Šio kal­no ra­šy­ti­nė is­to­ri­ja sie­kia 1859 me­tus, kai žy­mus Len­ki­jos miš­ki­nin­kas ir kraš­to­ty­ri­nin­kas Alek­san­dras Po­lu­jans­kis Var­šu­vo­je iš­lei­do kny­gą „Ke­lio­nės po Au­gus­ta­vo gu­ber­ni­ją moks­li­niais tiks­lais“.

Pa­sa­ko­da­mas apie Mi­ros­la­vo apy­lin­kes ra­šė: „ša­lia mies­te­lio yra kal­nas, pi­lia­kal­niu va­di­na­mas, ant ku­rio sto­vi ne­di­de­lė mū­ro kop­ly­tė­lė, o į šį ra­mų gam­tos prie­globs­tį at­ei­na nu­si­ra­mi­ni­mo ieš­ko­ti gy­ve­ni­mo var­gų pri­spaus­ti žmo­nės. Pa­sa­ko­ja­ma, kad pa­go­ny­bės lai­kais čia bu­vo au­ko­ja­mos įvai­riau­sios au­kos die­vams.“

Vie­tos gy­ven­to­jai Ola­kal­nį va­di­na Mi­ros­la­vo pi­lia­kal­niu. Nors moks­li­nin­kai su tuo ne­su­tin­ka ir sa­ko, jog kal­nas ne­tu­ri pi­lia­kal­niui bū­din­gų bruo­žų, ta­čiau dar tar­pu­ka­riu apy­lin­kė­se kal­bė­ta, jog „ką tie moks­lo žmo­nės apie gy­ve­ni­mą su­pran­ta...“

Kad ir kas ką sa­ky­tų, ta­čiau vie­ta pa­slap­tin­ga, ap­gaub­ta dau­gy­bės le­gen­dų. Šian­dien ga­li­me tik spė­ti, kas tie­sa, o kas tik gra­žūs pa­sa­ko­ji­mai ir pra­ma­nai.

Ant kal­no sto­vė­ju­si mū­ro kop­ly­tė­lė bu­vo už­deng­ta sto­gu, vi­du­je sto­vė­jo į že­mę įkas­tas me­di­nis kry­žius. Pa­sa­ko­ja­ma, jog ap­link ją bu­vo ran­da­ma daug žmo­nių kau­lų. Pa­svars­čius ga­li­ma ma­ny­ti, kad čia se­niai se­niai bu­vo ka­pi­nės. Vie­ti­niai kau­lų ra­di­mus aiš­ki­no sa­vaip: ka­dai­se ša­lia Ola­kal­nio bu­vo dar vie­nas kal­nas, ir­gi pi­lia­kal­nis. Dva­ro po­nas tu­rė­jo la­bai gra­žią duk­rą, jos ran­kos pra­šė du apy­lin­kių dvar­po­niai. Mer­gi­nos tė­vas iš­siun­tė abu me­džio­ti. Šio­se apy­lin­kė­se bu­vo daug stir­nų, ku­ris pir­mas nu­šaus stir­ną, tas ir ves mer­gi­ną. Ne­si­se­kė jiems tą die­ną me­džiok­lė – nė vie­nas ne­nu­šo­vė stir­nos.

Grįž­da­mi į dva­rą su­si­ti­ko ant šių dvie­jų kal­nų. Vy­res­ny­sis nuo Ola­kal­nio šo­vė į jau­nes­nį­jį, ku­ris sto­vė­jo ant ant­ro­jo pi­lia­kal­nio. Nu­šo­vė. Pa­si­ro­do, gra­žio­ji mer­ge­lė my­lė­jo žu­vu­sį­jį. Ant kal­no jo gai­lė­da­ma ir verg­da­ma mi­rė. Abu pa­lai­do­jo ant pi­lia­kal­nio. Apie tai pa­skli­do gan­das vi­so­je apy­lin­kė­je. Dva­ro po­nai po šio įvy­kio dvi­ko­vo­se ant šių pi­lia­kal­nių vie­nas į ki­tą šau­dy­da­vo.

Žu­vu­siuo­sius čia ir lai­do­da­vo, to­dėl ir kau­lus ras­da­vo, ir vai­de­no­si. Ben­drių dva­ro po­nai daž­nai kvies­da­vo ku­ni­gus, ku­rie per pro­ce­si­jas su vi­so­mis baž­ny­ti­nė­mis iš­kil­mė­mis kal­nus šven­tin­da­vo, kad vai­duok­liai po­nams ra­my­bės ne­drums­tų.

Pet­ras Bir­žys (Pu­pų Dė­dė) 1931 me­tais kny­go­je „Lie­tu­vos mies­tai ir mies­te­liai. Aly­taus ap­skri­tis. Dzū­kų kraš­tas“ ir­gi ap­ra­šė Ola­kal­nį: „Tarp Mi­ros­la­vo ir Ben­drių dva­ro yra pi­lia­kal­nis Ola­kal­niu va­di­na­mas. Bu­vęs ta­me dva­re la­bai žiau­rus po­nas var­du Sla­bo­da. Nuo jo ir pra­si­dė­jo vie­to­var­dis. Jis tu­rė­jo sū­nų var­du Mi­ros­lav, ku­rį jis la­bai my­lė­jęs ir jo gar­bei sa­vo baž­nyt­kai­mį pa­va­di­nęs Mi­ros­la­vu. Sla­bo­da bu­vęs la­bai ne­do­ras ir pik­tas po­nas. Kar­tais ant ko su­pyk­da­vęs, šauk­da­vęs ant pi­lia­kal­nio, liep­da­vęs nu­kirs­ti chlo­pui gal­vą, o jam sa­ko ataug­sian­ti an­tra. Ant pi­lia­kal­nio ir da­bar te­bes­to­vi se­na, ka­ži kie­no ir kam sta­ty­ta kop­ly­tė­lė.“

Sklan­dė kal­bos, jog kal­ne Na­po­le­o­no ar­mi­ja bu­vo pa­slė­pu­si lo­bį ir XIX am­žiaus vi­du­ry­je Ben­drių dva­ro sker­džius 10 die­nų kiek­vie­ną ry­tą ras­da­vo po vie­ną si­dab­ri­nę mo­ne­tą. Gir­dint to­kius pa­sa­ko­ji­mus ne­ju­čia su­si­mąs­tai – be­veik vi­so­je Lie­tu­vo­je Na­po­le­o­no ka­riai slaps­tė lo­bius... Kur tik ši ar­mi­ja žy­gia­vo, jei ti­kė­si kal­bo­mis, be­veik po kiek­vie­nu ak­me­niu, me­džiu ar ko­kiam kal­ne po lo­bį už­kas­da­vo. La­bai jau dos­nūs tie pran­cū­zai bu­vo mū­sų kraš­tui...

Tar­pu­ka­riu Mi­ros­la­vo šau­liai Ola­kal­nį pa­si­rin­ko sa­vo su­si­bū­ri­mams, ne­pai­sy­da­mi pa­sa­ko­ji­mų apie vie­ti­nius vai­duok­lius. 1934 me­tais jie kal­ną pa­va­di­no Šau­lia­kal­niu.

1958 me­tais bu­vo iš­leis­tas al­bu­mas „Dai­na­va“ (au­to­riai po­etas An­zel­mas Ma­tu­tis ir fo­to­gra­fas Vy­tau­tas Sta­nio­nis), ku­ria­me yra nuo­trau­ka, pa­va­din­ta „Tu­ris­tai Ola­kal­ny­je“. Po ja su­ei­liuo­ta:

Smil­te­lėm gin­ta­ri­nėm

Ta­ku­čiai nu­bars­ty­ti,

Pu­šis lin­guo­ja, ošia,

Pa­lin­kus pa­ke­ly...

Iš­ei­nam su kup­ri­nėm

Anks­ty­vą, gied­rą ry­tą,

Ke­liais ša­lies gim­to­sios

Ke­liau­ja­me to­li.

2004 me­tais va­sa­rio 4 die­ną Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas dek­re­tu Nr. 363 pa­tvir­ti­no Mi­ros­la­vo her­bą. Ja­me pa­vaiz­duo­ta Ola­kal­nio kop­ly­čia.