Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Paukščių gyvenimą stebi iš arti

Į klausimą, ar tik fanatikas gali dirbti tokį darbą, Ventės rago ornitologijos stoties ornitologas Vytautas Jusys atsakė: „Tai netgi ne darbas, o pomėgis ir malonumas, nors tenka dirbti ir savaitgaliais, o ir mano atostogų paukščiai nepripažįsta.“ V.Jusys paukščiais pradėjo domėtis jau vaikystėje. Nuo vienos itin aršios pelėdos netgi nukentėjo, teko ligoninėje gydyti išdraskytą akį. Mintimis apie savo kasdienybę ir paukščių gyvenimą ornitologas pasidalijo su „Valstiečių laikraščiu“.

Kaip prabėga įprasta jūsų diena? Ar pavasaris – didysis darbymetis, juk mūsų giesmininkai pradeda grįžti iš tolimųjų kraštų?

Paprastai keliuosi ketvirtą valandą ryto, dvi valandas praleidžiu prie būsimos knygos apie retus paukščius, ją greitu laiku žadame išleisti. Po rytinės kavos 6 valandą einu ištempti paukščių gaudyklių tinklų, o po poros valandų jau tykau vadinamojo „grobio“ – pirmųjų paukščių tinkle. Tokia pati procedūra atliekama kas valandą ar dvi iki pat dvidešimt pirmos valandos – paukščiai žieduojami, skaičiuojami. O vakare paskutinis dienos akcentas – įdedu informaciją į internetą.

Jau vasario 7 d. pasirodė pirmieji dirviniai vieversiai, o dabar kas dieną sužieduojame apie tris šimtus parskrendančių paukščių. Neseniai pasirodė liepsnelės, nykštukai, strazdai, juodgalvės devynbalsės, pilkosios pečialindos. Nors kiekvieną dieną sparnuočių parskrenda vis daugiau, pats darbymetis būna ne pavasarį. Rudenį per dieną pagauname tiek paukščių, kiek per devyniasdešimt pavasario dienų.

Ne kartą minėjote, kad sparnuočių Lietuvoje mažėja, netgi tokių mums įprastų, kaip žvirblių ar kregždžių. Vis rečiau į tinklus įkliūva devynbalsių, lakštingalų, liepsnelių, strazdų.

Paukščius žieduoju nuo 1978 m., todėl galiu patvirtinti, kad paukščių iš tikrųjų labai sumažėjo. Tarkime, strazdus giesmininkus prieš dešimtmečius skaičiavome šimtais, o dabar sugauname ir sužieduojame vos keletą. Tai susiję ne tik su šaltesnėmis vasaromis, kai dėl lietingų orų žūva dalis jauniklių, bet ir su pietiečių vykdomu paukščių naikinimu. Didžiulė bėda yra ta, kad mūsų sparnuočius, išskridusius žiemoti į pietus, šimtais tūkstančių gaudo pietiečiai – Pietų Europos, Šiaurės Afrikos šalių gyventojai. Lietuva ir kaimyninės valstybės paukščius globoja, o vien Prancūzijoje per metus nušaunama apie 20 mln. strazdų maistui. Migruojantys paukščiai Italijoje, ypač Maltoje, ne tik šaudomi, gaudomi krūmuose paslėptais tinklais, bet ir medžiojami ištepant klijais medžių šakeles. Paukščiai prilimpa, belieka juos susirinkti.

O kodėl taip elgiamasi su paukščiais?

Maltiečiai ir italai aiškina, kad toks masinis paukščių žudymas yra sena, dar iš Romos laikų atėjusi tradicija. Dėl nežaboto sparnuočių naikinimo Maltos net į Europos Sąjungą galėjo nepriimti, buvo rengiami piketai. Tačiau tradicijos gajos. Kai Maltą pasiekia migruojantys sparnuočiai, vietiniai tiesiog dėl pramogos eina ant uolų ir šaudo paukščius. Ne tik mažus, bet ir plėšriuosius, gandrus, visus, jiems tai – atrakcija. Prancūzijoje ypač naikinami vynuoges lesantys strazdai, o štai kokia nauda iš vos 15–20 g sveriančių keptų (išdarinėjus svoris dar mažesnis) liepsnelių, kregždžių ar devynbalsių, kurias pietiečiai gaudo ir veža karučiais, težino patys jų valgytojai. Europos Sąjunga bando spausti tas šalis, kuriose masiškai žudomi migruojantys paukščiai, bet čia tas pat, kas drausti gerti alų... Apsiginkluojama tradicijų argumentu.

O ar sulaukiame Lietuvoje retų svečių? Ir kodėl jie pas mus atklysta?

Lietuvoje pernai buvo aptiktos penkios naujos paukščių rūšys: Panevėžio rajone apsilankė pilkasis stepinis vieversys, Kelmės rajone – garbanotasis pelikanas, Šaltojos upės slėnyje (Rokiškio r.) – mažoji švygžda. Sulaukėme ir juodagurklio erškėtžvirblio. Vakarų ir Centrinėje Europoje jis sutinkamas labai retai ir ne kiekvienais metais. Kiek daugiau jų pastebėta per pastaruosius 10 metų Skandinavijos šalyse. Taip pat apsilankė ir tundrinis sėjikas.

Paukščiai plečia savo arealą. Yra tokių, kurie, netyčia atklydę, pradėjo pas mus gyventi ir prisitaikė. Tai geltongalvė kielė, kuri pirmą kartą užklydo 1985 m. , o dabar jau peri šimtas ir daugiau kielių. Taip pat pietiniai purpleliai, kurių dabar yra kiekviename mieste. Pirmą kartą į Lietuvą jie užklydo 1954 m.

Dabar džiaugiamės suradę retų paukščių. Kažkada retas paukštis buvo ir kormoranas, o dabar jis tapo prakeiksmu...

Kad ir kaip būtų, kormoranas yra labiausiai Kuršių neriją garsinantis paukštis. Iš tiesų jie čia buvo išnaikinti XVIII–XIX a., 1991-aisiais pradėjo perėti ir dabar skaičiuojama, kad jų yra apie 3 tūkst. porų. Labiausiai jais piktinasi žvejai, kurie, matyt, taip pat ne meškerėmis žuvis gaudo, o tinklais, tačiau būtent jie kalti dėl kažkada išnykusios šios paukščių populiacijos. Dabar jie linkę skleisti gandus esą kormoranas suėda 10–15 kg žuvies per dieną. Kadangi pats paukštis sveria tik 3 kg, tikrai negali tiek suryti, daugiausia – pusę kilogramo. O žuvų mariose visiems pakanka, nes, jei jų nebūtų, kormoranai taip pat pasitrauktų. Taip pat mėgstama padejuoti, kad dėl kormoranų nudžiūvo 30 ha sengirės, nors iš tiesų nudžiūvusių medžių plotas perpus mažesnis.

Manote, kad kormoranai užsipuolami nepelnytai?

Manau, kad jų populiaciją būtina reguliuoti. Bandoma tai daryti įdomiais metodais – triukšmu, fejerverkais perėjimo periodu. Deja, šios priemonės nelabai padeda. Kita vertus, daug turistų atvyksta pažiūrėti būtent jų kolonijos.

O kokiais paukščiais reikia itin rūpintis ir globoti – kalbu apie tuos, kurie įrašyti į Raudonąją knygą.

Numeris vienas – žalvarnis. Dauguma žmonių jo net nėra matę. Mano vaikystės laikais Molėtuose, Labanoro girioje, kiekviename kaime perėdavo po kelis. O prieš keletą dešimtmečių perėjo keli tūkstančiai porų. Tai labai gražūs paukščiai, kurių lizdų Lietuvoje rasta tik šeši – Švenčionių rajone, Utenos ir Druskininkų rajonuose. Dabar peri apie 10–15 porų. Viena iš priežasčių, kodėl jie išnyko, matyt, yra ta, kad žmonės nebelaiko gyvulių pamiškėse. Žalvarniai maitinasi stambiais vabzdžiais, mažomis varlėmis, mėšlavabaliais ir kt. Taip pat labai daug volungių, žalvarnių ir kitų paukščių sunaikinta Afrikoje.

O kokių sparnuočių padaugėjo?

Lietuvoje smarkiai padaugėjo gandrų, kaip ir kitų didžiųjų paukščių. Pavyzdžiui, gandrų per pastaruosius 20 metų mūsų šalyje padvigubėjo, o gervių, kurios Lietuvoje anksčiau buvo gana retai sutinkami paukščiai, atsirado gal 10 kartų daugiau. Lietuvoje peri apie kelis tūkstančius gervių porų. Daugiau yra ir jūrinių erelių, kurie taip pat prieš 20 metų buvo didžiulė retenybė.

Kuo galime prisidėti, kad mūsų paukščiai jaustųsi laimingi ir patenkinti Lietuvoje?

Lietuvių meilę sparnuočiams rodo ir tai, kad jų labai mažai sumedžiojama. Tarkim, Europoje užimame nuo galo antrą vietą pagal nušautų paukščių kiekį po Liuksemburgo. Pagaliau nė viena Europos tauta neturi tiek paukščiams skirtų dienų: Pempės, Gandro, Vieversio, Gegutės ir kt. Lietuviai myli paukščius ir gerai su jais elgiasi, stato inkilus, lesyklėles. Kai kada netgi esame pernelyg rūpestingi – nesiūlau maitinti gulbių vasarą, net jos įpranta ir tuomet neišskrenda žiemą.

O dėl mūsų žiemoti išskrendančių paukščių – deja, vieni mes nieko negalime padaryti, čia galima veikti tik Europos Sąjungos mastu. Daug į paukščių apsaugą investuoja Skandinavijos šalys, Vokietija, todėl reikia tikėtis, kad padėtis pasikeis.

Kiekvienais metais ornitologai renka Metų paukštį. Ką tai reiškia?

Kiekvienais metais paukščių mylėtojai skiria didesnį dėmesį tai sparnuočių rūšiai, kuriai reikia padėti. Pradėjus atnaujinti gyvenamuosius namus, labai sumažėjo juodųjų čiurlių, nes užtaisomos visos skylės, ventiliacijos angos, jie nebeturi kur perėti. Apie 90 proc. čiurlių gyvena miestuose, todėl jiems iškyla daug sunkumų norint išgyventi. Čia reikia kalbėtis su architektais, kad į architektūrinius sprendimus įtrauktų ir galimybes paukščiams išgyventi, suprojektuotų skylutes kad ir stoguose, kad paukščiai turėtų kur perėti.

Rekomenduojami video