Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
N. Baužytė: „Miesteliai gražūs savo mirštančiu grožiu“

Legendinės laidos „Mūsų miesteliai“ sumanytoja, autorė ir vedėja, ilgametė Lietuvos televizijos darbuotoja Nijolė Baužytė savo laidomis tarsi rašo nykstančių kaimų ir miestelių – tikrosios Lietuvos – metraštį. Ketvirtį amžiaus šias laidas kurianti moteris pasakojo, kad anksčiau laidos kūrybinė grupė iš miestelių išvažiuodavo pakilios nuotaikos, o pastarąjį dešimtmetį – su ašaromis akyse.

Pirmasis miestelis, apie kurį sukūrėte laidą, buvo gimtasis Pušalotas. Ką atsimenate iš tų laikų, kai ten gyvenote?

Mano vaikystė prabėgo karo metais. Į atmintį itin gerai įsirėžė laikas, praleistas Pušalote, nors jame gyvenau tik savo pirmuosius penkerius metus. Tada miestelį su Panevėžiu jungė nepaprastai jaukus siaurukas, kuris tęsėsi 30 km. Šį atstumą siaurukas važiuodavo valandą, todėl būdavo galima iššokti iš važiuojančio, prisiskinti gėlių ir įšokti atgal. Gerai atsimenu ir gražią miestelio tradiciją, kai inteligentija vakarais eidavo pasitikti iš Panevėžio grįžtančio siauruko, pažiūrėti, kokie žmonės atvažiavo. O kiek vaikų krykštavimo, juoko ir džiaugsmo sukeldavo viršaičio sumanymas savo žirgu žiemą tempti surištas vaikų rogutes!

Miestelio inteligentijos branduoliui kartu su vaistininku, mokytojais, kunigu, bei viršaičiu priklausė ir mano tėvelis, kuris buvo pieninės vedėjas. Žmonės tada buvo daug artimesni, kartu švęsdavo šventes, po mišių eidavo gerti arbatos ir pan. Ir dabar yra panašių bendruomenių, bet jos nebe tokios, tarp žmonių išaugusios aukštos sienos.

Pušalote pirmą kartą įsimylėjau. Ir iš karto du. Man tada tebuvo ketveri. Pirmoji simpatija buvo šešiolikametis Alfonsas, kuriam drąsiai prisipažindavau savo meilę. O štai apie jausmus kitam berniukui, kuriam buvo šešeri, tylėdavau. Nors iš Pušaloto išvažiavau būdama šešerių, tą berniuką dar ilgai pravardžiavo mano kavalieriumi.

Vėliau su šeima persikėlėte gyventi į Panevėžį? Koks gyvenimas buvo ten?

Tėvelis buvo paskirtas pieninės vedėju. Jis modernizavo nemažai Lietuvos pieninių, kurios kaip tik tada eksportui pradėjo gaminti sviestus ir sūrius. Apsigyvenome netoli Panevėžio esančiame name. Vėliau į tą patį namą kelioms savaitėm atsikraustė ir Josifo Stalino sūnus Vasiljevas, kuris tuo metu vadovavo Berlyną bombarduojančiai eskadrilei. O mes buvome iškraustyti į netoliese buvusį tvartą.

Karo vaikų vaikystė buvo visai kitokia nei šiandieninių. Į mokyklą pėsčiomis eidavau 5 km. Ir dažniausiai viena. Tėtis įduodavo geležinkeliečio žibintą, kuriame degė paprasčiausia žvakė. Ne kartą į taip mane einančią šaudė rusų kareiviai. Matyt, tamsoje nematė, kad eina vaikas. Kartą net peršovė kepurę. Tada lyg koks angelas sargas apsaugojo.

Apie šį įvykį tėvams nepasakojau. Nepasakojau ir apie tai, kad su vyresniais kaimynų berniukais dažnai žaisdavome su rastomis prie rusų sargybinių bokštelių granatomis, degiosiomis medžiagomis ir pan. Tiesa, ne visiems tokie žaidimai baigėsi laimingai. Mano draugui Mindaugui lauže sprogusi granata stipriai sužalojo veidą ir ranką. Man pasisekė tik todėl, kad prieš pat sprogimą pašaukė mama, todėl spėjau atsitraukti. Matyt, ir vėl angelas sargas pasaugojo.

Nuo pat mažumės mėgote statyti spektaklius, vaidinti. Lankėte Panevėžyje veikusią Juozo Miltinio teatro studiją, bet aktore netapote. Kodėl?

Juozas Miltinis man iki šiol yra milžiniškas autoritetas. Jo studijoje gavau ne mažiau naudingų žinių ir patirties nei vėliau universitete. Kiekvieną savaitgalį eidavau žiūrėti spektaklių, kai kuriuos jų buvau mačiusi ir 60 kartų, todėl mokėjau mintinai. Tačiau tėvai primygtinai prašė įgyti aukštąjį išsilavinimą. Taip atsidūriau Vilniuje, kur studijavau lietuvių filologiją. Kurį laiką radijui versdavau spektaklius, o vėliau pradėjau bendradarbiauti su tada dar tik atgimstančia Lietuvos televizija.

Vilniaus universiteto dramos studijos spektaklyje "Titaniko valsas" N. Baužytė vaidino kartu su aktoriumi R. Adomaičiu. Asmeninio archyvo nuotr.

Tuoj sueis 56 metai, kai ten dirbu. Iš pradžių tapau kultūros redakcijos darbuotoja, kilau karjeros laiptais. Paskui prasidėjo Sąjūdis, ir 1989 m. sukūriau pirmąją „Mūsų miestelių“ laidą.

Ar tada tikėjotės, kad laida taps tokia populiari ir tokia ilgaamžė?

Visada norėjau rengti laidą apie mažus miestelius ir juose gyvenančius žmones. Prisipažinsiu, iš pradžių maniau, kad galbūt tai įdomu tik man. Bet klydau – jau po pirmosios laidos sulaukiau didžiulės atsiliepimų bangos.

Kartais žmonės manęs klausia, kodėl laidose beveik nėra jaunų žmonių. Mane domina tik senieji miestelių gyventojai, kurie juose gimė, augo, kurie jaučia miestelio spalvas ir jas nešioja savyje. Tik jie turi, ką papasakoti, ką perduoti. Gaila, bet šiandien beveik visi mano laidų veikėjai jau yra kapuose.

Laidas apie miestelius kuriate jau 25 metus. Kaip per tą laiką pasikeitė jų vaizdas?

Iš vienos pusės, miesteliai labai išgražėjo, sodybų aplinka dabar itin išpuoselėta, beveik nebepamatysi apšnerkštų kiemų ar sukežusių stogų. Miestelių gyventojai dabar labiau pasitempę. Kita vertus, žmonių juose sparčiai mažėja. Kai kuriuose kaimuose gyvena vos po vieną našlę. Ir tai labai liūdina. Dabar populiaru sakyti, kad jaunimas pamažu grįžta į gimtuosius miestelius, bet skaičiai yra daugiau nei juokingi. Šiandien iš tūkstančio išvažiavusių gyventojų grįžta tik 16. Graudu žiūrėti, kaip džiaugiasi vietos gyventojai, kai viena ar dvi šeimos parvažiuoja. Bet juk dažniausiai jie atvažiuoja tik vasaroms. O vasaroti – ne tas pats, kas gyventi nuolat.

Taigi šiandien miesteliai yra nepaprastai gražūs savo mirštančiu grožiu. Prieš 15 metų iš miestelio išvažiuodavome pakilios dvasios, o dabar – su ašaromis akyse. Supranti, kad šiandien dar yra žmogus, kuris tau apie miestelį pasakoja su meile ir šiluma, o po kelerių metų jo tikriausiai nebebus. Ir niekas iš jo nebeperims žinių bei patirties.

Kas labiausiai lėmė, kad gyventojų miesteliuose taip sparčiai mažėja?

Lietuva buvo naikinama trimis etapais. Juk kaimas ir buvo tikroji Lietuva. Pirmasis etapas – rusų okupacija, kai žudant partizanus ir žydus buvo naikinamas Lietuvos genofondas. Okupacijos metu daugiausia žuvo būtent jaunų vyrų. Antrasis etapas – kolektyvizacija, kai kaimo gyventojai masiškai siuntė savo vaikus gyventi į miestus. Ir paskutinis, bet pats baisiausias etapas – melioracija. Ji buvo sugalvota tarsi dirvoms gerinti, bet iš tiesų tai buvo galutinis kaimų naikinimas. Griovė namus, degino senovinius rakandus, žydinčias obelis vertė į griovius – visa tai galutinai nukirto šaknis.

Prie kaimų „paskandinimo“ smarkiai prisidėjo ir pašalpų mokėjimas. Žmonės nustojo dirbti. Pašalpa yra tobulas būdas pragirdyti žmones, nes pinigų yra per mažai, kad ką nors pradėtum, ir per daug, kad negertum. Žmonės kaime nebeturi jokių ambicijų. Vietiniai nori tikėti, kad jų miestelis neišnyks, bet kai daugiau paklausinėji, pripažįsta, kad tokia lemtis tikriausiai neišvengiama. Be to, Lietuvoje nebėra patriotinio auklėjimo, tik pilietinis. O kas tai yra? Ką jis reiškia?

Dabar daug kalbama apie miesteliuose gyvenančius itin vienišus žmones. Turbūt ir jūs tai matote?

Vieną nuo kito žmones atitolino egoizmas. Žmogus jaučiasi turtingas, bet jis yra klaikiai vienišas. Baisiausia, kad šiandien vieniši pradeda jaustis ir vaikai.

Labai pasikeitė ir žmonių mentalitetas. Dabar gerumas trykšta tik iš labai senų žmonių. Trūksta palankumo vienas kitam, nebėra meilės savo kraštui.

Aš pati stengiuosi daryti, ką galiu. Kiekvienas turėtų taip elgtis. Jei kiekvienas dėl savo krašto padarys, ką gali, padėtis dar gali pasikeisti.

Šiuo metu N. Baužytė su sūnumi J.V.Baužiu rengia knygą. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar daug dar liko neaplankytų miestelių?

Lietuvoje yra apie 2 tūkst. miestelių, o aš per visus tuos metus apvažiavau tik 160. Vienai laidai paruošti reikia mėnesio atkaklaus darbo. Kartais vienam miesteliui skiriame ir dvi laidas. Tiesa, viena nieko nepadaryčiau.

Džiaugiuosi, kad laidas kurti padeda šauni komanda: režisierė Stasė Kelnienė, operatorius, garso režisierius ir kompozitorius Algimantas Apanavičius bei vaizdo inžinierius Vincas Vazys. Su šiais žmonėmis dirbu labai daug metų, esame kaip vienas kumštis, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.

Kaip pati šiuo metu gyvenate?

Visą laiką dirbu: statau spektaklį, dirbu televizijoje, važinėju į komandiruotes, kartu su sūnumi ruošiu knygą. Veiklos netrūksta, vos spėju suktis. Ar nereikia poilsio? O kas tai yra? Kiekvienas poilsį supranta skirtingai. Aš pailsiu keisdama veiklos rūšis. Jei pavargstu nuo intelektualinio darbo, einu į senjorų teatrą ir ten repetuoju. Man tai – poilsis.

Girdžiu, apie ką kalba bendraamžiai. Man nyku tai girdėti. Prisipažinsiu, kartais tikrai reikia prisiversti kur nors eiti, tačiau veikla leidžia užsimiršti apie fizinės būklės problemas. O gal net padeda ją pagerinti.

 

 

Rekomenduojami video