Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Paulius Petronis, pogrindinės katalikiškos spaudos skleidėjas

Artėjant pogrindyje septyniolika metų ėjusio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (1972–1989) 45-osioms metinėms, iš atminties iškyla bekompromisę kovą už tikėjimą pasirinkusių žmonių veidai, vardai ir likimai. Sukako 100 metų, kai 1916 spalio 22 d. Vabalninko parapijos Gumbelių kaime gimė Paulius (Povilas) Petronis, katalikiškos literatūros platintojas, XX a. antros pusės pogrindinių spaustuvių steigėjas, 1973 m. už „ LKB kronikos“ dauginimą ir platinimą su bendradarbiais buvo areštuotas ir 1974 m. nuteistas ketverius metus kalėti Mordovijos lageryje.

Italijon eisiu pėsčias…“

Pačiame sodžiaus gale, prie vieškelio prigludusioje ūkininko Antano Petronio troboje, stiebėsi trys jaunos atžalėlės. Paulius buvo perkopęs tik dvejų metukų slenkstį, kai Amžinybėn iškeliavo mama. Viltimi žiebėsi našlaičių akelės, tėvui į namus parvedus antrą mamą. Iš tikrųjų, atsiminimuose rašė Paulius Petronis, pamotė buvo geros širdies, šeimoje vyravo darna, tačiau sotesnį kąsnį užsidirbti tekdavo piemenaujant. Nenuostabu, kad pradžios mokyklos keturias klases ir žemės ūkio kursus baigė eidamas jau šešioliktus metus. Tiesa, knygas skaitydavo godžiai, jų gaudavo pas šviesuolius ūkininkus Balčiūnus Gyvakarų kaime, ganydamas Mikonio vienkiemyje Kupreliškyje. Skaitant „Žinė apie gydymą duszės ir kūna“, Juozo Zavadskio knygyno 1873 m. išleistą leidinį, vaikinukui švito mintys apie gyvenimo tolius ir siekius. O į Pauliaus rankas patekusi 1931 m. lietuviškai išleista pal. Kun. Jono Bosko biografija, jaunimui ir suaugusiems skirtas dvasinis vadovėlis „Norėčiau tau pasakyti vieną žodį“, galima sakyti, buvo tikras jo ateities kelio švyturys.

Lietuvoje platintame žurnale „Saleziečių žinios“ perskaitė straipsnį apie Peroza Ardžentina, 47 km nuo Turino Alpėse esančiame miestelyje 1927 m. įkurtą, tik lietuviams saleziečiams skirtą nemokamą įstaigą. Ten teologijos ir filosofijos mokslus studijavo 102 neturtingų lietuvių šeimų sūnūs (60 jų tapo saleziečiais vienuoliais ir kunigais). Ar tik ne čia yra ir jo, troškimu mokytis degančio šešiolikmečio Pauliaus Petronio vieta?Į šį klausimą atsakys į Perozą nusiųstas laiškas. Netrukus atskriejo atsakymas – kvietimas mokytis. Atsiminimuose rašyta: „Paskaičiavau, jog bilietas iki Italijos kainuos gana brangiai, vizai pinigų taip pat neužteks, nusprendžiau, kad Italijon eisiu pėsčias. Nusipirkau Europos žemėlapį, kompasą ir patraukiau per Aleksoto tiltą Italijon…“ 1934 m. pavasarį, kai palaimintasis J. Boskas buvo kanonizuotas šventuoju, Paulius Petronis aplankė Valdoką, kur lygiai prieš 50 metų, 1883-iaisiais, šis kunigas įkūrė Šv. Pranciškaus Saleziečio oratoriją:„Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikoje pamatęs palaimintojo kunigo J. Bosko stiklinį karstą ant altoriaus, suklupau prie jo ir buvau laimingiausias pasaulyje…“

1934 m. lietuviškos „ Saleziečių žinios“ džiugiai pranešė: „Lietuvos saleziečiai jau tėvynėje. Jaučiamės laimingi, galėdami prabilti ne žodžių, o faktų kalba. Šių metų spalio 24-ąją, Marijos Kriščionių Pagalbos dieną, į Vytėnus parvyko mūsų veteranas kunigas Antanas Skeltys ir čia pradėjo eiti atsakingas ir sunkias pirmojo Lietuvos saleziečių instituto vadovo pareigas.“ Po kelerių metų studijų Perozoje į tėvynę, saleziečių pradininko Lietuvoje tėvo A. Skelčio globon parvyko plaučių ligos paliestas Paulius Petronis. Kai 1940 m. saleziečių šeimos nariai sulaukė sovietinių okupantų įsakymo per 24 valandas palikti Vytėnus, zakristijono pareigoms Petronį pakvietė Kauno Karmelitų šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas kun. Vincentas Mieleška. 1941 m. vos tik vokiečiai pražygiavo pro šalį, į savo nuniokotą lizdą sugrįžo kun Skeltys, taip pat dalis auklėtinių, keletas broliukų, tarp jų ir Paulius. 1944 m. vasarą, karo frontui artėjant, pro Vytėnus skubėjo į Vakarus nesuskaitomi vežimai su bėgliais. Vytėnuose buvo stabtelėję arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas ir vysk. V. Brizgys, kurį laiką gyveno generolas V. Grigaliūnas-Glovackis. Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, vieni saleziečiai pasirinko tremties kelią, kili liko tėvynėje. Gerą dešimtmetį vadintos „Vytėnų pasakos“ skleistą šviesą priminė tik vienas žiburys – saleziečių įkurta progimnazija, kur tikybą dėstė Paulius Petronis.

Žmonių sielas gydęs felčeris

Areštuotas. Kauno arkivyskupijos muziejaus archyvo nuotr.

Per Lietuvą ritantis drumzlinai ateizacijos ir vienuolynų naikinimo bangai, daugėjant areštams, Petronis patraukė gimtosios Aukštaitijos link. Melsdamasis Kupiškio Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčioje, mąstė apie tolesnę savo ateitį :„Dėkojau Dievui ir kunigui Boskui, kuris mane pasišaukė į savo prieglobstį, kaip ir tūkstančius kitų vargdienių plačiajame pasaulyje.“Tai kas, kad jis, kaip būrys prieškario vienuolių saleziečių, į misijas Indijoje, Kinijoje ar Brazilijoje nepateks, tai kas, kad pasirinktąjį kelią nutraukė istorinių aplinkybių griūtis. Gimtoji šalis prašyte prašėsi puoselėti katalikiškojo apaštalavimo dvasią, pačiam sveikti ir gydyti kitus, pačiam kilti ir kelti kitus...

Kupiškyje įsidarbinęs Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi, per trejus metus baigė medicinos felčerių mokyklą ir buvo paskirtas į Vievio Sanitarinės epidemiologijos stotį

„Tuo metu buvo labai sunkios darbo sąlygos, siautė epidemijos, o žmonėms trūkdavo pinigų net medikamentams. Petronis savo lėšomis pirkdavęs vaistų, maisto ir dalindavęs žmonėms. Jis humaniškai elgdavęsis su visų tautybių žmonėmis, buvęs išsilavinęs ir nuoširdus žmogus. Už pagalbą niekada neimdavęs atlyginimo. Tai „dūšios žmogus“. Šitaip vėliau apie jį kalbėjo buvusi bendradarbė Ana Baranova. Panašiai liudijo ir rusų tautybės med. sesuo Zina Černiauskienė, su juo dirbusi Semeliškėse: „Petronis buvo labai išsilavinęs ir geras darbuotojas, kuris nuoširdžiai rūpinosi padėti vargo prispaustiesiems.“ Į kaimo ambulatoriją atėję žmonės žinojo, kad felčeris ne tik sužeistą koją rūpestingai aptvarstys, bet visada ras paguodos žodį, sena maldaknyge lyg duonos kąsniu pasidalins. Ir nė sykio nebuvo taip, jog kuris nors būtų nepriėmęs felčerio siūlomo, kolūkinėje santvarkoje draudžiamo „sielos maisto“.

Pogrindžio spaustuvė. Kauno arkivyskupijos muziejaus archyvo nuotr.

Apie tai, jog būtina ieškoti ir platinti religinę literatūrą, Paulius pasikalbėdavo su Vievio bažnyčioje sutiktu, bendraminčiu tapusiu Benediktu Paulaičiu, Kauno spaustuvės darbininku. Jis neilgai trukus į Petronio namus atnešė slapta išspausdintos jo duotos jėzuito t. Jono Paukščio knygelės „Leiskit mažutėlius prie Jėzaus“ pirmąjį tiražą. KGB, deja, B. Paulaitį susekė ir įkalino, o jo leidinį konfiskavo. Užgesus pirmam žiburiui, Petronį, aišku, užliejo kartėlis, tačiau ryžtas plėtoti katalikišką pogrindinę veiklą vedė į priekį. Matyt, laimino pats Dangus, nes visur, kur buvo skiriamas, sutikdavo pogrindinei spaustuvei pasišventusių žmonių. Kad ir Viršužiglyje gyvenusi Onos ir Jurgio Balčiūnų šeima. Med. punkto vedėjo Petronio suorganizuotoje slaptoje spaustuvėje darbavosi Kazytė Balčiūnaitė ir Vidas Balčiūnas. Kazytė Balčiūnaitė, ištekėjusi už Petro Marčiulionio, spaustuvę išsigabeno į Vaišvydavą, kur eiguvos patalpose ją vėl įrengė.

Važiuodamas dirbti į Vilkijos apylinkėje esantį „Saulėtekių“ kolūkį, Paulius nežinojo, jog čia susipažinus su Antanu Rimkumi-Šlinskiu (bolševikų nukankinto Kražių vikaro Stasio Rimkaus broliu) bei jų giminaičiu Steponu Girčiu, dirbusiu Tauragės rajono spaustuvės filialuose, 1968 m. įrengs pirmąją linotipinę spaustuvę. S. Girčys surinko maldynėlio „Jėzus ir aš“ ir vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslio“ tekstus.

Spaudos lankais sutvarkęs linotipinius tekstus, P. Petronis juos išgabeno į Vilniaus rajoną, Salininkus. Ten Jonas Stašaitis, su kuriuo Povilas susipažino Vytėnuose saleziečių įkurtoje progimnazijoje, pagal S. Girčio brėžinius dirbtuvėse padarė spausdinimo įrenginį ir savo namo rūsyje išspausdino maldynėlio bei katekizmo pirmąją laidą – tūkstantį egzempliorių.

Nuo 1968 m. felčeris Paulius Petronis, pas kaunietę Marijoną Vilkaitę-Šalčiuvienę įsirengęs spausdinimo stakles, pradėjo spausdinti ir platinti savo parengtas maldaknyges: „Jėzus ir aš“, „Aukštyn širdis“, „Melskimės“, savo apybraižą „ Aušros žvaigždė“. Iki 1973 m. jų pagamino apie 20 tūkst.egzempliorių. Maldaknyges ir religinę literatūrą jis veždavo ir parduodavo daugiausia moterims net į Žemaitiją. Dažnai jį savo motociklu pavėžėdavęs Vytautas Vaičiūnas, buvęs mokinys Vytėnų saleziečių įkurtoje progimnazijoje.1969 m. rugsėjį Paulius sužinojo, kad yra milicijos ieškomas: Žemaitijoje sugautas spaudinių platintojas neišsaugojo paslapties. Tada jis įsikūrė Zapyškyje, kun. Jono Gribulio namelyje. Po dviejų mėnesių, kun. Juozo Zdebskio nuvežtas į Dzūkiją ir apgyvendintas prie Kapčiamiesčio, Monikos Žaltauskaitės sodyboje, Petronis atskirame kambarėlyje įsirengė spaustuvę. Tekstą surinkdavo į spaudos lankų rėmus, atspausdavo tam tikro kartono lapuose ir siųsdavo į liejimo cechą, kuris buvo Kaišiadorių r., vieno kolūkiečio sodyboje. Nuliedintas metalines plokštes apdorodavo Petras Plumpa su Jonu Stašaičiu ir perduodavo ten, kur buvo spausdinimo staklės. Vėliau buvo padaryta daugiau spausdinimo staklių ir įvairiose Lietuvos vietose pradėjo veikti „skrajojančios“ spaustuvės, kurios dėl konspiracijos buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą. Įrenginiai buvo tobulinami, o jų filialai veikė Vilniuje, Kaune, Zapyškyje, Kaišiadorių rajone, Viršužiglyje, Vaišvydavoje, knygrišystės postai buvo Kaune pas Juozą Urboną, Antaną Pocių Plungėje, Mariją Jasėnienę Vievyje, taip pat Šlienavoje, Kupiškyje, Vilniuje.

Vėliau P. Petronis atsiminimuose rašė: „Naujųjų laikų knygnešiai pogrindyje ERA rotaprintais daugino ir platino „iš anapus“ į Lietuvą užklystančias ir čia gaudomas A. Maceinos, J. Girniaus ir kitų knygas. P. Plumpos pastangomis atsirado tūkstančiai egz. T. Toto „Jaunuolio būdo“, o kun. S. Tamkevičius į Kauną atgabeno vežimą T. Toto „Jaunuolio religijos“.

Pagrindinis gyvenimo tikslas – apaštalavimas

1973 metais Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose, Vytauto Vaičiūno (buvusio saleziečių aspiranto) bute, P. Petronis buvo suimtas ir išvežtas į Vilnių. Saugumo rūmų požemyje jis buvo išlaikytas daugiau kaip metus. Po Povilo Petronio arešto agentas Švyturys 1974 m. kovo 20 d. savo pranešime dėstė, kad „Petronis buvęs kronikininkų inspektorius: jis visur važinėjęs ir rinkęs žinias – kur koks kryžius nugriautas, kur kokia motina įspėta už savo vaikų religingumą, kur ir kokia bauda kas nubaustas už vaikų katekizavimą ir t. t.“ Teisiamas buvo Kūčių dieną, 1974 m. gruodžio 24-ąją, drauge su P. Plumpa, J. Stašaičiu, V. Jaugeliu ir A. Patriubavičiumi. Jie buvo teisiami už religinės literatūros – maldynėlių, katekizmų irt kitokių leidinių spausdinimą ir platinimą, ypač už „LKB kronikos“ platinimą.

P. Petronio dauginta „LKB kronika“. Kauno arkivyskupijos muziejaus archyvo nuotr.

„Visą gyvenimą manyje ruseno mintis, – teisme kalbėjo Petronis, – kaip nors padėti savo Tautai ir Bažnyčiai ir kaartu atsilyginti už visą gerą, kurį patyriau iš tikinčiųjų. Dabartiniu metu labiausiai trūko religinės literatūros, ypač maldaknygių ir katekizmų. Gamindamas šios rūšies literatūrą, nesijaučiu nusikalstąs prieš įstatymus, nes pas mus garantuota spaudos laisvė.“

Maldaknygių Petronis pagaminęs per 20 tūkstančių, o išspausdinęs apie 16 000. Už maldaknyges gaunamas pajamas jis skirdavęs atsilyginimui žmonėms už darbą, popieriaus įsigijimui ir pan. Svarbiu įrodymu, kad jo, Petronio, veikla buvusi grynai religinė, kalbėjo kaltinamasis, rodą kratos metu paimti jo užrašai. Juose surašyti veiklos planai ir motyvai. Savo dauginamose knygose nieko antitarybiško nepastebėjęs. Į prokuroro klausimą, kodėl metęs felčerio darbą ir užsiėmęs šitokia veikla, teisiamasis atsakė, kad nuo vaikystės jis svajojęs apie misijas, tačiau vėliau supratęs, kad jo darbas reikalingas ir Lietuvoje, todėl tikrai nesijaučia kaltas, kad platino religinę literatūrą. Į kaltinimą, kodėl jis rašęs įvairias peticijas, Petronis atsakė, kad religijos klausimais privalą rūpintis ne tik kunigai, bet ir tikintieji, aiškino, kad radijo transliacijas iš užsienio jis klausydavęs nereguliariai, nes neturėjęs pastovios gyvenamosios vietos. „Dažniausiai klausydavau Vatikano radiją, – kalbėjo teisiamasis. – Vertingesnius duomenis užsirašydavau.“

Paklaustas, ką reiškia Gurskiui jo rašytas laiškas, Petronis paaiškino, kad jis norėjęs Girskiui pasakyti, jog jis ir Jauniškis savo knygelėje „Už vienuolyno sienų“ yra parašęs netiesą apie Italijos vienuolius saleziečius.

„Man pačiam teko buvoti kartu su Girskiu tose pačiose Italijos vietose ir savo akimis matyti tai, apie ką jis taip neteisingai rašo. Negalima vardan tiesos skleisti melo.“

Teisiamasis priminė, kad jo pagrindinis gyvenimo tikslas – apaštalavimas, gėrio nešimas žmonėms. Petronis taip pat nurodė savo silpną sveikatą ir prašė bausmę sušvelninti – bent leisti ją atlikti bendrojo režimo lageriuose pagal savo specialybę, kad ir ten galėtų žmonėms pasitarnauti. Jam kaip bausmės jau pakanka šitų ilgų tardymo metų. Jis pareiškė, kad norėtų prieš mirtį dar atsisveikinti su tėviškės laukais, pabūti laisviau ir pasiruošti amžinybei.

Tarp pirmųjų tikybos mokytojų

Iš Mordovijos lagerio grįžęs Paulius Petronis gydėsi, glaudėsi pas gimines, draugus, puoselėdamas svajonę atkurti Vytėnuose buvusį saleziečių centrą. Atgimimo, pirmaisiais nepriklausomybės metais mėgdavo kalbėti apie Vytėnuose buvusią salezietišką veiklą, apie čia pastatytus rūmus, rožynus ir parką su tvenkiniais, kuriuose buvo veisiami upėtakiai! Viešint Kaišiadoryse, kardinolo Vincento Sladkevičiaus medinėje troboje, plūsdavo atsiminimai apie bendrus pažįstamus tėvus saleziečius: karo metais Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriumi buvusį kun. dr. Praną Petraitį, Švč. Trejybės parapijos kleboną kun. Bronių Paukštį. 1989 m. gruodžio 14 d. kardinolas V. Sladkevičius išdavė pažymėjimą, kuriame rašoma, jog P. Petroniui, buvusiam Saleziečių kongregacijos aspirantui, leidžiama vidurinių mokyklų mokiniams dėstyti tikėjimo ir dorovės pagrindus. Kelerius metus jis šias pamokas vedė Kaišiadorių 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Nepriklausomybės metais P. Petronis septynerius metus dėstė tikybą Kaišiadorių rajono mokyklose, o ir išėjęs į pensiją rūpinosi religinės literatūros platinimu – savo lėšomis užprenumeruodavo katalikiškąją spaudą parapijoms, mokykloms. Kiekvieną sekmadienį Kaišiadorių katedroje po šv. Mišių, apsivilkęs balta kamža, platindavo laikraštį „XXI amžius“ ir kitą katalikišką spaudą. Kol pajėgė savimi pasirūpinti, gyveno kardinolo V. Sladkevičiaus name. Už tai jis buvo labai dėkingas Kaišiadorių vyskupui J. Matulaičiui. 1990–2001 m. P. Petronis išleido dar septynias savo parengtas knygeles. Apybraižos „Aukštieji idealai, vilkų įstatymais pasmerkti“ apie kankinį kun. S. Rimkų, pratarmėje autorius rašė: „…Komunistinės mokyklos auklėti tautiečiai, dabar patekę į valdžios kėdes, pasivadinę liberaliaisiais, moderniaisiais, naujosios politikos skelbėjais, ėmė visuomenę traukti tolyn nuo tautinių ir bažnytiniu interesų. Tai mažai vilties teikiantys siekiai. Štai šiemet, 2000-aisiais, krikščionybės jubiliejaus metais, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje gimė mintis įvykdyti pseudoreformą — į mokyklas sugrąžinti ateistinę sovietmečio dvasią – religijos ir etikos pamokas padaryti nebeprivalomas. Net carinės okupacijos metais Lietuvoje valdžia sudarė sąlygas vesti mokyklose tikybos pamokas. Taip mūsų seneliai, lankę okupantų valdomas mokyklas, turėjo galimybę mokytis religijos. Ko anuomet okupantai nesiryžo padaryti – išbraukti religiją iš privalomų pamokų sąrašo – dabar savieji padarė. Tai aiškiai parodo, kaip giliai komunistinio ateizmo įšalas yra pasiekęs jaunosios kartos dvasią. Tačiau didieji pasaulio pedagogai, tarp jų ir F. V. Foersteris, tvirtina, jog be religijos galima tik nužmoginta kultūra (!)…“

2002 m. buvo išleista paties Pauliaus Petronio atsiminimų knygelė „Nelikti nenaudėliu“ – tai jo gulbės giesmė. Tų pačių metų vasarą jau visai silpnos sveikatos apsigyveno Vilniaus tremtinių namuose. 2003 metų sausio 11 d. mirė. Palaidotas Pandėlio parapijos kapinėse.

  Irena Petraitienė
Rekomenduojami video