Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, poetė, prozininkė Janina Survilaitė dalijasi autentiškais prisiminimais apie rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris 2001 metais buvo atvykęs į kūrybinę komandiruotę Bazelyje, čia kūrė romaną „Bilė ir kiti“.

Pri­si­min­da­ma pa­žin­tį su ra­šy­to­ju Jur­giu Kun­či­nu vis pa­gal­vo­ju, ko­kia tai bu­vo da­ta, kai Jur­gis ma­no, kaip Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės (ŠLB) val­dy­bos pir­mi­nin­kės, pa­stan­go­mis at­vy­ko į Švei­ca­ri­ją kū­ry­bi­nei ko­man­di­ruo­tei? 2001 me­tais kar­tu su Ba­ze­lio ra­šy­to­jų kū­ry­bos na­mais or­ga­ni­za­vo­me ra­šy­to­jui J.Kun­či­nui tri­jų mė­ne­sių kū­ry­bi­nę ko­man­di­ruo­tę. Jo kny­gas mes, emig­ran­tai, bu­vo­me skai­tę, ži­no­jo­me jo nuo­sta­tas kū­ry­bo­je ro­dy­ti, kas skai­ty­to­ją jau­di­na, at­gi­mu­siai Tė­vy­nei žen­giant nau­ju tei­sin­gu ke­liu...

At­vy­kęs į Švei­ca­ri­jos se­no­sios iš­ei­vi­jos ir nau­jų emig­ran­tų bū­rį, J.Kun­či­nas pra­skaid­ri­no mū­sų pro­tus Lie­tu­vos po­li­ti­nė­mis kul­tū­ri­nė­mis nau­jie­no­mis, kė­lė iš­ei­vių, at­si­dū­ru­sių to­li nuo Tė­vy­nės, lie­tu­viš­ką dva­sią, sie­kius dirb­ti sa­vo Tau­tos ir Vals­ty­bės kles­tė­ji­mui.

Ir šian­dien pri­ta­ria­me li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jos Li­nos Bui­vi­da­vi­čiū­tės žo­džiams: „Pro­zos šei­chas, ra­šy­to­jas or­kest­ras ir žmo­gus sau.“ Ra­šy­to­ją Jur­gį Kun­či­ną L.Bui­vi­da­vi­čiū­tė me­na kaip ver­tą di­de­lio dė­me­sio. Ir, ži­no­ma, jo jo­kiu bū­du ne­pa­va­din­da­ma so­vie­ti­niu ra­šy­to­ju, kaip pra­var­džiuo­ja­mas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius...

1999 m. su­tik­da­ma va­do­vau­ti ŠLB val­dy­bai pri­ža­dė­jau at­kur­ti bu­vu­sį „Švei­ca­ri­jos Lie­tu­vių ži­nių“ (1951) laik­raš­tį ir, kaip il­ga­me­tė lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja, Ciu­ri­che įkur­ti „Lie­tu­viš­kos li­te­ra­tū­ros kny­gų klu­bą“. Man, kaip Lie­tu­vos Lais­vės ko­vo­to­jų šei­mos di­nas­ti­jos na­rei, la­bai rū­pė­jo su nuo­sek­liu an­ti­ko­mu­nis­ti­nės iš­ei­vi­jos po­li­ti­nės veik­los tęs­ti­nu­mu au­gin­ti, bran­din­ti, skleis­ti Lie­tu­vos reikš­min­giau­sias po­li­ti­nes, kul­tū­ri­nes idė­jas. Ro­dy­ti ru­siš­ką ag­re­si­ją – to­li gra­žu ne­pa­se­nu­sią iš­ei­vi­jos veik­los te­mą...

Siū­liau, kad „Klu­bas“, pa­gerb­da­mas spau­dos drau­di­mo lai­ko­tar­pio at­mi­ni­mą, va­din­tų­si nie­kam Va­ka­rų Eu­ro­po­je ne­ži­no­mu „Knyg­ne­šio“ var­du. Te­gu tie pa­sau­lio skai­ty­to­jai, ku­rie ne­ži­no Ru­si­jos ca­ro ag­re­si­jos 40-čiai me­tų Lie­tu­vą pa­vers­ti sa­vo ver­gais be raš­to ir spau­dos, – aiš­kiai su­pras­tų, kas bu­vo ir yra Ru­si­ja.

J.Kun­či­ną ta min­tis la­bai pra­džiu­gi­no. Per vi­są sa­vo bu­vi­mo Ba­ze­ly­je lai­ko­tar­pį mu­du su­si­tik­da­vo­me po­rą kar­tų per sa­vai­tę, jis džiaugs­mu gar­siai pa­si­la­bin­da­mas pri­min­da­vo: „Kaip nuo­sta­bu! Koks ste­buk­las! Lie­tu­vai­tė knyg­ne­šio anū­kė Al­pių pa­pė­dė­je ku­ria „Knyg­ne­šio“ var­do klu­bą!“

J.Kun­či­nas li­ko „Kny­gos klu­bo“ krikš­ta­tė­viu. Iš po­kal­bių su juo su­ži­no­jo­me apie at­kur­to­sios Lie­tu­vos lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros lai­mė­ji­mus, lyg gry­bai dygs­tan­čias Lie­tu­vo­je lei­dyk­las ir ren­gi­nius. Ra­šy­to­jas su­pa­žin­di­no mus su sa­vo li­te­ra­tū­ri­niais tiks­lais kū­ry­bi­nė­je ko­man­di­ruo­tė­je – ke­ti­no iš­vers­ti vie­ną Ro­ber­to Wal­se­rio kū­ri­nį.

Jį la­bai do­mi­no sa­vi­to ta­len­to, maiš­tin­gos dva­sios, vie­na gar­siau­sių Va­ka­rų Eu­ro­po­je fi­gū­rų lai­ko­mas švei­ca­rų ra­šy­to­jas Fried­ri­chas Dürren­mat­tas. Jau bu­vau per­skai­čiu­si jo au­to­biog­ra­fi­nes esė „La­bi­rin­tas“ ir „Bokš­to sta­ty­ba“, ku­rių cen­tre – tie­sos ieš­kan­tis žmo­gus, iš cha­o­so su­kur­ta­me pa­sau­ly­je įsi­ti­ki­nan­tis, kad tie­sos ne­ras, nes jos nė­ra...

Su Jur­giu dis­ku­ta­vo­me ste­bė­da­mie­si, kaip Dürren­mat­tas su­ku­ria di­džiu­lį epą, grin­džia­mą ti­kė­ji­mu kiek­vie­nos as­me­ny­bės lais­ve ir sa­vi­tu­mu, kaip es­mi­ne vi­suo­me­nės eg­zis­ta­vi­mo są­ly­ga, pri­si­pa­žįs­ta, kad vi­sa kū­ry­bi­nė me­džia­ga – jo pa­ties mąs­ty­mo ir gy­ve­ni­mo me­džia­ga, re­zul­ta­tas ir veid­ro­dis, ku­ria­me, pri­klau­so­mai kaip pa­kreip­tas, vis­kas ir at­si­spin­di. J.Kun­či­nas mi­nė­tus kū­ri­nius jau bu­vo iš­ver­tęs į lie­tu­vių kal­bą.

Lie­tu­vo­je pa­li­kęs kū­di­kio be­si­lau­kian­čią žmo­ną Ra­są, jis iš Ba­ze­lio ra­šė jai laiš­kus su švei­ca­riš­kais įspū­džiais. „<...> nu­sto­jo ly­ti, jau ei­siu į Ba­ze­lį. Ge­rai: nei eu­fo­ri­jos, nei ne­pil­na­ver­tiš­ku­mo kom­plek­so, ku­rį anks­čiau jaus­da­vau Va­ka­ruo­se. Vi­suo­met ga­li pa­si­klaus­ti. Ypač jei mo­ki kal­bą. Čia sa­ko: „Hal­lo“, „Mer­si!“ Už­ra­šai tri­mis kal­bo­mis, bet vo­kie­čių pir­mu­čiau­sia... Šiukš­lių g-los ka­mi­nas, it Die­vo pirš­tas, du­rian­tis sta­čiai į dan­gų, čer­pių sto­gai ir kal­nų ke­te­ros... Žy­gia­vau kran­ti­ne pa­gal pa­plū­du­sį Rei­ną. Mag­no­li­joms ir sly­vai­tėms žy­dint. Ana­pus – Ka­ted­ra, se­na­mies­tis. Toks ra­mus, net apy­tuš­tis mies­tas. Ne Ber­ly­nas ir net ne Vie­na. Ba­zel. Ba­zel... Res­to­ra­ne virš Rei­no prie „Mit­telr­heinbrücke“ gė­riau ka­vą. Kaip srū­va jis! Švei­ca­riš­kos ir vo­kiš­kos bar­žos… Pa­gal­vo­jau: kal­nuo­to­ji Švei­ca­ri­ja tu­ri di­des­nį lai­vy­ną už „jū­rų“ Lie­tu­vą...“

Ber­no uni­ver­si­te­te J.Kun­či­ną su­pa­žin­di­nau su lie­tu­vių ben­druo­me­nės bi­čiu­liu pro­fe­so­riu­mi J.P.Lo­cher ir jo kur­so stu­den­tais. Ma­no drau­go švei­ca­ro Ža­no au­to­mo­bi­liu vi­si ke­lia­vo­me per Švei­ca­ri­ją, pa­si­gė­rė­jo­me ita­liš­ko­sios ir pran­cū­ziš­ko­sios Švei­ca­ri­jos da­lies gam­ta, pa­ben­dra­vo­me su ma­no švei­ca­rais drau­gais, ku­riuos Jur­gis juo­kin­da­vo sa­vo pui­kiai vo­kie­čių kal­ba su­regz­tais iš­si­reiš­ki­mais, pokš­tais ir anek­do­tais...

J.Kun­či­nas la­biau­siai džiau­gė­si sa­vo nau­ju kū­ri­niu „Bi­lė ir ki­ti“. 2001 ge­gu­žės 17 d. man ra­šė: „Tai­gi: „Mergina žuvis“ – pir­miau su­gal­vo­tas pa­va­di­ni­mas. Vis­kas „Lau­­ru­ši­nės“, „ba­le­ri­nos“ J.Ba­sa­na­vi­čiaus g-vė­je at­mi­ni­mui. Pro me­mo­ria. Dau­ge­lio da­ly­vių jau nė­ra gy­vų...“

Ba­ze­ly­je ap­lan­kė­me pro­fe­so­riaus J.Ere­to ka­pą.

Po me­tų, žy­dint Vil­niu­je lie­poms, Jur­gis pa­kvie­tė su­si­tik­ti ame­ri­ko­no Ka­zic­ko ka­vi­nė­je Ge­di­mi­no aikš­tė­je, no­rė­jo iš­girs­ti įspū­džius iš iš­ei­vi­jos 50-me­čio ju­bi­lie­jaus, pa­ma­ty­ti nuo­trau­kas, džiau­gė­si, kad Lie­tu­vą re­mia vi­sas pa­sau­lis, kad to­ji ka­vi­nė, kur esa­me, ne­ša pi­ni­gė­lius Val­do­vų rū­mų sta­ty­bai...

Švei­ca­ri­jos ir Lie­tu­vos skai­ty­to­jai Kun­či­ną pri­si­mins kaip pui­kų sti­lis­tą, gy­ve­ni­mą vaiz­duo­jan­tį dau­gias­luoks­nį, to­kį, ko­kį jis ma­tė, ko­kiu jis ti­kė­jo ir.... ko­kią nau­ją at­ei­ty­je no­rė­jo ma­ty­ti Lie­tu­vą.

Janina Survilaitė-Vaitkevičius

„Kun­či­niš­ki“ sai­tai: nuo Aly­taus iki Švei­ca­ri­jos

Jau dau­giau kaip prieš du de­šimt­me­čius į Am­ži­no­sios me­džiok­lės ša­lį iš­ke­lia­vęs ra­šy­to­jas, ver­tė­jas, gy­ve­ni­mo ste­bė­to­jas ir met­raš­ti­nin­kas Jur­gis Kun­či­nas (1947-01-13–2002-12-13), ta­čiau be­si­do­min­čių­jų jo gy­ve­ni­mu ir kū­ry­ba ne­ma­žė­ja. Dar vis at­si­ran­da kū­rė­jo am­ži­nin­kų ar jį pa­ži­no­ju­sių, ku­rie pra­ve­ria sa­vo kruopš­čiai sau­go­mus ar­chy­vus. Taip uni­ka­lūs kū­rė­jo ran­kraš­čiai bei ki­ti ra­šy­ti­niai do­ku­men­tai at­ke­liau­ja į Jur­gio Kun­či­no vie­šą­ją bib­lio­te­ką bei at­ran­da sa­vo vie­tą čia įkur­ta­me, ra­šy­to­jui skir­ta­me at­mi­ni­mo kam­ba­ry­je. J.Kun­či­nas pats bu­vo pil­nas gy­ve­ni­mo, to­dėl žmo­nių ra­tas, su ku­riais ben­drau­ta, bu­vo be ga­lo pla­tus. Dau­ge­lio at­min­ty­je iš­li­kę pri­si­mi­ni­mai yra ypa­tin­gai ver­tin­gi, to­dėl la­bai svar­bu, kad jie ne­nu­ei­tų už­marš­tin. Sma­gu, kad jais da­li­ja­ma­si.

J.Kun­či­nas bu­vo žmo­gus, iš­skir­ti­nai meist­riš­kai ju­di­nęs kul­tū­ri­nį ir vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, už sa­vo kū­ry­bą pel­nęs ne vie­ną pre­mi­ją ar ap­do­va­no­ji­mą. Ta­čiau taik­laus žo­džio meist­rui te­kę ir ke­lios ga­na svar­bios mi­si­jos – krikš­ta­tė­vio pa­rei­gos gim­ta­ja­me Aly­tu­je ir net­gi Švei­ca­ri­jo­je. ­

Lie­tu­vai at­ga­vus Ne­pri­klau­so­my­bę, J.Kun­či­nas, kaip vo­kie­čių kal­bos ver­tė­jas, tu­rė­jo ga­li­my­bę ke­liau­ti į kū­ry­bi­nes sta­žuo­tes už­sie­nio ša­ly­se – Vo­kie­ti­ją, Aust­ri­ją, Švei­ca­ri­ją. Dau­ge­lio vo­kiš­kai ra­šan­čių au­to­rių kū­ri­nius Jur­gio Kun­či­no dė­ka ga­li­ma skai­ty­ti lie­tu­viš­kai. Jis bu­vo tar­si vo­kie­čių li­te­ra­tū­ros am­ba­sa­do­rius. „Ver­čiant kny­gas svar­bu su­si­pa­žin­ti su ap­lin­ka. Pa­bū­ti že­mė­je au­to­riaus, ku­rį aš ver­čiu – tai tie­siog bū­ti­ny­bė“, – sa­kęs ra­šy­to­jas, mė­gęs su­si­tik­ti su žmo­nė­mis bei ten įsi­kū­ru­sio­mis ak­ty­vio­mis lie­tu­vių ben­druo­me­nė­mis. Bū­tent vieš­na­gės Švei­ca­ri­jo­je, Ba­ze­lio mies­te me­tu, Jur­gis Kun­či­nas ta­po Ciu­ri­cho Lie­tu­viš­kos kny­gos klu­bo krikš­ta­tė­viu. Net­gi siū­lo­mų per­skai­ty­ti lie­tu­viš­kų kny­gų są­ra­šą pa­li­kęs. Prieš Jur­gio Kun­či­no iš­vy­ki­mą, se­kan­tis klu­bo su­si­ti­ki­mas bu­vo skir­tas bū­tent jo kū­ry­bos ap­ta­ri­mui. Taip lie­tu­vai­čiai pa­ger­bė Kny­gos klu­bo krikš­ta­tė­vį. Ši li­te­ra­tū­ri­nė ben­drys­tė – sva­rus ir reikš­min­gas ra­šy­to­jo kul­tū­ri­nis in­dė­lis, ku­ris sve­čio­je ša­ly­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams at­vė­rė dau­giau ga­li­my­bių gir­dė­ti ir ben­drau­ti gim­tą­ja kal­ba.

Lai­kas Švei­ca­ri­jo­je pra­leis­tas itin pro­duk­ty­viai – gy­ve­nant me­ni­nin­kų na­muo­se, su nu­si­vež­ta sa­vo ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le per tris mė­ne­sius pa­ra­šy­tas ro­ma­nas „Bi­lė ir ki­ti“, de­ja – jau prieš­pas­ku­ti­nis.

2002-ai­siais lie­tu­viai ra­šy­to­jai da­ly­va­vo Frank­fur­to kny­gų mu­gė­je, prie ku­rios sėk­mės J.Kun­či­nas taip pat ne­ma­žai pri­si­dė­jo. Tuo me­tu Lie­tu­va įvar­din­ta kaip ma­žiau­sia ša­lis, ku­ri ka­da nors bu­vo pa­kvies­ta da­ly­vau­ti sve­čio tei­sė­mis.

Kū­ry­bin­ga as­me­ny­bė pa­li­ko gi­lų ir ryš­kų pėd­sa­ką, ku­ris pla­čiai ma­to­mas ir jau­čia­mas. Ne vel­tui sa­ko­ma – žmo­gus gy­vas tol, kol jis gy­vas pri­si­mi­ni­muo­se...

Ilo­na Krupavičienė