Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Monsinjoras Kęstutis Latoža: „Visada turėsi Dievo ranką, į kurią galėsi atsiremti“

Duona ir vynas. Šis visiems iš Šventojo Rašto žinomas derinys, ko gero, pats svarbiausias žmonijos istorijoje. Apie vyną, jo reikšmę ir prasmę krikščionybėje ir mūsų gyvenime šventiniu laikotarpiu tarp šv. Kalėdų ir Naujųjų metų kalbamės su monsinjoru Kęstučiu Latoža, Vilniaus Šv. Teresės parapijos klebonu bei Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčios rektorium ir tuo pačiu – patyrusiu vynuogių augintoju ir vyndariu.

Jėzus savo eucharistiniu krauju pasirinko vyną. Kokia vyno reikšmė ir prasmė krikščionybėje?

Jėzus pasirinko tuos du pagrindinius maisto produktus, įprastus jo kultūroje ir gyvenime, taip kaip mes, lietuviai neįsivaizduojame savo gyvenimo be duonos ir vandens. Tai yra gyvenimo šaltinis. Ne tik gyvenimo, bet ir šventės. Ne veltui psalmėje sakoma, kad „vynas džiugina širdį“. Žinoma, yra ir neigiamų dalykų, kai apie žmones sakoma: „nusigers ir siurbs drumzles“.

Vynas, o dar labiau – vynmedis, vynuogynas, semitų kultūroje simbolizavo visą Izraelio tautą. Senajame Testamente kalbama apie Dievą, vynuogyno šeimininką. Jis įkuria vynuogyną, tai reiškia, kad jo išrinktoji tauta yra tie vynmedžiai, Jis rūpinasi vynuogynu, aptveria, kad jo netryptų laukiniai žvėrys.

Jėzaus misijoje taip pat tęsiama vynuogyno ir vynmedžio paralelė. Jėzus sako: „Aš esu vynmedis, o jūs – šakelės“. Kas augina vynuoges, labai gerai supranta šią metaforą – vynmedis yra pats kamienas, galva, o iš tos galvos auga šakos, o ant tų šakų turi būti vaisiai. Ir ne bet kokie, o skanūs, saldūs vaisiai. 

Vynuogė, pati uoga, simbolizuoja mūsų darbus. Jei uoga rūgšti, neskani – tai kalba apie mūsų blogus darbus, jei ji saldi – apie gerus darbus.

Vynuogės buvo auginamos pagrindiniam tikslui – vynui. Vynas nuo gyvenimo džiaugsmo neatsiejama dalis. Evangelijose galime skaityti apie pirmąjį Jėzaus stebuklą, kai Kanoje vestuvėse jis vandenį paverčia vynu, kad žmonėms nepritrūktų vyno, kad nenukentėtų šventė, nes šventė ir yra gyvenimas.

Toliau buvo dramatiškas Jėzaus gyvenimo momentas, kai jis, prieš kentėdamas, surinko visus savo mokinius, susodina juos prie stalo ir daro tai, kas įprasta daryti visose šeimose – ėmė duoną, ją laužė ir davė visiems valgyti sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26). Tada jis paėmė taurę vyno ir dalino susirinkusiems prie stalo sakydamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas“ (Mt 26, 27–28), – liepdamas visa tai daryti Jo atminimui.“ Kitais žodžiais tariant, kai jūs kitą kartą sėdėsite kartu, dalinsitės duona ir gersite vyną, aš būsiu jūsų tarpe. Ir mes, krikščionys, atkartojame tą Jėzaus kvietimą dalintis duona ir gerti vyną iš tos pačios taurės.

Vynuogių auginimas, vyndarystė užėmė svarbią vietą graikų, vėliau romėnų kultūrose. Dar vėliau ta kultūra plėtėsi į Viduržemio jūros regioną, Kaukazą ir atkeliavo iki šiaurinių kraštų, ir net iki Lietuvos.

Vyndarystė – labai sunki profesija. Tai – ūkininkavimas ir amatas kartu. Nepakanka vien užauginti vynuogę, dar reikia iš jos išspausti sultis ir pagaminti vyną. Kaip atradote šį sunkų pomėgį?

Po studijų Romoje 2009 m. grįžęs į Lietuvą, buvau paskirtas rektoriumi į Šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Tačiau ilgą laiką toje bažnyčioje pastoracinis arba dvasinis gyvenimas buvo gerokai apmiręs. Žmonės dažnai klausdavo, ar šioje bažnyčioje krikštijama, tuokiama?  Bažnyčia ilgai buvo apkalta pastoliais ir žmonės, matyt, galvojo, kad ji neveikia.

Būdavo, ateinu, sėdžiu, laukiu, o niekas neužeina. Kelias dienas niekas neužeina, savaitę, dvi... O aš – grįžęs iš Romos po studijų, pilnas energijos, norisi veiklos. Galvoju, ką čia veikti, kaip elgtis, kuo užsiimti? Žinoma, buvo pastoracija, kai savo parapijoje tarsi kregždė lipdai tą lizdą, trupinėlis prie trupinėlio, bet laiko likdavo nemažai ir pradėjau galvoti, kuo čia užsiėmus.

Nelabai mėgstu važinėti pas draugus, į svečius. Pradėjau svarstyti, kuo čia užsiimti, kad būčiau arčiau Evangelijos. Koks turėtų būti tas hobis ar pomėgis? Iškart pagalvojau: arba vynuoges reikia auginti, arba avis. Kadangi avis auginti neturiu nei kur, nei kaip, liko vynuogės.

Šalia Vilniaus, Pavilnyje, gyveno mano giminaičiai. Vienas giminaitis, biologijos mokslų daktaras, kartą pakvietė apžiūrėti jo vynuoges.

K.Latoža: „Kai rašai sakinį, o jo pabaigoje tašką ar kablelį leidi padėti Dievui, tada viskas tavo gyvenime gerai. Kai norime patys viską parašyti savo gyvenime, tada ir pridarome „liapsusų“.“

Vaikystėje buvau matęs prie sandėliukų ar tvorų augančius vynuogienojus, bet jų vynuogės buvo mažos ir labai rūgščios. Galvojau, ir jis kažką panašaus augina, bet mano dideliam nustebimui, vynuogės buvo kaip Italijoje – didelės, saldžios. Sutapo mano hobio paieška ir realus vaizdas, paakinimas, kad Lietuvoje galima auginti tokias vynuoges, kaip pietų kraštuose.

Mano giminaitis jų padaugino, padovanojo man kelis ūgliukus, kuriuos aš pavasarį pasodinau savo proprosenelių žemėje prie Alantos.

Proseneliai buvo ūkininkai?

Paveldėjau savo šviesaus atminimo mamos žemės dalį. Mūsų giminė plati, bet žemės buvo pakankamai, nes jos neišsidalijome, neišsidraskėme. Ir mes visi tą žemę dirbame – kas bites augina, kas bulves, taip visi ir ūkininkaujam. Ten aš ir pasodinau pirmąsias vynuoges. Kaip ir visi vynuogininkai, pirmais metais pasodinau kelias, vėliau po truputį plėčiau savo vynuogyną. Pirmosios mano vynuogės buvo desertinės, skirtos valgyti. Vėliau atsirado ir vynui skirtų vynuogių, kurios savo uogas sirpina maždaug trečiaisiais metais. Iš tų kelių vynmedžių ūgliukų ir išaugo mano vynuogynas. Tada svarbiausia buvo suprasti – ar galima auginti?

Jau vėliau atėjo kita labai svarbi mintis, kuri tiesiogiai siejasi su mano pašaukimu. Niekur neįmanoma gauti tikro, natūralaus vynuogių vyno, kuriame nebūtų kokių nors priedų, pavyzdžiui – sulfitų, kurie naudojami visur. Būdamas Kalifornijoje, vyndaryste garsėjančiame Napos slėnyje, vietinių vyndarių parduotuvėse ieškojau vyno be sulfitų – niekur neradau. Suprantu kodėl – sulfitai naudojami tam, kad apsaugotų vyną nuo sugedimo. Bet Jėzaus laikais jokių sulfitų ar skaidrintojų vyne nebuvo. Mano užduotis tokia ir buvo – pagaminti bažnytinį vyną, kuris visiškai atitiktų istoriją.

Kuo bažnytinis vynas skiriasi nuo įprasto, parduodamo parduotuvėse?

Vynas turi būti toks, kokį Jėzus pavertė savo krauju. Žydų semitų kultūroje kraujas visada siejosi su gyvybe. Todėl negalima pralieti kitam kraujo. Jei praliesi kito žmogaus kraują, Dievas užsirūstins, nes gyvybė priklauso Dievui. Tik Dievas duoda gyvybę, tik jis gali ją atimti.

Bažnyčios kanonai apibrėžia, kokį vyną galima naudoti per šventąsias Mišias. Pagrindinis kriterijus – tai turi būti natūralus vynuogių vynas. Jis negali būti spirituotas ar su kokiais nors priedais. Vynas turi gimti iš vynuogės natūraliu būdu. Visas tai – sudėtingas procesas, kuris prasideda sutraiškius vynuogę ir iš jos išspaudus sultis, kurios virsta vynu. Tai yra tuo, kas teikia gyvybę ir gyvenimo džiaugsmą.

Mane į priekį vedė noras pagaminti vyną šv. Mišioms, kuris 100 procentų atitiktų Mišių vyno apibrėžimą.

Kiekviena didelė kelionė prasideda nuo mažo pirmojo žingsnio?

Nemokėjau nei prižiūrėti, nei genėti, bet tai tapo akstinu skaityti ir gilintis.

Taip apie 2009 m. jau pradėjau rimtai domėtis vynuogių auginimu. Šiandien jau turiu apie 400 vienetų vynmedžių, kurie brandina apie 80 skirtingų rūšių vynuogių. Nepasakyčiau, kad mano vynuogynas didelis net Lietuvos mastais. Normalus vynuogynas yra bent kelių hektarų. Lietuvoje esu tarp pačių mažiausių profesionalų – per metus išspaudžiu apie 300 litrų sulčių, iš kurių vėliau gaminu vyną.

Dar nepagaminu vyno tiek, kiek mums Bažnyčios reikmėms reikia. Šv. Teresės bažnyčioje – didelis piligrimų srautas, sulaukiame daug svečių, daug aukojame šv. Mišių, ir tik ypatingom progom, kai susirenka svečių, draugų, juos pavaišinu savo gamintu vynu.

(Savo gamintu vynu monsinjoras K.Latoža šiemet prieš šv. Kalėdas vaišino vakarienei pakviestus svečius, kai aukojo šv. Mišias už Lietuvos ūkininkus, kuriose dalyvavo Lietuvos Žemės ūkio rūmų, Žemės ūkio ministerijos atstovai, šalies ūkininkai – aut.)

Ar viskas buvo sklandu vyndario kelyje? Ar pavyko išvengti klystkelių dėl nepatyrimo?

Neišvengiau aš tų klystkelių – ne vienas mano vynmedis neišgyveno. Jei neišgyvena apie 20 proc., tai jau geras rezultatas. Priežastys labai įvairios. Kartais gauni sodinuką atviromis, pažeistomis šaknimis, arba jam trūko drėgmės, arba buvo paliktas per šaltai – daug kas lemia, ar sodinukas išgyvens.

Pasodinau vynmedį ir matau, kad sodinukas serga liga, kuri nebūdinga mūsų kraštams. Pasirodo, liga jau buvo pačiame sodinuke, kuris atkeliavo į Lietuvą. Teko ilgai reanimuoti, bet per keletą metų pavyko atgaivinti ir dabar jis jau duoda derlių.

Lietuvoje yra labai profesionalių vyndarių, iš kurių aš mokiausi. Vienas žinomiausių – Andrius Diliautas. Mes jau seniai bendradarbiaujame. Jis vienas tų, kurie turi didžiausią kolekciją, platina vynuoges. Jau seniai bendraujame „barteriu“ – jis duoda išbandyti naujas vynuogių rūšis, klausia mano rekomendacijų. Keičiamės sodinukais, klausiame vienas kito nuomonės.

Yra vynuogininkų asociacija, tik, gaila, aš jos veikloje nedalyvauju. Aš jau priklausau vienai asociacijai pagal savo pašaukimą, – juokiasi kunigas, – tad kitai kaip ir neturėčiau galimybių. Juolab kad asociacijos renginiai dažniausiai vyksta savaitgaliais, kai aš turiu tarnauti Bažnyčiai. Žinoma, būtų įdomu pabendrauti, pasidalyti patirtimi ir pasisemti žinių.

Kai pradėjau, vynuogių pasirinkimas buvo gana negausus, Dabar kiekvieni metai tampa vis įdomesniais. Lietuvą pasiekia daug naujų vynuogių veislių. Tie, kas nori pradėti, turi labai apsispręsti, ko norės – ar skanių desertinių vynuogių valgyti, ar universalių, tinkamų valgyti ar vynui gaminti, ar techninių, tik vyno gamybai skirtų vynuogių. Vynui skirtos vynuogės kitaip sodinamos, kitaip genimos – mes čia galėtume kalbėti iki ryto.

Turite vieną laisvą dieną per savaitę – ji, savaime suprantama, skirta vyndarystei?

Jau sunku viską spėti, nes, kaip sako vynuogininkai, – jei pasodinai penkis vynmedžius, turi išeiti iš darbo. Joms reikia labai daug priežiūros. Kad gautum gerą vyną, pirmiausia reikia išauginti gerą derlių. Kad jis būtų brandus, sunokęs, o tam reikia įdėti nemažai darbo, ypač – mūsų krašte. Pietuose auginti vynuoges gal ir lengviau, bet ten jie susiduria su kitomis problemomis – ligomis, kenkėjais. Pietuose vynuogių augintojai naudoja daug daugiau chemikalų purkšdami vynuoges nuo kenkėjų. Mes, šiauriečiai, turime tą privalumą, kad vynuogės mažiau serga.

Mano hobis yra geras tuo, kad dirbdamas nejaučiu nuovargio. Be abejo, po darbo dienos vynuogyne pavargsti. Bet man toks nuovargis yra išsigelbėjimas, nes mano tarnystė Dievui yra susieta su įtemptu psichologiniu darbu. Tas sunkus fizinis darbas vynuogyne man padeda užmiršti visas problemas ir rūpesčius. Smegenys išsivalo. tad tokia veikla būtina mano tarnystei.

Laikui bėgant pastebėjau, kad šiemet kartais buvo sunku, gal ir amžius daro savo, žiūriu, jau nebe tiek energijos, kaip prieš 15 metų buvo. Šiemet nebespėjau padaryti darbų, kuriuos turėjau atlikti iki šalčių. Pernai metai taip pat buvo sudėtingi – vynuoges puolė ligos. Buvo šaltas pavasaris, paskui – vasaros karščiai, o rugpjūtį, kai reikia, kad uogos sirptų – vėl atšalo. Jau galvojau, kad derliaus nebebus, bet, ačiū Dievui, ruduo buvo ilgas, šiltas, uogas pavyko išlaikyti ant vynmedžių iki spalio vidurio ir jos sukaupė pakankamai cukraus, kad galėčiau pagaminti vyną.

Aš iš principo niekada į sultis nededu cukraus, kad gautųsi daugiau alkoholio. Man nesvarbus alkoholio kiekis, bet norint, kad vynas laikytųsi, bent 9 laipsniai turi būti. Šiauriniuose regionuose tiek jau laikoma neblogu rezultatu. Bet mes sugebame pagaminti vyną, kuris turi 11 ar net 12,5 laipsnio.

Dažnai vyną stato į vieną gretą su kitais alkoholiniais gėrimais. Ar tai teisinga?

Sovietinis mentalitetas stipriai pažeidė mūsų kultūrą ir identitetą. Sovietmečiu alkoholis buvo degtinė arba naminė degtinė – samagonas. Juos geriant svarbiausia – apsvaigti. Ne bendrauti, skanauti, o būtent – apsvaigti, nusigerti. Čia – sovietmečio palikimas.

Nesu istorikas ir negaliu kalbėti apie rusų kultūros esmę, bet kalbant apie sovietmetį, jei žmogus apsvaigęs – jį lengviau valdyti. Bet vėliau net sovietų valdžia suprato, kad jau viskas, riba pasiekta – gamyklos stoja, nebėra kam dirbti. Tada pradėjo kovą su alkoholiu taip, kaip suprato – iškirto vynuogynus Kryme, Kaukaze.

Lietuvoje dabar situacija jau ima keistis. Aišku, gatvėse dar matome išgėrusių žmonių, bet, manau, jei nebūtų buvę sovietų okupacijos, alkoholio vartojimo kultūra būtų visai kitokia.

Kai aš studijavau Italijoje, nemačiau ten besišlaistančių alkoholio padauginusių žmonių. Nors ten vynas buvo kaip vanduo. Ten, kur aš gyvenau, visada per pietus ar vakarienę ant stalo būdavo pastatyta du grafinai vyno – baltojo ir raudonojo. Ten jį kaip vandenį vartodavo. Kai būdavo labai karšta, jį skiesdavome mineraliniu vandeniu, kad numalšintume troškulį, atsigaivintume.

Niekas negirtuokliaudavo, neprisigerdavo. Pati vartojimo kultūra kitokia – vyną skanauji, o negeri tam, kad prisigertum. Skanauji vyną, norėdamas pajusti aromatus, skonius. Dabar, kai aš skanauju savo pagamintą vyną, matau visai kitokį paveikslą. Man atsiveria tas vynmedis, kurio vaisių vyną ragauju, prisimenu, kurioje vietoje jis auga, koks buvo derlius. Ir tai yra nuostabu, nes iš tų pačių vynuogių gamintas vynas kiekvienais metais kažkuo skiriasi, nors, atrodo, darai viską taip pat.

Pasaulis nuolat keičiasi?

Yra dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso. Tu negali visko iki galo kontroliuoti. Tai tarsi mūsų gyvenimas. Atrodo, tarsi gali viską pats kontroliuoti, viską padaryti ir viską išspręsti. O kai ateina sunkmetis, susiduri su problemomis ir pamatai, kad visko negali vienas išspręsti, tada žmonėms prasideda panika.

Tačiau kai bendrauji su Dievu, moki juo pasitikėti, kai tu jam patiki savo rūpesčius ir reikalus, visai kitaip sprendi savo sunkumus. Kai rašai sakinį, o jo pabaigoje tašką ar kablelį leidi padėti Dievui, tada viskas tavo gyvenime gerai. Kai norime patys viską parašyti savo gyvenime, tada ir pridarome liapsusų.

Ar gamindamas vyną žinote, koks jis bus?

Yra tam tikros rūšys, tam tikrus dalykus žinau. Bet niuansų, detalių negali nuspėti. Kiek vynmedis gavo saulės, drėgmės, kiek šaknys pasiėmė iš žemės mineralų – visa tai ir nulemia tuos skonio niuansus. Visi cheminiai, fotosintezės procesai – viskas nulemia skonį.

Kai sutraiškai vynuogę, ant uogos luobelės būna natūralių mielių. Žinoma, pramoninėje vyndarystėje deda vyno mieles. Aš gamindamas vyną laikausi pagrindinio principo – nuskintų uogų nereikia plauti. Ant uogos paviršiaus yra natūralios mielės. Jos sąveikauja su sultimis ir vyksta tas natūralus cheminis procesas, kurio metu užgimsta vynas. Todėl kai kiekvienais metais ragauji jau pažįstamų vynmedžių vyną, jauti tas skirtingas natas ir poskonius, nei buvo praėjusiais metais. Kai vyną palaikai metus, kitus, trečius – jis vėl būna kitoks. Vyne procesai vyksta net jį laikant užkimštame butelyje.

Kiek savo vynuogių rūšių atpažintumėte pagal skonį?

Trečdalį iš savo auginamų 80-ties rūšių tikrai atpažinčiau. Pavyzdžiui, muskatinės vynuogės. Jų rūšių yra begalė, vienos labiau traškios, kitos – mažiau, skirtinga odelė, sėklos, kvapas. Vynuogės ir vynai – labai skirtingi.

Ir mano vynuogyne viskas turi savo vietą. Yra vynuogių, kurias auginu tik kolekcijai – tik po vieną vynmedį. Kai kurių rūšių metams bėgant atsisakau. Tada, kai jas sodinau, atrodė, vienaip, tačiau atsiranda kitų, įdomesnių, geresnių veislių.

Esu apribotas vieta, todėl negaliu auginti kiek noriu – mano vynuogynas kiek mažesnis nei hektaras.

Kiekvienas vynmedis turi savo charakterį ir specifiką – desertines sodini kas 2,5 metro, vynines – kas 1,5 metro. Visada tik rankų darbas, tik žolę traktoriuku nusipjaunu. Daug mokiausi, eksperimentavau. Jei pačioje vynininkavimo pradžioje būtų reikėję pasirūpinti tokiu plotu, kaip kad dabar – tikrai būčiau nesugebėjęs. Dabar jau ištobulinau technologijas, turiu patirties ir žinių. Palaipsniui atsisakau lepesnių rūšių, kurias žiemai reikia apdengti, o pavasarį nudengti. Anksčiau ravėdavau su kauptuku po vieną, dabar naudoju kitą technologiją – agrotekstilę. Gyveni ir mokaisi.

Dabar nemažai kunigų žino apie mano pomėgį, tad kartais kolegos klausia patarimo ar paprašo kokio sodinuko. Savo sodinukų esu nemažai išdalinęs parapijos tikintiesiems, kolegoms kunigams, bet dar nesutikau kunigų, kurie turėtų vynuogynus ir darytų vyną.

Visuomenė išgyvena nelengvus laikus – pasaulį kausto pandemija, suvaržymai, virtualus bendravimas keičia įprastąjį, į užmarštį grimzta amžiais puoselėtos vertybės. Kaip gyventi toliau, monsinjore?

Nemanau, kad dabartinės problemos – pačios didžiausios žmonijos istorijoje. Žmonės atsitiesdavo ir po didesnių kataklizmų. Mano giliu įsitikinimu, esant sudėtingoms situacijoms, didžiulę reikšmę turi tikėjimas. Kai viskas sekasi gerai, mes net pamirštame, iš kur tas gėris, kuriuo džiaugiamės. O kai ištinka sunkumai, mes netgi pradedame priekaištauti Dievui – kodėl taip atsitiko, kodėl tu taip leidai?

Dievas mums visada duoda priemones, kaip mums lengviau pakelti išbandymus. Tai nereiškia, kad jei esi tikintis, vaikštai į bažnyčią – neturėsi problemų. Turėsi, kaip ir visi. Bet kai susidursi su problemomis, visada jausi atramą, kuri niekada neišduoda ir neapgauna. Visada turėsi Dievo ranką, į kurią galėsi atsiremti ir niekada nesijausi vienišas.

Rekomenduojami video