Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Piktųjų karta“: tikras klasikinis detektyvas

Spalio 14 dieną visoje Lietuvoje startavo naujas lietuviškas filmas „Piktųjų karta“. Režisierius Emilis Vėlyvis jį įvardija kaip tikrą detektyvą, turintį trilerio bruožų. Filmo platinimo portaluose galima įrašyti tris žanrus: Detektyvas. Trileris. Neonuaras.

Žanro identifikacija

Istorijos pradžioje mums yra pristatomi pagrindiniai veikėjai. Tuoj pat įvykdoma žmogžudystė. Policijos komisaras pradeda tyrimą. Kas yra žudikas – neaišku. Pagrindinė paslaptis paaiškėja tik finale. Tai yra klasikinio detektyvo struktūra. Prie jos režisierius lipdo trilerišką pasakojimą apie komisaro Ginto Krasausko nuotykius. Jiems būdingas saspensas – pagrindinis trilerio žanro bruožas. Tai yra įtampa, kurią jauti bijodamas to, kas gali įvykti. Kai įdomus ne tik veiksmas, kurio čia irgi daug, bet ir jausmas, atmosfera, nuorodos, kad kažkas tuoj įvyks. Moteris sėdi automobilyje su priekyje lydinčiu policininku. Laukia kolegos. O mes žinome, kad prie jų tuoj prisėlins žudikas (žudikai). Tai ir yra saspensas. Užpuls, neužpuls? Kas užpuls?

Paskutiniu metu populiarūs skandinaviški neonuarai (naujieji nuarai). Juos paskatino turtinga literatūra. Norvego Jo Nesbo romanai apie inspektorių Harį Hūlę bei švedų rašytojo Stiego Larssono „Mergina su drakono tatuiruote“. Esminis nuaro elementas – dvigubi personažai. Tarkime, ne visai geras policininkas, kuris turi nuodėmių ir naudoja nelabai sąžiningus tyrimo metodus. Tiriant nusikaltimą išaiškėja daug bjaurių poelgių, už kuriuos atsakingi rodomi šalutiniai veikėjai. Jų fone ieškomas žudikas ne pats ir blogiausias. Jo nusikaltimai atrodo visai logiški supuvusios visuomenės / bendruomenės kontekste.

Filmas „Piktųjų karta“ turi visų šių trijų žanrų bruožus, jį galima vadinti detektyvu su trilerio ir nuaro elementais. Detektyvinė ašis man visgi yra pagrindinė.

Chuliganas ar poetas?

Nepriklausomos Lietuvos laikais E.Vėlyvis tapo pirmuoju ryškiu režisieriumi, kuris radikaliai deklaravo savo ištikimybę gryniems žanrams. Pirmenybė parduotiems bilietams ir populiarumui, o ne kritikų elitui.

E.Vėlyvis sąmoningai pastatė save į marginalo ir maištautojo poziciją. Kai lietuvių kinas bandė sekti Šarūno Barto sėkmę festivaliuose, lietuvių fotografų ir dokumentinio kino autorių receptus, E.Vėlyvis ištiesė ranką paprastam mirtingajam. Tam, kuris moka pinigus už bilietą ir tikisi pamatyti ekrane turiningą pramogą.

„Cinema must entertain“ – kinas turi linksminti (būti įdomus) – rašo kino vadovėliai, o dauguma lietuvių vaidybinių filmų rodė ilgus planus su lėtai rūkančiu žmogumi, kuris mąsto nežinia ką.

E.Vėlyvis sukūrė kriminalinių komedijų trilogiją: „Zero“, „Zero 2“ ir „Zero 3“. Visos trys dalys mušė lankomumo rekordus. Visose atvirai buvo cituojamas Quentin Tarantino, nors turinio prasme tai buvo labiau banditų, aferistų nuotykiai pagal Guy Ritchie filmų metodus.

Klaidinga manyti, kad E.Vėlyvis yra nusikalsti linkęs „bachūras“ iš liaudies, filmuojantis gatvės gyvenimą, kuriam jis lyg ir pats priklauso. Už grubaus chuligano etiketės slypi jautri menininko siela, kuri myli kiną ir dailę. Jo mėgstamas Q.Tarantino galutinai įtvirtino kine postmodernizmą. Pasiūlė realų gyvenimą ir žmones pakeisti žanro pokštais. Dažnai juos priartindamas prie moksleiviškų anekdotų, fantazijų, bet visiems tai pasirodė artima.

E.Vėlyvis savo „Zero“ trilogijoje eina tuo pačiu keliu. Jo filmuose daug lavonų, gangsterių, kas lyg ir nelabai realu mūsų mažoje Lietuvoje. Bet smagu žiūrėti. Solidūs aktoriai keikiasi kaip kokso prisiuostę. Lyg pajutę poilsį nuo teatrališko senojo kino.

Šokiruojančiais kontrastais ir detalėmis E.Vėlyvis yra toks pat, kokį fanai mėgo jo komedijose. Sakyčiau, kad polemizuodamas su autoriniu / nekomerciniu kinu, jis pats tokį kuria. Tiek savo komedijose, tiek dabar detektyve.

Q.Tarantino savo filmuose pervirškina savo matytų filmų realybes, E.Vėlyvis – Lietuvos realijas. Politikus, serialų kūrėjus, kiną, „Euroviziją“, korupciją, veidmainius kunigus ir prisitaikėlius. Juokiasi iš mums būdingų stereotipų. Jo atskiras filmas „Redirected“ labiau priskirtinas situacijų komedijai ir smarkiai patobulino šį žanrą.

Detektyvo egzaminas

Detektyvo žanras yra labai sunkus ir rizikingas. Jis turi aiškiai apribotas 8 žudikų schemas. Apie jas rašiau detektyvo istorijoje. Daugiau tiesiog nėra ir jų neįmanoma sugalvoti. Žiūrovui turi būti pateikta nuosekli nusikaltimo ir jo demaskavimo istorija. Atitinkamos nuorodos, padedančios vystyti veiksmą ir drauge slepiančios esmines paslaptis. Visa tai „Piktųjų kartai“ pavyko.

Svarbu, kad filmas nėra ekranizacija. Originalų scenarijų E.Vėlyvis sukūrė su savo pastoviu bendraautoriumi Jonu Baniu. Lavonų krūvos ir loginiai klausimai verčia abejoti, ar taip įmanoma. Bet E.Vėlyvis yra labiau dailininkas, negu rašytojas. Man bent taip atrodo. Įtikinamo siužeto spragas jis mėgsta užpildyti kontrastingomis spalvomis. Jeigu kraujas – tai didžiausia bala. Jei lavonas – tai su briedžio galva ant kaklo. Kaip seriale „Tikras detektyvas“.

Man norėtųsi dar sodresnių spalvų. Kad detektyvas būtų panašesnis į itališką „slasher“ arba „giallo“. Dario Argento trileriuose trykšta tiek kraujo klanų, kad niekas net neprašo jokios logikos.

Šokiruojančiais kontrastais ir detalėmis E.Vėlyvis yra toks pat, kokį fanai mėgo jo komedijose. Sakyčiau, kad polemizuodamas su autoriniu / nekomerciniu kinu, jis pats tokį kuria. Tiek savo komedijose, tiek dabar detektyve.

Kai aš jau nenoriu patikėti jo siužeto logika ir finale prieštarauti – baikit, taip negali būti, tuomet režisierius uždengia klaustukus labiau autorinio „trasho“, B klasės trilerių vaizdiniais.

Vatnikų pragaras

Keista, kad paskutiniu metu režisierius buvo kaltinamas rusų kino įtaka. Rusai pasamdė jį režisuoti fantastinį filmą „Nakties sergėtojai“. Dėl jo mokėjimo kurti veiksmą su mažu biudžetu. Šiandien populiarios antirusiškos nuotaikos, bet kaltinimai Ingeborgai Dapkūnaitei dėl karjeros Maskvoje man atrodo pertekliniai.

„Piktųjų kartoje“ I.Dapkūnaitė suvaidino korumpuotą merę. Jeigu turite jai pretenzijų – tuo labiau pažiūrėkite filmą. Merės konkurentą dėl posto, komisarą G.Krasauską suvaidino Vytautas Kaniušonis. Galutinai tapdamas populiaraus kino žvaigžde. Režisierius nepamiršo savo nuolatinių aktorių: Mindaugą Papinigį nudažė ryžai, kad nebūtų panašus į Vovką, Donatą Šimukauską apdovanojo gana dideliu ištikimo pareigūno Arūno vaidmeniu.

Ainis Storpirštis įtikinamai atliko prokuratūros formalisto vaidmenį. Įdomiai atrodė aktorių vaikai, vaidinantys savo tėvus vaikystėje.

Premjeros metu įsiamžinau su geru pažįstamu – operatoriumi Feliksu Abrukausku. Reto kuklumo žmogus. Jis paprašė nuotraukos niekur neviešinti. Sako – aš juk jokia įžymybė. O jis nufilmavo Kristinos Buožytės „Vesper“, apie kurį tik ką rašiau. Dabar nuotykių kupinas detektyvas „Piktųjų karta“. Abu žiūroviškus naujus lietuviškus filmus prodiusavo tos pačios drąsios prodiuserės Asta Liukaitytė ir Daiva Jovaišienė. Trečiu prodiuseriu buvo aktorius ir aktorių atrankos vadovas D.Šimukauskas.

Visi E.Vėlyvio filmai pasirenka ypatingą kritikos taikinį. „Piktųjų karta“ pliekia tuos išverstaskūrius, kurie tarnavo KGB, Lietuvai atgavus nepriklausomybę persiorientavo ir surado šiltas vietas sau bei savo šeimoms.

Rekomenduojami video