Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Piligrimų kelyje įveikiamos visos kliūtys

Įprasta manyti, kad į piligrimines keliones leidžiasi tie, kurie pasimetė gyvenime ir savyje, ieško tam tikrų atsakymų ar ženklų. Tačiau 707 km piligrimų kelyje Ispanijoje įveikusi Ieva Vaitkevičiūtė teigė, kad XXI a. piligrimai dažniausiai į kelią leidžiasi ieškodami poilsio nuo greitos, įtemptos, vartotojiškos kasdienybės. O pirminės, religinės, ėjimo prasmės beveik nelikę.

Paskatino smalsumas

Leistis į mėnesį trunkančią kelionę pėsčiomis Ievą paskatino ne religiniai motyvai ar sunkios gyvenimo patirtys, o paprasčiausias smalsumas ir meilė iššūkiams. „Didelių problemų tuo metu tikrai neturėjau, tačiau buvau neseniai baigusi studijas, pradėjusi dirbti. Vis dar svarsčiau, ką iš tikrųjų norėčiau veikti, kur gyventi, ką išbandyti ir patirti. Tiesa, šie svarstymai nesibaigė ir po kelionės“, – prisipažino šiuo metu Paryžiuje gyvenanti mergina.

Prisiklausiusi piligrimų įspūdžių I.Vaitkevičiūtė taip susižavėjo piligriminės kelionės po Ispaniją, šalį, kurią jau buvo spėjusi pamilti, idėja, kad ryžosi viską išbandyti savo kailiu. „Be to, rudenį turėjau pradėti dirbti Lietuvos ambasadoje Paryžiuje, todėl pamaniau, kad vasara yra puikus laikas pakeliauti ir prieš išsikraustant gyventi į kitą šalį viską gerai apgalvoti“, – pasakojo Ieva.

Savo kelionę mergina pradėjo pačioje gegužės pabaigoje, ir truko ji lygiai 30 dienų. Ėjo vadinamuoju prancūziškuoju keliu (camino francés), kuris yra pats populiariausias ir kuriame galima sutikti daugiausia XXI a. piligrimų. Šio kelio pradžia yra mažame Prancūzijos miestelyje, o toliau jis driekiasi per keturis šiaurinės Ispanijos regionus.

I.Vaitkevičiūtė eiti pradėjo Pamplonoje – Ispanijos mieste, garsėjančiame bulių kovomis. „Šį kelio pradžios tašką pasirinkau dėl paprastos priežasties – iki jo buvo lengviau nusigauti. Pilnas prancūziškojo piligrimų kelio ilgis yra šiek tiek daugiau nei 800 km, o aš, pradėjusi ne nuo pradžių, nuėjau 707 km“, – pasakojo Ieva.

Keliavo dviese

Iš pradžių 25-erių mergina planavo keliauti viena. Individuali piligrimystė jai atrodė priimtiniausia. Dėl šios priežasties ji ir pasirinko tokį piligrimų kelią, kuriame lengviausia susirasti vietą nakvynei ir kurį paprasta įveikti net ir specialaus fizinio pasirengimo neturinčiam žmogui. „Tačiau atsitiko taip, kad ispanų kalbos kursuose Vilniuje susipažinau su moterimi, kuri taip pat svajojo leistis į šią kelionę. Greitai radome bendrą kalbą, o galiausiai nusprendėme keliauti kartu“, – apie bendrakelionę pasakojo Ieva. Eidamos piligrimų keliu į galutinį tašką – Santjago de Kompostelą – moterys sutiko daugybę įdomių žmonių, tarp jų ir keletą lietuvių. Su kai kuriais Ieva bendrauja iki šiol. Būtent sutiktus žmones ir naujas pažintis mergina vadina didžiausiu kelionėje įgytu turtu.

„Šiuo metu eiti piligrimų keliais yra taip madinga, kad tos pirminės, religinės, ėjimo prasmės praktiškai nelikę. Manau, kad XXI a. piligrimai daugiausia į kelią leidžiasi ieškodami paprastumo ir poilsio nuo greitos, įtemptos, vartotojiškos kasdienybės. Tokių žmonių sutikau daugiausia“, – kalbėjo I.Vaitkevičiūtė.

Eina ir moksleiviai, ir šeimos

Pasak Ievos, aiškiai išsiskiria dvi keliaujančiųjų amžiaus grupės – tai arba studentai ar „švieži“ absolventai, kurie vis dar turi laiko ir noro galvoti apie prasmę, arba garbaus amžiaus žmonės, kurie tokio laiko jau turi į valias. Vidutinio amžiaus žmonės su mažais vaikais dėl laiko stokos kelią eina dalimis: vieną vasarą nueina keliasdešimt kilometrų, kitais metais sugrįžta ten, kur baigė, ir tęsia ėjimą. „Ne paslaptis, kad yra ir tokių, kurie į kelią leidžiasi tikėdamiesi sutikti antrąją pusę, ar netgi moksleivių ekskursijų, kurių dalyviai labiau mėgaujasi vynu nei ėjimu. Yra ir grynai sportinio intereso vedamų žmonių. Vis dėlto dauguma einančiųjų pirmiausia yra tiesiog sąmoningi žmonės“, – apie kelyje sutiktus piligrimus pasakojo nuotykių mėgėja.

Visus, svarstančius, galvojančius apie tokią kelionę, Ieva ragino mažiau klausyti aplinkinių nuomonės ir daugiau – savęs. „Išeiti iš komforto zonos“ – tai nuvalkiota frazė, bet tokia teisinga! Šioje kelionėje nėra nieko baisaus ar neįveikiamo. Ji išmoko pasirūpinti savimi ir save pagirti. Nuoširdžiai rekomenduoju eiti, net ne vieną kartą, eiti kada tik galite ir kur galite“, – patirtimi ir patarimais dalijosi mergina.

Kantrybė – svarbiausia

Jokio specialaus pasiruošimo šiai kelionei I.Vaitkevičiūtei neprireikė. Žinoma, ji daug domėjosi, bendravo su kelią įveikusiais žmonėmis, skaitė keliavusiųjų įspūdžius internete ir knygose. „Informacijos rinkimas buvo ne mažiau maloni šio nuotykio dalis nei pats ėjimas“, – prisipažino Ieva. Ji niekada nebuvo itin sportiška, bet visada labai mėgo vaikščioti, leisti laiką gamtoje. Paskutinį mėnesį prieš kelionę iš darbo stengdavosi grįžti pėsčiomis, dalyvavo keliuose pėsčiųjų žygiuose. „Manau, tokioje kelionėje svarbiausia kantrybė ir nusiteikimas, o ne įspūdingi fiziniai duomenys. Kitas be galo svarbus dalykas – geri batai ir neperkrauta kuprinė“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė. Pasiruošimo pradžioje merginai nerimą kėlė nemažai dalykų, tačiau vėliau ji suprato, kad visų kelią ėjusių žmonių patirtys yra unikalios ir nereikia jų absoliutinti. O kai per daug klausaisi kitų, nebegirdi savęs.

Ne ateiti, o eiti

Žvelgdama iš laiko perspektyvos I.Vaitkevičiūtė tikino, kad tokios kelionės ir patirtys gali tik praturtinti. Ėjimo piligrimų keliu pradžia buvo sunki. Ievai skaudėjo viską, ką įmanoma skaudėti. Tačiau jai buvo labai įdomu stebėti, kaip keičiasi nuotaika. „Pirmosiomis dienomis buvau irzli, bet vėliau kūnas apsiprato su krūviu. Tegaliu pasakyti, kad buvo nuostabu. Labai geras tas jausmas, kai galva apsivalo nuo nereikalingų minčių, mąstymas susiaurėja iki esminių poreikių patenkinimo – kaip pavalgyti ir pailsėti. Toks mąstymas gali pasirodyti labai primityvus, bet jis taip išlaisvina!“ – kalbėjo mergina.

Paradoksalu, bet I.Vaitkevičiūtei sunkiausias momentas kiekvieną dieną būdavo sustoti. „Pradėdavome apie 8 val. ryto, kasdien vidutiniškai nueidavome 25 km, nakvynės namuose įsikurdavome apie 15 val. Tas laikas, kai visi priguldavo pailsėti, man būdavo pats sunkiausias. Žinoma, būdavau pavargusi, tačiau pats sustojimo faktas man kažkodėl būdavo be galo liūdnas“, – pasakojo Ieva. Tačiau slogi nuotaika greitai išsisklaidydavo, vakare vykdavo bendros keliautojų vakarienės su ispanišku vynu. Mergina pripažino, kad kiekviena diena jai buvo smagesnė nei toji, kai pagaliau pasiekė Santjago de Kompostelą. „Ne ateiti, o eiti yra šios kelionės tikslas“, – neabejojo ėjikė.

Pastaruoju metu Ievos galvos neapleidžia mintys apie kitą piligriminę kelionę. Tiesa, šįkart ji norėtų eiti visai viena. „Ėjimas su pažįstamu žmogumi šiek tiek apriboja. Vienatvės kelyje bijoti neverta, nes ten jos tiesiog nėra – visada atsiras norinčiųjų pakalbėti ir pažingsniuoti kartu, nebent į kelią leistumėtės žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai einančiųjų srautas kur kas mažesnis“, – sakė I.Vaitkevičiūtė.

Ji nekantrauja dar kartą patirti tai, ką pajautė piligrimų keliu keliaudama pirmą kartą. „Ši kelionė man atnešė pasitenkinimo savimi jausmą, kad įvykdžiau tai, ko norėjau. Taip pat leido praplėsti savo galimybių ribas, supažindino su puikiais žmonėmis. Padėjo suprasti, kad tik tu pats žinai, ko tau labiausiai reikia“, – sakė Ieva.

Rekomenduojami video