Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Parodoje – nutylėtos vilko vaikų istorijos

Lapk­ri­čio 6-ąją Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je pri­sta­ty­ta Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro Oku­pa­ci­jų ir lais­vės ko­vų mu­zie­jaus pa­reng­ta pa­ro­da „Vil­ko vai­kai: duo­nos ke­liu iš Ry­tų Prū­si­jos į Lie­tu­vą 1945–1948“.

Pa­sis­lėp­ti ne­bu­vo įma­no­ma

„Ir mums, is­to­ri­kams, rei­kė­jo užaug­ti, kad pa­si­ryž­tu­me šiam ne­leng­vam dar­bui to­kia su­dė­tin­ga te­ma“, – pri­si­pa­ži­no pa­ro­dą pri­sta­čiu­si Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro Oku­pa­ci­jų ir lais­vės ko­vų mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja Ra­mu­nė Driau­čiū­nai­tė.

Jos tei­gi­mu, po ke­lių su­si­ti­ki­mų su va­di­na­mai­siais vil­ko vai­kais la­bai daug kas ap­si­ver­tė. Iki tol Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­ja bu­vo tik tai, ką ga­li­ma per­skai­ty­ti is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se – per­ga­lin­gi mū­šiai, mi­li­jo­nai žu­vu­sių­jų, din­gu­sių­jų be ži­nios ir ki­ta sta­tis­ti­ka. Bet šių vai­kų pa­sa­ko­ji­mai at­sklei­dė, koks iš tie­sų yra ne­gai­les­tin­gas ka­ras.

„Nors ir daug jų is­to­ri­jų bū­si­me iš­klau­sę, ne­sup­ra­si­me, ką pa­ty­rė šie vai­kai“, – ma­no is­to­ri­kė. Ji pri­mi­nė, jog kai 1944-ųjų ru­de­nį ta­po aiš­ku, kad ru­sai atei­na, dau­gu­mos šei­mų tė­vai bu­vo žu­vę fron­te ar din­gę be ži­nios. Tad Ry­tų Prū­si­jo­je li­ku­sios ma­mos su vai­kais ban­dė gel­bė­tis, trauk­tis, slėp­tis pas gi­mi­nai­čius. Ta­čiau ne­bu­vo kur pa­si­slėp­ti nuo šios aud­ros, ku­rią ly­dė­jo pro­pa­gan­da: „Žen­gia­me į prie­šo te­ri­to­ri­ją, žu­dy­kit juos nie­ko ne­pa­lik­da­mi, nes čia yra prie­šo iršt­va...“.

Taip ir el­gė­si so­vie­tų ka­riai: ma­mos, se­se­rys bu­vo sa­dis­tiš­kai žu­do­mos, prie­var­tau­ja­mos. Net­ru­kus at­slin­ko ba­do šmėk­la, o šie vai­kai, pra­ra­dę na­mus, ar­ti­miau­sius žmo­nes, li­ko ka­ro nu­nio­ko­to­je te­ri­to­ri­jo­je. So­vie­tai, pa­sak R. Driau­čiū­nai­tės, įkė­lę ko­ją į Ry­tų Prū­si­ją, čia ir pa­si­li­ko. Iki 1946-ųjų bir­že­lio čia li­ko ka­ri­nė val­džia, ku­ri bu­vo nie­kam neat­sa­kin­ga, nes nu­ga­lė­to­ja.

Iš­si­gel­bė­jo Lie­tu­vo­je

„Reng­da­mi pa­ro­dą, su­si­ti­ko­me su 21 vil­ko da­lią pa­ty­ru­siu vai­ku. Koks jo pa­veiks­las? Vis­ką pra­ra­dęs naš­lai­tis, utė­lė­tas, be­si­glau­džian­tis griu­vė­siuo­se ar at­si­tik­ti­niuo­se pa­sta­tuo­se, uja­mas, įbau­gin­tas, vi­sa­da al­ka­nas, to­dėl ga­lin­tis bet ką su­val­gy­ti. Kaip mums pa­sa­ko­jo vie­nas iš jų, kai jau su­val­gė vi­sas var­les, pe­les, dvė­se­lie­ną ir ne­be­bu­vo ko val­gy­ti, iš­gir­do, kad ga­li­ma nuei­ti į Lie­tu­vą ir gau­ti duo­nos. To­dėl pra­dė­jo ke­liau­ti mū­sų ša­lies link pa­ke­liui su­tik­ta­me ve­ži­me ar pa­si­slė­pę trau­ki­niais“, – kal­bė­jo Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja R. Driau­čiū­nai­tė.

Lie­tu­vo­je ir­gi bu­vo nu­si­ri­tu­si ka­ro ban­ga, tad lai­kas bu­vo la­bai su­dė­tin­gas – ri­ba tarp pa­si­ti­kė­ji­mo ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mo ne­pap­ras­tai plo­na. Ne į vie­nas du­ris te­ko vai­kams pa­si­bels­ti, kol žmo­nės ry­žo­si juos priim­ti ir au­gin­ti kaip sa­vo. O ir kai ku­rie priė­mu­sie­ji juos iš­nau­do­jo, mu­šė, skriau­dė, mai­ti­no su­pe­li­ju­siu mais­tu. Bet pa­ro­do­je pri­sta­to­mi vo­kie­čiai, ku­riems pa­si­se­kė – juos pri­glau­dė ge­res­ni žmo­nės, ska­ti­nę, kad ma­žie­ji kuo grei­čiau iš­mok­tų lie­tu­viš­kai.

Is­to­ri­kė pa­brė­žė, jog šie glo­bė­jai ri­zi­ka­vo, nes tu­rė­jo pa­si­tei­sin­ti, iš kur at­si­ra­do vai­kas, juo la­biau kad kai­me vi­si vie­ni ki­tus pa­ži­no­jo. Prob­le­ma bu­vo ir tai, jog rei­kė­jo at­kly­du­siems vo­kie­tu­kams suor­ga­ni­zuo­ti as­mens do­ku­men­tus, nes dau­gu­ma iš jų ne­ži­no­jo ne tik sa­vo pa­var­dės ar gi­mi­mo me­tų, bet ir var­do. Be­je, dau­gu­mą pri­glau­dė dau­gia­vai­kės šei­mos. Pa­si­tai­kė ir vai­kų ne­tu­rin­čių.

Ri­zi­ka­vo šios šei­mos ir to­dėl, jog taip va­di­na­mų „fa­šis­ti­nių iš­pe­rų“ ieš­ko­jo ir so­vie­ti­nis sau­gu­mas, ir stri­bai šu­kuo­da­vo kai­mus. Net­gi 1951-ųjų ge­gu­žę Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­ma jų paieš­ka, sie­kiant juos iš­vež­ti, ap­va­ly­ti te­ri­to­ri­ją.

Pa­sak is­to­ri­kės, prie­globs­tį ra­dę vai­kai iš­gy­ve­no, bet dau­gu­ma neiš­si­moks­li­no, nes šei­mi­nin­kams tai ne­rū­pė­jo. Ne vie­nas iš jų skai­ty­ti ir ra­šy­ti iš­mo­ko sa­va­ran­kiš­kai, be­ga­ny­da­mi kar­ves. Užau­gę įsi­tvir­ti­no pa­pras­tuo­se dar­buo­se.

Ieš­ko­jo ar­ti­mų­jų

R. Driau­čiū­nai­tės tei­gi­mu, Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, vil­ko vai­kams at­si­ra­do ga­li­my­bė ieš­ko­ti ar­ti­mų­jų. Paaiš­kė­jo, jog kai ku­rių tė­vai iš­gy­ve­no so­vie­tų la­ge­rius ir grį­žę į Vo­kie­ti­ją ban­dė ieš­ko­ti sa­vo at­ža­lų. Bet juos pri­glau­du­sios šei­mos pa­kei­tė jų var­dus ir pa­var­des, tad bu­vo ne­beį­ma­no­ma jų ras­ti.

Tie­sa, yra ir gra­žių is­to­ri­jų, kai šei­mos vėl su­si­ti­ko su ar­ti­mai­siais ir bend­ra­vo. Vil­ko vai­kų no­ras ras­ti ar­ti­muo­sius, pa­lai­ky­ti vie­nas ki­tą ir lė­mė, kad 1991-ai­siais mū­sų ša­ly­je su­si­kū­rė juos vie­ni­jan­ti vo­kie­čių bend­ri­ja „Edel­weiss-Wolfs­kin­der“.

Baig­da­ma pa­sa­ko­ji­mą vieš­nia pa­si­džiau­gė, jog su ko­le­ge su­spė­jo iš­klau­sy­ti jų is­to­ri­jas, nes kai ku­rių iš šių vai­kų jau ne­bė­ra tarp mū­sų.

Pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vo ir sa­vo pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­jo iš Ry­tų Prū­si­jos ki­lęs, į Plun­gės kraš­tą po ka­ro at­kly­dęs Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis (jis sa­kė bu­vęs Har­cas Glads­tei­nas, nors ir abe­jo­ja dėl sa­vo var­do ir pa­var­dės tik­ru­mo). Jo tė­vą per ka­rą paė­mė į ka­riuo­me­nę, tad li­ko su ma­ma ir mo­čiu­te bei dviem me­tais jau­nes­niu švie­siap­lau­kiu bro­liu­ku.

Kai na­mus su­bom­bar­da­vo, iš­si­kė­lė gy­ven­ti į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. Ten ne­be­tu­rė­jo ko val­gy­ti, tad ėjo per šiukš­li­nes, ieš­ko­da­mas mais­to li­ku­čių. Tuo me­tu jis bu­vo še­še­rių ar sep­ty­ne­rių me­tų. Ne­be­tu­rė­jo ko val­gy­ti, tad ma­ma ir mo­čiu­tė juo­du su bro­liu­ku iš­siun­tė. Iš Til­žės nu­vy­ko į Tau­ra­gę, iš čia dun­dė­jo ant pre­ky­bi­nio trau­ki­nio laip­tų to­liau. Jis bro­liu­ką lai­ky­da­vo, o šis iš­ti­sai verk­da­vo, no­rė­da­mas val­gy­ti, bet ne­bu­vo ko duo­ti.

„Kai pri­va­žia­vo­me Šiau­lius, kaž­kas ma­žą­jį paė­mė. Tie­są sa­kant, dėl to ap­si­džiau­giau. Įli­pau at­gal į trau­ki­nį ir at­va­žia­vau į Plun­gę. Čia bai­gė­si ke­lio­nė. Ėjau per kai­mus. No­riš­kiuo­se žmo­nės ru­gius pjo­vė, aš sė­dė­jau ant grio­vio kraš­to ir žiū­rė­jau į juos. Ma­ne pa­ma­tė ir par­si­ve­dė į na­mus ūki­nin­kai Jo­nas ir Zu­za­na Ma­čiuls­kiai, ku­rie sa­vo vai­kų ne­tu­rė­jo. Vie­ną nak­tį per­nak­vo­jau, taip ir li­kau. Nu­vil­kę dra­bu­žius kai pa­pur­tė, pri­kri­to pil­na utė­lių. Kai to­je šei­mo­je ma­no tė­ve­lį nu­šo­vė, li­kau su ma­ma. Bai­giau še­šias kla­ses ir pra­dė­jau dar­bus dirb­ti. Iki šiol ne­ži­nau sa­vo tė­vų ka­pų, ne­ra­dau ir bro­lio bei ki­tų ar­ti­mų­jų...“ – su­si­grau­di­nęs sa­kė A. Ma­čiuls­kis.

Ši skau­džius vai­kų li­ki­mus at­sklei­džian­ti pa­ro­da bus eks­po­nuo­ja­ma iki sau­sio 6 die­nos.

logo,zemaitis

Rekomenduojami video