Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Neli Walker: „Lietuviškas teatras – tai stovintis vanduo“

Lietuviško teatro scenoje – naujas vardas ir naujas spektaklis. Pagal kultinio amerikiečių rašytojo ir kino scenaristo Jimo Thompsono (1906–1977) žinomiausią romaną „The Killer Inside Me“ sukurtas įvairių nuomonių sulaukęs vieno žmogaus spektaklis „Žudikas Manyje“ – ne tik drąsi psichologinė žmogžudžio ir autsaiderio studija, bet ir pasaulinė premjera. Apie viską kalbame su spektaklio režisiere Neli WALKER.

Kaip ir iš kur tu atsiradai lietuviško teatro scenoje?

Kaip ir dauguma, iš LMTA. Baigiau režisūros kursą pas Rimą Tuminą, tada tęsiau studijas Londone ir Maskvoje. Profesionalioje lietuviško teatro scenoje esu nuo 2006-ųjų. Būtent tada visas kursas pradėjome vaidinti spektaklį vaikams „Coliukė“ Kauno dramos teatre.

O pavardė iš kur?

Iš Londono pakeliui į Vilnių per Maskvą.

Tavo režisuotas spektaklis vadinasi „Žudikas Manyje“. Skamba provokuojamai...

Skamba gerai. O šiaip tai toks yra romano, pagal kurį sukurtas spektaklis, pavadinimas. Nematau reikalo jį keisti ar kažkaip redaguoti. Jeigu kažkam jis nepatinka, tai jo asmeninis reikalas. Dėmesį patraukiantis pavadinimas – tai kriminalinės literatūros „arkliukas“.

Tau patinka kriminaliniai romanai?

Man labiau patinka kriminalinių romanų herojai. Amoralūs tipai, visuomet pasirengę akistatai su savimi. Nori tapti žmogumi, turi sugebėti peržengti per save. Mirtis nėra baisi, baisu yra įvardyti save. Kiek iš mūsų tai gali? Tai ir yra tikras iššūkis.

Amerikietiška literatūra ir lietuviškas teatras. Galima sakyti – beveik neegzistuojanti sąjunga. Kodėl nusprendei imtis to, kuo niekas neužsiima?

Todėl, kad man patinka amerikietiška literatūra – ne tik kriminalinė – ir nematau jokios prasmės statyti šimtus kartų statytus ir perstatytus Šekspyrus, Čechovus ir pan. Kam daryti tai, kas jau padaryta? Dramaturgijos pasaulis – didelis ir įvairus, todėl kam riboti save? Visuomet galima ką nors atrasti, ką nors nauja.

Pavyzdžiui, romanas „The Killer Inside Me“ jau yra du kartus ekranizuotas, bet niekada nebuvo adaptuotas teatrui. Taigi turime naujieną – pasaulinę premjerą (juokiasi). Bet mūsų lietuviškame teatre vis tas pats per tą patį. Lietuviškas teatras apskritai – kaip stovintis vanduo. O stovintis vanduo, žinoma, dvokia. Ir žiūrovas nuo tos smarvės bėga.

Scena iš rež. Neli Walker spektaklio „Žudikas Manyje“.

Kodėl spektaklio forma buvo pasirinktas monospektaklis arba, kaip tu pati vadini, vieno žmogaus vaidinimas?

Na, romanas yra parašytas pirmuoju asmeniu. Toks savotiškai intymus pagrindinio personažo monologas. Nesinorėjo darkyti to intymumo, kaip kad yra pasielgta kino ekranizacijose. Aš manau, kad teatre svarbiausia yra raiški istorija, kurią gali papasakoti ir vienas žmogus. Ir tai gali būti kur kas prasmingiau ir patraukliau nei beprasmis vizualinis cirkas.

Originaliame Jimo Thompsono romane ir pagal jį sukurtame Michaelo Wintterbottomo kino filme pagrindinis personažas yra vyras. Tavo spektaklyje jis tapo moterimi. Kodėl?

Šiuolaikinės moterys save nuolat lygina su vyrais. Jos nori turėti tokias pat karjeras, algas, įvertinimus ir dėmesį. Kitaip tariant – visą gerovę. Bet jeigu tikrai norime būti lygios, tuomet reikia priimti ir smurtą, psichozę bei kitus tamsius dalykus, kurių moteris turi ne mažiau už vyrą. Tik dažnai neigia tai. Būkim biedni, bet teisingi.

Tu – feministė?

Ne, aš – moteris (juokiasi).

Spektaklyje daug atsainaus požiūrio į smurtą. Kai kurias frazes netgi galima pavadinti atvirai ciniškomis. Nemanai, kad žiūrovas gali sureaguoti neigiamai? 

Svarbu, kad tik sureaguotų. O kaip – tai jau nėra taip svarbu. Tas pats besipiktinantis žiūrovas grįžęs namo žiūri žinias per televizorių ir netgi labai ramiai reaguoja į tai, kad kažkur mėtomos bombos, dega miestai, tėvai užkasa vaikus šiltnamiuose. Ir po viso to tvirtinama, kad pasaulis – ne amoralus, o teatras – amoralus. Mano nuomone, tai ir yra tas atviras cinizmas.

Romano adaptaciją spektakliui parašė žinomas kino režisierius ir scenaristas Saulius Drunga („Anarchija Žirmūnuose“, „Karalių pamaina“). Kaip pavyko jį prisikalbinti?

Iki šiol nesuprantu, kaip man pavyko. Matyt, mano ilgos kojos padėjo (juokiasi).

Spektaklio rodymui stengiesi rinktis nestandartines vietas (pvz., baras, biblioteka ir pan.). Kuo netenkina tradicinė teatro scena?

Į teatrą beveik neateina jaunimas. Jaunimas bijo teatro, bijo net tokio žodžio. Jaunimas netapatina teatro su išskirtinumu, jam tai nėra cool. Ir tai tiesa, nes dabar į teatrą vaikšto pasiturintys keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai, kuriuos teatralai šeria tuo pačiu nusibodusiu „menu“ – laiko patikrintais veikalais su „šiuolaikine“ režisūra. Dvi kėdės ir stalas – tai tikrai labai šiuolaikiška (juokiasi). Žiūrovo tenka ieškoti, todėl mes patys pas jį ateiname. Žiūrovą reikia sudominti, o ne išgąsdinti. Ir jau tikrai nereikia jo įtraukinėti į vaidinimą. Žiūrovui reikia pasiūlyti nuotykį. Spektaklis „Žudikas Manyje“ – jų pilnas. Tai – nuotykis žiūrovui ir aktoriui.

Kaip režisierė esi dirbusi ir užsienyje. Ar labai skiriasi darbas su užsieniečiais ir su lietuviais?

Labai skiriasi. Ypač supratimas apie asmeninį profesinį pasirengimą. Užsienyje aktoriai puikiai valdo savo kūną, balsą, dikciją. Yra visuomet pasiruošę naujam darbui, naujiems iššūkiams. O Lietuvoje dauguma aktorių yra aptingę. Retai kada pamatau aktorius sporto salėje arba profesinio tobulinimo kursuose, stažuotėse. Užsienyje į pirmą repeticiją aktoriai ateina jau išmokę tekstą, Lietuvoje – nesirūpina mokytis iki pat premjeros. Užsienyje visa kūrybinė grupė nagrinėja būsimo spektaklio medžiagą, ją analizuoja. Lietuvoje teatro dailininkai leidžia sau iš viso neskaityti pjesių. Lietuvoje apskritai labai sunku rasti motyvuotą teatro kolegą.

Įsimintiniausias pastarųjų poros metų lietuviškas spektaklis?

Be abejonės, Oskaro Koršunovo režisuoti „Apvalytieji“. Tokios saviveiklos seniai nebuvau mačiusi.

Neli Walker 2008 m. LMTA baigė teatro režisūrą (kurso vadovas – Rimas Tuminas). Iš karto po studijų Lietuvoje mokėsi Londono universitete (Royal Central School of Speech and Drama), įgijo scenografės specialybę. Dirbo su tokiais teatro meistrais kaip Dickas Birdas, Timas Hopkinsas ir Simonas McBurney. Maskvos dailės teatro (MCHAT) studijoje baigė teatro režisūros ir scenografijos magistratūrą (kurso vadovas – Kirilas Serebrenikovas). Stažavosi ir dirbo – kaip dailininkė ir režisierė – kurso vadovo įkurtame teatre „Gogol centr“. Dirbo su įvairiais šiuolaikiniais kino ir meno projektais.

Akvilė Pikšrytė
Rekomenduojami video