Trečią vasarą pernaraviškių Gailių sodyboje dūzgė vis populiarėjančių šiaudų sodų rišimo amato gerbėjai. Dalyviai dalijasi žiniomis ir patirtimi bei džiaugiasi rezultatais. Per trejus metus entuziastingų žmonių rankomis sukurta jau per 100 sodų.

Organizuotas sodų rišimo pleneras

Pernaravos seniūnijos Blandžių kaime gyvenanti pora Irena ir Romualdas Gailiai jau trečią vasarą į savąją sodybą pasikviečia žmones iš visos Lietuvos ir čia pat, kieme, kartu su Krašto kultūros premijos laureate, meno kūrėjos statusą turinčia tautodailininke, Kėdainių Dailės draugijos pirmininke josvainiete Albina Mackevičiene organizuoja senosios sodų rišimo technikos užsiėmimus. Plenere ,,Šiaudų sodas sodelis“ po trijų dienų gimsta harmonijos ir geros energijos kupini mūsų dvasinio pasaulio atspindžiai. Dalyviai gilinasi ne tik į pačią techniką, bet ir ornamentiką. Mokosi pasigaminti papuošimus.

Į stovyklą šiais metais  atvyko 36 žmonės. Sodus kartu rišo ir moksleiviai, ir suaugusieji. Dauguma – Pernaravos seniūnijos gyventojai, tautodailininkai iš Kėdainių rajono. Rišti mokėsi ir Pernaravos seniūnė Viktorija Švedienė. Kaip ir kasmet, atvyksta svečių ir iš kitų miestų: šiemet iš Radviliškio, Kauno. Iš visų dalyvių net 15 dalyvavo pirmą kartą. Taigi vienus reikėjo mokyti nuo pačių pagrindų, o kiti jau tobulino savo įgūdžius.

Sodas surenkamas iš mažų dalelių

A. Mackevičienei per edukacinius užsiėmimus tenka ne kartą prieiti prie kiekvieno, asmeniškai kiekvienam parodyti, kaip rišti, pastebėti, ką daro ne taip, kur įsivėlė klaida. Pagrindinis dalyvių tikslas – ne tik pradėti ar išmokti kelis elementus, bet ir kiekvienam dalyviui užbaigti po sodą. Taigi tie, kurie jau moka daugiau, draugiškai talkina kitiems.

Pirmiausia iš vienodai sukarpytų šiaudelių ir lino siūlų gaminamas mažas elementas – reketukas. Išmokę pagrindus, dalyviai pasitelkia savo fantaziją, kūrybą ir išmonę gali kurti savo  interpretacijas. Tautodailininkė A. Mackevičienė parodė, kaip surišti žydų tautos simbolį – Dovydo žvaigždę, sodų papuošalus – saulutes, reketukus, paukštukus, angeliukus, varpelius.

Prasti rugiai

Nuo Joninių iki Oninių – rugiapjūtės laikas. Rugius ūkininkas Gailius nupjovė taip, kaip ir reikia, po Joninių, bet juos džiovinant užėjo lietus, todėl drėgni rugiai pradėjo pelyti, net pūti.

„Nors ir laiku nupjautas, šiemet rugys niekam tikęs: labai plonas, minkštas, žalsvas, o turėjo išdžiūti ir gražiai pagelsti“, – sako Albina.

Liūdna, bet šiųmetinio derliaus teko atsisakyti. Laimė, kad ūkininkas Romualdas pernai buvo daug rugių priauginęs. Teko Dievulio ir senųjų šiaudų pėdelių „atsiprašyti“. Prieš plenerą lukšteno, valė ir tvarkė pernykščius.

Kraštietis Romualdas Gailius yra 2025 metų Nacionalinės konkursinės liaudies dailės parodos „Aukso vainikas“, skirtos pristatyti ir apdovanoti geriausius metų tautodailininkus, kurių darbuose galima įžvelgti ryškius šimtamečių tradicijų pėdsakus ir kurių kūryba remiasi Lietuvos etniniu paveldu, laureatas.Aut. past.

Nuo šiaudelio iki suvenyro

Pasiruošimas plenerui irgi užtrunka. Gerai, kad Pernaravos miestelyje jau yra patyrusių moterų, talkininkių, kurios ir nupjauti sugeba padėti, o paskui ir nuvalyti, sukarpyti vienodo ilgio ir storio  šiaudelius, kad tiktų sodui rišti.

„Naujam žmogui paėmus ir iš karto pradėjus karpyti, taip sparčiai nesigaus“, – sako A. Mackevičienė.

Be šių pagrindinių darbų, yra daug visokių kitokių organizacinių reikalų. Pernaravos moterys net talką organizavo aplinkai sutvarkyti, nes teritorija yra didelė. Tenka ir maitinimą susiorganizuoti, ir palapinėmis, ir dalyvių nakvyne pasirūpinti, dalyvio korteles bei sodų etiketes su pavardėmis parengti, dar reikia skirti laiko ir padėkos raštams, suvenyrams. 

Padovanojo vėliavą

Sodybos šeimininkė Irena Gailienė nuoširdžiai džiaugiasi, kad šiais metais jau turi daugiau patirties, kuri ateina su laiku. Gal tik pirmaisiais metais buvo viskas nauja, o kasmet vis paprasčiau. Šiemet viskas vyko labai sklandžiai ir pavyko gerai.

„Aš sutinku tiek šiltų žmonių, kurie vertina tai, ką darome“, – sako I. Gailienė.

Moteriai svarbiausia, kad žmonės užsikrečia sodais ir paskui veria juos patys, o į plenerą jau ir kviesti nereikia. 

„Žmonės patys prašosi“, – džiaugiasi I. Gailienė. 

Vien per tris vasaras jau sukurta 100 sodų, o jei pridėti ir asmeninius, kuriuos žmonės, pamėgę šį užsiėmimą, daro savarankiškai, bus ir daug daugiau. 

Irena prisipažino, kad prieš šį plenerą tyliai svajojo apie vėliavą, kuri būtų šio, šeimos ir bendruomenės, renginio simbolis. Ir Kėdainių krašto dailės draugija labiausiai moterį pradžiugino: jos nariai į atidarymą atsivežė ir padovanojo vėliavą.

Šiais metais pleneras turi savo vėliavą, kurią padovanojo Kėdainių krašto dailės draugija.Aut. past.

Šiais metais dalyviai vyko ir į Paalonio bendruomenės centrą, kuriame surengta Romualdo Gailiaus sodų ir Irenos Gailienės tapybos paroda. Tradiciškai tris dienas nuo šeštadienio vykęs pleneras uždarytas pirmadienį, 16 val., skambant Kėdainių kultūros centro Kalnaberžės skyriaus folkloro ansamblio „Kalnaberžiai“ atliekamiems kūriniams (vadovė Daiva Danauskienė).

Dalyvių sukurti sodai nuo dabar eksponuojami Ariogalos Šv. Arkangelo Mykolo ir Pernaravos Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčiose iki rugsėjo mėnesio pabaigos.

Viena iš plenero „Šiaudų sodas sodelis 3“ dalyvių socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Močiučių raštai“ demonstravo savo kūrybą ir teigė, kad trys dienos Gailių šeimynos sodyboje jai pralėkė akimirksniu, o rezultatai džiugina ir dalyvius, ir svečius.

Šiaudiniai sodai gali būti įvairių formų, tačiau labiausiai paplitusi – dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį. Geras ženklas, jei pakabintas sodas sukasi, nes tikima, kad tai apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos. Sodai turi ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę.Aut. past.

Džiugina ir laimėjimai

2024 metais antrajame Irenos ir Romualdo Gailių organizuotame plenere dalyvavo 37 dalyviai, kurie surišo po sodą, kurie metus laiko buvo eksponuojami parodose Kėdainių rajone ir už jo ribų. Sodų rišimo pleneras jau sulaukė ne tik atgarsio, bet ir pirmų įvertinimų. Šių metų pavasarį minint Pasaulinę meno dieną Josvainių kultūros centro konkurse „Kultūros versmė“ nurungę net penkis pretendentus, Irena Gailienė ir Romualdas Gailius už etninės kultūros tradicijų puoselėjimą ir iniciatyvą organizuojant šiaudų sodų rišimo plenerą pelnė „Metų  tradicijų puoselėtojų“ apdovanojimą.

2025 m. birželio 10 d. Širvintų kultūros centre įvykusiame jubiliejiniame, dvidešimtajame, Vilniaus regiono konkursinės parodos „Aukso vainikas 2025“ renginyje Romualdas Gailius pelnė garbingą II vietą paprotinės liaudies dailės (kaukės, margučiai, verbos, sodai) srityje ir į savo kraštą parsivežė  Lietuvos nacionalinio kultūros centro laureato diplomą, „Auksinių linų vainiką“, Širvintų rajono savivaldybės merės Živilės Pinskuvienės atminimo dovaną ir padėką.

Lietuviškoji šiaudinių sodų rišimo tradicija 2023 metais buvo įtraukta į UNESCO reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Tokie reikalingi ir prasmingi mūsų krašto žmonių užmojai, organizuojami plenerai, įtraukia žmones ir gaivina senuosius liaudies menus, užtikrina liaudies dailės tradicijų tęstinumą.