Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mokytojų Červokų pėdos Semeliškėse

Semeliškių vidurinėje mokykloje daugiau kaip po keturias dešimtis metų mokytojavo Jonas Albinas Červokas ir Janina Gutauskaitė Červokienė. Abu kilę iš netolimo Kaišiadorių r., baigę tą pačią Žaslių vidurinę mokyklą. Abu dirbti į šią mokyklą atvyko vos baigę aukštuosius mokslus. Semeliškių vidurinė mokykla – pirmoji ir vienintelė J. Gutauskaitės-Červokienės ir J. A. Červoko darbovietė. Beje, tais tarybiniais metais toks pastovumas anaiptol nebuvo didelė retenybė, kaip tapo dabar.

11 metų – mokyklos direktorius

Jonas Albinas Červokas (1932-2002) gimė Kaišiadorių r., Naujažerio kaime, esančiame pora kilometrų nuo Žaslių, prie Žaslių ežero. Turėjo 10 metų vyresnę seserį Veroniką, dar po 10 metų gimė jaunesnis brolis Albinas, o dar vienas vaikas mirė mažas.

1939 m. Jonas pradėjo lankyti Žaslių geležinkelio stoties vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Žaslių vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1951 m. (beje, Kaišiadorių gimnazijoje Červokas pora metų mokėsi vienoje klasėje su prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku.) Tais pačiais metais įstojo į Pedagoginio instituto Matematikos ir fizikos fakultetą. Jį baigęs 1955 m. įgijo moky­tojo specialybę ir pagal paskyrimą atvyko dirbti į Semeliškių vidurinę mokyklą. Ilgiausiai dėstė matematiką, bet teko dėstyti ir fiziką, dirbti bibliotekoje. Išdirbo 45 metus, iš jų 11 (1974-1985) – mokyklos direktoriumi. Kurį laiką tai buvo rekordinis laiko tarpas šiame poste.

Tai, kad Jonas kaip ir jo vyresnė sesuo Veronika Červokaitė pasirinko mokytojo specialybę, buvo labai dėsningas dalykas. Mokytojo specialybė tuo metu buvo bene populiariausia. Ir mokytojų seminarija buvo Trakuose, palyginti netoli, todėl tai buvo lengviausias ir bene dažniausias kelias kaimo vaikui į mokslus.

Veronika Červokaitė baigė Trakų mokytojų seminarijoje­ pradinių klasių pedagogės specia­lybę ir mokytojavo Dargužiuose, Pajautiškių pradinėje mokykloje, Žaslių vidurinėje mokykloje.

Jonas įstojo į Vilniaus peda­goginį institutą. Kodėl pasirinko matematiką? Šis dalykas sekėsi, pasakojo turėjęs labai gerą ir jautrų matematikos mokytoją. J. A. Červokui matematika labai derėjo su muzika, literatūra – tą pastebėjus jis pateikdavo kunigo,  poeto, kalbinin­ko, Seinų vyskupo Antano Baranaus­ko pavyzdį.

Besimokydamas Valstybiniame pedagoginiame institute J. A. Červokas dainavo instituto chore, o savaitgaliais grįždavo į Žaslius ir grodavo vargonais bažnyčio­je. J.A. Červokas daug kam yra pasakojęs, kad jam kunigas duodavo truputį pinigų, taip prie stipendijos šiek tiek prisidėdavo, maistui pakakdavo. Tačiau kažkas dėl to J. A. Červoką paskundė, jį norėjo išmesti iš instituto už veiklą, nesuderinamą su tarybinio mokytojo vardu, be to, jis nebuvo komjaunuolis. Bet kuratorius jį drąsiai gynė, parašė teigiamą charakteristiką, tad kaip visuomenininkui, dalyvavusiam chore, leido pasitaisyti. Taip jaunystėje J.A. Červoko kaip vargonininko karjera baigėsi. Tai pasakodamas J. A. Červokas pastebėdavo, kad su Dievo pagalba pavyko baigti studijas – teko pasitaisyti ir atsisakyti vargoninkavimo. Beje, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, J. A. Červokas vargonininkavo Semeliš­kių Šv. Lauryno bažnyčioje.

Auklėjo sunkesnes klases

Janina Gutauskaitė-Červokienė gimė 1930 m. Gilūšio kaime netoli Kietaviškių Kaišiadorių r., pora kilometrų nuo Žaslių. Šeimoje augo dar du broliai Vincas ir Vytautas, seserys Domicelė ir Antanina bei pus­brolis Romas, motinos sesers sūnus. Ši tarnavo pas ūkininką, vyras jaunas išvažiavo į Ameriką, pažadėjęs vėliau paimti ir šeimą, bet dingo, jo likimo šeima nė nesužinojo.

Janina Kietaviškių pradinėje mokykloje baigė 5 klases, vėliau mokėsi Žaslių septynmetėje mokykloje, metus – Trakų mokytojų seminarijoje, o baigė Žaslių vidurinę mokyklą 1950 m., buvo pirmosios mokyklos laidos absolventė. Iš Žaslių ir Trakų kas savaitgalį, dažniausiai pėsčiomis, pareidavo namo pasiimti maisto, padėti ūkyje. Tada sočiai pavalgyti mokiniams buvo didelė laimė, beje, ne kiekvienam ir pasiekiama. Tais pačiais metais įstojo į Pedagoginį institutą mokytis biologijos ir chemijos mokytojo specialybės. Kaip pastebėjo mokytoja senjorė – tai buvo gan įžūli drąsa: tėvai manė, kad mokytojauti gali ir baigusi vidurinę, kam mokytis aukštojoje, mokytojai to taip pat nesitikėjo. Beje, gal tik keli tebuvo baigę aukštąjį mokslą – vėliau su nemažai jų susitikdavo institute per neakivaizdininkų sesijas.

Tik 2 studentės kurse nebuvo komjaunuolės, todėl sulaukė gąsdinimų, kad jeigu nestos į komjaunimą, nebaigs aukštosios mokyklos. O stoti į komjaunimą labai nenorėjo – dėl įsitikinimų. Be to bijojo: įstojus grasino sušaudyti partizanai. Motina griežtai prisakė, kad nestotų į komjaunimo organizaciją, o motinos žodis tada atrodė šventas. 1954 m. baigusi Pedagoginį institutą įgijo biologijos–chemijos moky­tojo specialybę. Nors mokėsi gerai, sulaukusi skirstymo, sąraše buvo 2 paskutinės iš kurso su kita mergina nekomjaunuole. Paskyrimą gavo, jos akimis į „Lietuvos pakraštį“, Šventažerį (Lazdijų r.), nuvažiavo tik pranešti, kad ten nedirbs.

1955 m. J. Gutauskaitė nuvažiavo pas švietimo ministrą ir paprašė paskyrimo arčiau namų, nes sirgo mama. Pavyko, gavo paskyrimą į Semeliškes, vos 5 km nuo tėviškės. Pirmaisiais metais mokykloje dėstė biologiją. Tada mokytojams į rajono pedagogų susirinkimus Vievyje tekdavo nueiti pėsčiomis – transporto nebuvo. Kai chemijos mokytoja Teresė Prūtytė-Pranskienė (su ja Červokai bičiuliavosi visą amžių) išvyko gyventi į Vilnių, J. Červokienė pradėjo dėstyti chemiją, kurį laiką dėstė ir savo jaunesnei seseriai. Pasižymėjo kaip griežta ir reikli mokytoja, jai duodavo auklėti sunkesnes klases. Ilgaamžė mokytoja pastebėjo, kad sveikinimų baigus mokyklą sulaukdavo būtent iš tų, dėl kurių būdavo daugiausia vargo – tekdavo barti, lankyti tėvus, palikti po pamokų.

Jaunų mokytojų šeima

Sukūrę šeimą Jonas ir Janina Červokai porą metų nuomojosi butą, šeimininkė Česonienė kartais prižiūrėdavo ir jų sūnų Saulių, bet greitai pasiryžo statytis nuosavą namą. Norintiems tai daryti moky­tojams skirdavo sklypus namo statyboms – Červokai galėjo rinktis net iš trijų vietų. Pasirinko arčiausiai mo­kyklos, prie Strėvos upės, pieninės ir ilgamečio Semeliškių kolūkio pirmininko Bukino. Nusipirko namą nukėlimui netolimame kaime iš buvusio eigulio, atsivežė rąstus. J. Červokienės brolis buvo stalius, jis padarė langus, duris, padėjo ir sesers vyras. O daugiausia prie namo statybos triūsė patys Jonas ir Janina. Dirbdavo abu po darbo vakarais, per atostogas. Po poros metų, įsirengę kambarį ir virtuvę, įsikėlė gyventi, o gyvendami įsirenginėjo kitus kambarius. Per porą metų statybas baigė. Beje, dabartinėje Strėvos gatvėje, tada vadintoje Žąsų gatve, tai buvo priešpaskutinis pastatytas namas.

 

Dalia Pulauskienė

Rekomenduojami video