Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Miniatiūros meistrės iš Smalininkų paroda

Šilutės Hugo Šojaus muziejuje jautriai ir nuoširdžiai pristatyta Jurbarko krašto nepaprasto likimo savamokslės Lietuvos dailininkės Lidijos Meškaitytės paroda, kurioje eksponuojamos akvarelinės miniatiūros yra unikalus ir reikšmingas XX a. antrosios pusės Lietuvių tautodailės palikimas. Atėjusieji į parodą gali susipažinti ne tik su L.Meškauskytės kūryba, bet ir su jos vardo premijos konkursinių darbų paroda.

Savamokslė iš Antšvenčių kaimo

Gina Meškauskienė, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, apie parodą papasakojo: „Į Šilutę atvežėme savo kraštietės menininkės ir kitų respublikos kūrėjų miniatiūrų parodą. Be L. Meškaitytės, tikriausiai tokios parodos nebūtų. Ji gimė 1926 m. gruodžio 30 d. valstiečių šeimoje Antšvenčių kaime, Smalininkų valsčiuje, tuometinėje Pagėgių apskrityje. 1941 m. Lidija baigė Smalininkų aštuonmetę mokyklą. Mokytojai anksti pastebėjo jos polinkį piešti. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė įgyvendinti svajones. 1944 m. artėjant frontui, Meškaičių šeima pasitraukė į Rytprūsius, tačiau 1945 m. grįžtant į gimtinę Lidija buvo sunkiai sužalota ir negalia išliko visam gyvenimui.

Laikas, kurį Lidija praleido gulėdama lovoje, suteikė galimybę prisiminti mieliausią pomėgį piešti, tapyti. Taip atsirado nedideli, smulkūs vaizdeliai. Trūkstant tuo metu popieriaus, pirmieji kopijuoti darbeliai buvo nupiešti tuščiuose lapuose knygų pradžioje. Lidija akvarelės miniatiūras tapė teptukais, kuriuose buvo vos 2-3 plaukeliai. Vieną miniatiūrą piešdavo iki mėnesio. Taškelis po taškelio…“

Gyveno savo tėvų namelyje

Pati pasirinko gyvenimą tėvų sodyboje, savo tėviškėje. Miesto gyvenimo neieškojo. Kūryba jai suteikė saugumo, pasitikėjimo savimi. Gyvenimas kaime, gamtos apsuptyje formavo jos asmenybę, buvo pagrindinis jos kūrybos šaltinis. Lidija domėjosi gyvenimu, skaitė laikraščius, mėgo Maironio kūrybą, buvo pažįstama su Janina Degutyte, Ieva Simonaityte, originalo kalba skaitė Gėtę. Negalėdama daug vaikščioti, dviračiu nuvažiuodavo iki Smalininkų ir Seredžiaus (iš viso apie 60 km). Priekulėje aplankė Ievą Simonaitytę.

Draugė Onutė saugo palikimą

Kai Onutė Burneikienė ir Lidija susipažino, ši dar neturėjo nė keturiasdešimties. Vėliau, 1966-aisiais, minint tautodailininkės keturiasdešimtmetį, jos tapybos darbų paroda Onos Burneikienės pastangomis buvo surengta Smalininkuose. Tada ir prasidėjo Onutės ir Lidijos draugystė, ilgainiui peraugusi į nuolatinę menininkės globą.

Tik Onutės prikalbinta ji sutikdavo savo miniatiūras eksponuoti parodose, tad su Lidijos kūryba susipažino, ja žavėjosi bei stebėjosi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio meno pasaulio žmonės.

Parodos atydaryme Šilutėje dalyvavusi Onutė Burneikienė pasakojo, kad jų draugystė tęsėsi apie dvidešimt metų. Būdama su ja kasdien matė, kad Lidija nenorėdavo niekam rodyti savo tapomo paveikslėlio, tiesiog uždengdavo ir laukdavo, kol smalsuolis pasišalins. Ji netroško garbės, stengėsi niekuo neišsiskirti iš kitų žmonių. Jai nuolat reikėjo pagalbos, nes artritas sukinėjo pirštus, jos nuotaika dažnai keisdavosi: čia būdavo linksma, čia liūdna, o kartais su niekuo nenorėdavo kalbėtis.

Onutė Burneikienė sodybą prižiūri nuo 1993 m., kai L. Meškaitytė po mirties draugei testamentu paliko savo namus, žemę ir mišką. Onutė pasakojo, kad ji sodyboje nieko nekeičia, viskas išlikę taip pat, kaip ir Lidijos gyvenimo laikotarpiu – tik dulkes kruopščiai nuvalanti, drabužėlius perkilnojanti.

Neįskaitomas dienoraštis

Susirinkusiems šilutiškiams Onutė Burneikienė pasakojo, kad Lidija Meškaitytė rašė dienoraštį. Sodyboje saugomi aštuoni storiausi sąsiuviniai, prirašyti nesuprantama kalba. Ona mano, kad dailininkė į šias užkoduotas eilutes sudėjo visus savo jausmus ir išgyvenimus: „Tai jos pačios sugalvotas šifras. Pamenu, 1968 metais ji man pasisakė rašanti dienoraštį ir parodė kaligrafiškai išmargintus lapus. Prisipažinau, kad nieko nesugebu perskaityti. Lyg vokiškai parašyta, bet ne – tik keletas žodžių panašiai skamba. O ji pradėjo juoktis ir tarė: kai kas nors panorės perskaityti, prireiks dvidešimt penkerių metų…“

Lidijos Meškaitytės premija

1960-1985 m. buvo nutapytos brandžiausios miniatiūros. Menininkė valandų valandas praleisdavo gamtoje, stebėdama supantį pasaulį, spalvas ir augaliją: mišką, pievoje žydinčias gėles, vandenyje atsispindinčius žolynus. Labai mėgo stebėti debesis. Vėliau taškelis po taškelio liedavo akvarelę.

L. Meškaitytės palikimą – 765 piešinius ir akvareles – saugo Lietuvos dailės muziejus. Tokia buvo menininkės valia. Be abejo ji suprato, kad miniatiūroms saugoti reikia specialių sąlygų, o tokių jos sodyboje nebuvo ir iki šiol nėra. Kultūros ministerija finansavo virtualios L. Meškaitytės darbų parodos kūrimą, Dailės muziejus yra parengęs kilnojamąją miniatiūrų faksimilių parodą, nuolatinė faksimilių ekspozicija veikia Vinco Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke, o rajono savivaldybė yra įsteigusi Lidijos Meškaitytės premiją. Parodoje Šilutėje eksponuojami praėjusių metų šios premijos laureatų darbai.

Lidijos Meškaitytės miniatiūros eksponuojamos tarp jos vardo premijos laureatų didesnio formato darbų.  Petro Skutulo nuotr.

Lidijos Meškaitytės miniatiūros eksponuojamos tarp jos vardo premijos laureatų didesnio formato darbų.

Petro Skutulo nuotr.

Paroda muziejuje veiks iki balandžio 22 d.

Birutė Morkevičienė

 

Rekomenduojami video