiai iškeliavo į dailininkės, laidų vedėjos Nomedos Marčėnaitės namus, V.Kašėtos gaminiams neatsispyrė ir humoristas Justinas Jankevičius.

Vitas pripažįsta, kad per tiek laiko pynimas tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi, tačiau pastaruoju laiku bent sekmadieniais jis skiria laiko sau ir šeimai. Jis juokauja, kad bent per savo mylimą hobį sugrįžo prie pirmojo savo išmokto amato – autošaltkalvystės. Laisvu laiku Vitas su žmona mėgsta keliauti motociklu.

Rekomenduojami video