Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nuo puodo šukės iki senovinių papuošalų rekonstrukcijos

Ar gali vaikystės radinys padiktuoti gyvenimo kelio kryptį? Vilniečiui Evaldui Babenskui nutiko būtent taip. 45-erių metų vyras šiandien garsėja kaip archeologas, juvelyras, kostiumų rekonstruktorius, taip pat kaip muzikantas – ir visa tai susiję su puodo šuke.

Lemtingas radinys

Sąjūdžio laikais mama dešimtmetį Evaldą pasiėmė į kelionę po senosios Lietuvos vietas. „Atvykome į Kernavę, kur užlipus ant Mindaugo sosto piliakalnio buvo skaitoma poezija – atmosfera tikrai nekasdienė. Miestelio centre vyko kažkokios iškilmės, kur būriavosi ir kažko laukė žmonių minia. Taip belaukiant ir žvilgsniu narstant žemę užkliuvau už puodo šukės, kurią pakėliau ir parsivežiau namo. Nuplovęs ją vandeniu pamačiau gražų dekorą. Pagalvojau: tikrai labai seno puodo šukė!“ – lemtingą radinį prisimena pašnekovas.

Rastą šukę jis saugo iki šiol, o Kernavė tapo viena svarbiausių vietų jo gyvenime – jau daugiau nei 20 metų jis dalyvauja čia vykstančiose eksperimentinės archeologijos ir gyvosios istorijos šventėse, čia susipažino su savo žmona, o praėjusių metų rudenį Kernavės muziejuje surengė personalinę parodą „Viduramžių Kernavės diduomenės papuošalai“, kurioje buvo eksponuojamos senojoje Lietuvos sostinėje rastų archeologinių radinių kopijos. „Man buvo didelė garbė atiduoti skolą vietai, kurioje viskas ir prasidėjo“, – pažymi E.Babenskas.

Archeologija ir juvelyrika Evaldo gyvenime labai glaudžiai susiję. „Mano juvelyrika būtent tokia – archeologinių radinių kopijos. Mano tikslas – suprasti, kaip vienas ar kitas dirbinys buvo pagamintas tais laikais su tuo metu žinomais įrankiais. Tai yra ir mano kaip archeologo tyrimų kryptis, – pasakoja vyras. – Naudoju ir senovinius, ir šiuolaikinius įrankius. Senovinius įrankius naudoju eksperimentams (norint suprasti kaip buvo atliekamas vienas ar kitas procesas) ir šviečiamojoje veikloje. Šiuolaikinius įrankius naudoju komerciniams užsakymams – jie tiesiog pagreitina gamybos procesus ir dėl to sumažina dirbinio kainą. Senoviniai juvelyro įrankiai yra neblogai ištyrinėti, apie tais laikais naudotas technikas irgi žinome nemažai. Didžiausias iššūkis yra visa tai išbandyti praktiškai. Tikrai dar yra baltiškų dirbinių, kurių nesiryžtu rekonstruoti senoviniais įrankiais ir technikomis. Dirbinio rekonstrukcijos procesas yra labai techniškas, nors žiūrint iš šono tikriausiai mistikos priduoda darbas su ugnimi. Ugnies kontrolė, liepsnos spalva reikalauja daug dėmesio norint gauti reikiamą temperatūrą, kuri yra labai svarbi tam tikruose techniniuose etapuose.“

Rankos negali drebėti

Įdomu tai, kad Evaldą įkvėpimas aplanko kiek kitaip, nei tuos menininkus, kurie jo semiasi iš perskaitytų knygų, pamatytų filmų, bendravimo, gamtos ar, galų gale – sapnuose aplankytų vaizdinių. „Įkvėpimas ateina, kai pajauti, kad esi pasiruošęs imtis vieno ar kito dirbinio. Būna, kad, tarkime, virš darbastalio kabo dirbinių, kurių gamybos būdai iki galo neaiškūs, nuotraukos. Tos nuotraukos gali kabėti 5–10 metų. Tada staiga vieną dieną pasižiūri į jas ir supranti, kad galvoje dėlionę jau sudėjai – vadinasi, gali imtis darbo. Ilgiausiai teko gaminti Kernavėje rastą sidabrinį lelijų vėrinį. Vėrinyje buvo 20 kabučių ir keturi karoliai, visi tuščiaviduriai, pagaminti spaudimo būdu iš plonytės sidabrinės skardelės, – pasakoja E.Babenskas. – Iš pradžių reikėjo pasigaminti penkias skirtingas patricas, ant kurių buvo spaudžiamos kabučių ir karolių dalys. Vėliau tos dalys buvo lituojamos, taip gaunant tuščiavidures lengvas sidabrines vėrinio dalis. Šiuo metu po truputį rekonstruoju Stakliškių lobio vėrinį. Kai jį pabaigsiu, tai bus ko gero daugiausiai laiko ir darbo pareikalavęs mano juvelyrinis projektas. Juvelyras turi turėti potraukį muzikai, jo rankos negali drebėti, kaip byloja auksakalio konstitucija – juvelyras gimsta pavargęs ir kala, kad pailsėtų.“

Rekonstrukcija ir rekonstruktoriai

Evaldas yra prisidėjęs ir prie kelių pilnų istorinių kostiumų rekonstrukcijos – kūrė jiems papuošalus. Tačiau galbūt jam ir pačiam kyla ambicija atkurti istorinį kostiumą nuo pradžios iki pabaigos?

„Pradėkime nuo to, kad norint atkurti kostiumą reikia turėti bent jau visus tokio kostiumo artefaktus – tekstilę, organines medžiagas (odą, medį), metalinius papuošalus ir kitus atributus. Tokių archeologinių radinių komplektų mes Lietuvoje kol kas neturime. Sudėtingiausias lietuviškas kostiumas? Tai galėtų būti, tarkim, vikingų laikotarpyje (IX–XI a.) Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmogaus kostiumas. Šią kultūrą mes pažįstame daugiausia iš laidojimo paminklų, o mirusiuosius jie laidojo sudegintus, tad archeologiniai radiniai būna negausi krūvelė apdegusių metalinių dirbinių. Kaip atrodė tų žmonių rūbai, kaip jie buvo nešiojami – panašu, kad atkurti tai kol kas yra neišsprendžiamas uždavinys, – sako Evaldas. – Kalbant apie griautinius palaidojimus, tai bent jau žinome, kur mirusiajam sudėti papuošalai ir kiti daiktai. Pagal tai galima bent jau numanyti, kokie galėjo būti rūbai. Pagal retus tekstilės radinius galime pasakyti, kokie audiniai buvo naudojami, koks siūlų storis, spalva, pynimo būdas. Lietuvos genčių kostiumų rekonstrukcijoje yra daug vietos interpretacijai, dažnai pasitelkiama lyginamoji medžiaga iš aplinkinių kraštų. Ankstyviausias lietuvio atvaizdas su rūbais ir kitomis detalėmis – Jogailos antkapinė skulptūra.“

Kostiumo rekonstrukcija yra brangus ir ilgas procesas – tekstilė rūbams turi būti nuausta vertikaliomis staklėmis, iš rankomis suverptų siūlų. Jie turi būti nudažyti natūraliais dažikliais. Rūbai siuvami rankomis, naudojant kaltas geležines ar žalvarines adatas. Avalynei ir diržui reikia rankomis išdirbtos augalinio išdirbimo odos. Geležiniai įrankiai ir ginklai turėtų būti nukalti bent jau iš senos, ikiindustrinės epochos geležies (aukščiausia klasė būtų iš rūdos pasigamintos geležies). Papuošalai pagaminti naudojant tik senovinių įrankių kopijas, be šiuolaikinių sąlygų (dujų, elektros).

E.Babenskas: „Šiuo metu po truputį rekonstruoju Stakliškių lobio vėrinį. Kai jį pabaigsiu, tai bus ko gero daugiausiai laiko ir darbo pareikalavęs mano juvelyrinis projektas.“

„Toks kostiumas tikrai būtų reprezentacinis, maksimaliai artimas senoviniam originalui, – pažymi E.Babenskas. – Rekonstruktoriai yra istorijos mylėtojai, kurie nori daugiau sužinoti apie dominantį istorinį laikotarpį ar kultūrą, savo kailiu patirti senovinio gyvenimo buitį ir dvasią. Todėl bandoma atkurti rūbus, papuošalus, ginklus, buities rakandus. O su tokiu rekvizitu apsistojus Skanseno tipo muziejuje (muziejus po atviru dangumi, kuriame eksponuojami regiono liaudies kultūros arba paveldo eksponatai), istorinis laikotarpis gali būti atkurtas labai įtikinamai. Kai kuriems rekonstruktoriams tai tiesiog hobis, mokslininkams – naudinga terpė tikrinti kai kurių daiktų ar procesų naudojimą. Tokių muziejų ar renginių lankytojams tai langas į praeitį ir gyvos istorijos pamokos.“

Prūsų likimas išjudino indėnus

Būtent tokiuose renginiuose Evaldą labai dažnai galima sutikti – ir ne tik Lietuvoje. Pasak pašnekovo, istoriniuose ir gyvosios archeologijos renginiuose baltiška kultūra su savo išskirtiniais papuošalais visada susilaukia dėmesio svetur: ar tai būtų Lenkija, ar Norvegija, Olandija.

„Štai vikingų pasaulyje baltų gentys gal suvaidino nelabai ryškų vaidmenį, bet savo vietą ir pėdsaką ten jos tikrai turi. Net nieko apie istoriją neišmanantys žmonės pastebi, kad baltai su savo juvelyriniais dirbiniais išsiskiria iš vikingų ir slavų. Kalbant apie ankstesnius laikus – romėniškąjį geležies amžių ir tautų kraustymąsi, baltai taip pat atrodo lyg ateiviai su savo dirbinių stiliumi ir originaliomis formomis. Net ir viduramžiais, ankstyvosios valstybės laikais, lietuviška juvelyrika atrodo gan originaliai rytų Europos kontekste, nepaisant Bizantijos ir Kijevo Rusios įtakos, – pasakoja Evaldas. – Dalyvaudamas istorijos populiarinimo renginiuose užsienyje, baltiško kostiumo idėja esu „užkrėtęs“ ne vieną entuziastą rekonstruktorių. Smagu matyti kaip čekas, amerikietė ar vokietis domisi lietuviška archeologine medžiaga, stengiasi rekonstruoti senovės lietuvį ar kuršį. Smagu, nes paskui tokios rekonstrukcijos atlieka edukacinį darbą – renginių metu žmonės pasakoja lankytojams apie savo reprezentuojamą „personažą“, tokiu būdu vyksta kultūrinė sklaida.“

Evaldo ir jo bendražygių iš metalo grupės „Obtest“ nešama Baltijos regiono senovės istorijos vėliava pasiekė net Šiaurės Amerikos indėnų rezervatą. „Teko groti Rosebudo rezervate vietinei bendruomenei. Į koncertą susirinko visas miestelis, palaikymas buvo fantastiškas. Prieš kiekvieną dainą angliškai glaustai papasakodavome apie ką dainuojame, tad publika tiesiog šėlo per kūrinį „997“, kuriame apdainuotas prūsų genčių likimas – jiems tai labai priminė jų protėvių susidūrimą su europiečiais. Mūsų grupės vokalistas net gavo vardą vietos lakotų genties kalba“, – šypteli Evaldas, prisiminęs, ko gero, egzotiškiausią pasirodymą.

Rekomenduojami video