Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Meilė latvaitę atvedė į Biržus

Skaudi tendencija – jauni žmonės palieka Biržus. O štai latvė Diana Kaulinskė, vedama meilės, atsidūrė Biržuose ir juos vadina savo namais. Meilės kelias nelengvas. Dianai teko išmokti lietuvių kalbą, pažinti naujas vietas ir naujus žmones. Tačiau širdis talpi – joje yra vietos ir Lietuvai, ir Latvijai.

- Diana, papasakok, kaip atsidūrei Lietuvoje?

- Savo pirmuosius gyvenimo metus gyvenau Latvijoje. Kai man sukako aštuoneri, su tėvais persikraustėme į Lietuvą. Apsigyvenome prie pat Lietuvos - Latvijos pasienio, Germaniškyje. Tačiau mokyklą visada lankiau Latvijoje.

- O vėliau apsigyvenai Biržuose? Kodėl?

- Lankydama dvyliktą klasę Bauskės gimnazijoje, jau buvau suplanavusi savo ateitį: norėjau persikraustyti į Rygą, įstoti į universitetą ir susirasti papildomą darbą. Bet viskas apsivertė aukštyn kojom, kai susipažinau su savo būsimu vyru. Mano vyras biržietis, todėl nusprendėme, kad turiu persikraustyti gyventi į Biržus.

Iš pradžių miestas atrodė svetimas, čia pažinojau vos kelis žmones. Bet dabar jau drąsiai galiu Biržus vadinti savo namais. Buvau nustebinta, kokie malonūs ir supratingi žmonės Biržuose. Jeigu kildavo kokių nors sunkumų dėl kalbos ar nepažįstamų miesto vietų, žmonės visada man padėdavo ir viską paaiškindavo.

- O kaip sekėsi mokslai?

- Kai baigiau vidurinę mokyklą, susituokiau su vyru ir laukiausi kūdikio. Bet tai manęs neišgąsdino - besilaukdama vaikelio įstojau į universitetą. Mokiausi Rygoje, nes maniau, kad paprasčiau bus studijuoti latviškai. Visgi labai nustebau, kai prasidėjus paskaitoms sužinojau, kad jos vyks rusų kalba. Savo grupėje buvau vienintelė, kuri šnekėjo latviškai, visi kiti buvo rusakalbiai. Bet žiūrėjau į tai kaip į progą geriau išmokti rusų kalbą, nors tai nebuvo nelengva.

Kadangi nebuvau tvirtai apsisprendusi dėl profesijos, nutariau iš pradžių nestoti į bakalauro studijas. Vietoje jų pasirinkau dvejų metų studijas, Latvijoje tai vadinasi 1 lygis (bakalauras jau yra 2 lygis). Kai pradėjau ieškoti darbo Biržuose, labai nusivyliau, kad tokio išsilavinimo Lietuvoje nepripažįsta ir oficialiai laikoma, jog esu baigusi tik vidurinę mokyklą.

- O kur šventėte vestuves - Lietuvoje ar Latvijoje?

- Vestuves šventėme Lietuvoje. Darėme mažas vestuves, tik su artimaisiais šeimos nariais. Po vestuvių išskridome į kelionę. Vykome į Ispaniją aplankyti vyro mamos ir sesers.

- Pasirinkai vyro pavardę. Kodėl susituokdama ją sutrumpinai?

- Kai reikėjo apsispręsti dėl pavardės, nutariau rinktis vyro, nes tokios ir latvių, ir lietuvių tradicijos. Tai man taip atrodė geriausiai. Vietoj Kaulinskienės pasirinkau Kaulinskės trumpinį. Kadangi nesiruošiu nutraukti ryšių su Latvija, nusprendžiau „nukąsti“ galūnę, kad pavardė geriau skambėtų ne tik lietuviškai, bet ir latviškai. Taip pat, kai vaikui rinkome vardą, man buvo labai svarbu, kad vardas abiem kalbomis skambėtų gerai.

- Ko daugiau tavo draugų rate - latvių ar lietuvių? Ar sunku išsaugoti draugystę per atstumą?

- Kol mokiausi Latvijoje, be abejo, daugiau draugų buvo latvių. Bet kai persikrausčiau gyventi į Biržus, atstumas darė savo. Dabar draugų daugiau lietuvių – biržiečių. Stengiuosi palaikyti ryšius su draugais iš Latvijos, bet dauguma jų studijuoja, dalis jų užsienyje, todėl susitikti pavyksta nedažnai.

- Kaip sekėsi lietuvių kalba? Ji viena sunkiausių pasaulyje...

- Ilgą laiką, nors ir gyvenau Lietuvoje, lietuviškai nešnekėjau. Žinojau tik kelis žodžius, šiek tiek supratau, bet šnekėti lietuviškai vengdavau. Mano draugai, gyvenantys Lietuvoje, šnekėdavo ir suprasdavo latviškai, todėl nejaučiau didelio poreikio išmokti lietuvių kalbą. Metams einant, pastebėjau, kad Lietuva mane traukia labiau nei Latvija. Pradėjau daugiau bendrauti su lietuviais, žiūrėti nebe latvišką, o lietuvišką televiziją, bandžiau šnekėti lietuviškai. Iš pradžių sekėsi sunkiai, žinojau labai nedaug žodžių, o sudaryti taisyklingą sakinį pavykdavo labai retai. Bet žodis po žodžio ir mano lietuvių kalbos žodynas sparčiai augo.

Dabar jau jaučiuosi drąsiai šnekėdama lietuviškai. Skaitau knygas lietuvių kalba, net mąstau lietuviškai. Kartais atrodo, kad paprasčiau kokį nors sakinį pasakyti lietuviškai, o ne latviškai. Žmonės manęs dažnai klausia, ar sunku išmokti lietuvių kalbą, juk ji viena seniausių, o ir sunkiausių kalbų pasaulyje... Tačiau manau, kad kiekviena kalba yra skirtinga ir turi savo ypatumų. Ji man neatrodo sunkesnė už kitas, gal dėl to, kad dar labai daug nemoku – tiek žodžių, tiek gramatikos. Kaip sakoma: kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai.

- Kokį lietuvišką žodį tau sunkiausia ištarti ar parašyti?

- Pasitaiko žodžių, dėl kurių tarimo nesu tikra. Tai būna žodžiai, kuriuos vartoju labai retai. Kai reikia tokį paminėti, stengiuosi savo mintyse sudėlioti sakinį kitaip, kad nereikėtų vartoti žodžių, kurių gali nepavykti aiškiai ir taisyklingai ištarti. Anksčiau tokių žodžių buvo daug, dažnai tekdavo laužyti liežuvį, bet dabar negaliu nei vieno prisiminti.

Rašyti lietuviškai tenka labai mažai, todėl klaidų būna daug. Nors mokiausi lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos, visgi dar sunkiai sekasi.

- Kas labiausiai tau patinka Biržuose? Gal turi savo mėgstamiausią vietą?

- Jeigu palyginu su Bauske, kur gyvenau anksčiau, čia yra daugiau kavinukių, restoranų, įvairių parduotuvėlių ir vietų, kur galiu pasivaikščioti su vaiku. Bet svarbiausia, kad miestelis yra nedidelis ir praktiškai visur galima nueiti, nereikia mašinos. Mane taip pat labai traukia kavinės. Todėl, kai noriu atsipalaiduoti ar neturiu ką veikti, einu į artimausią kavinukę išgerti kavos ir paskaityti laikraščio. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas.

- O kokių dar turi pomėgių?

- Vienas mano didžiausių laisvalaikio užsiėmimų yra maisto gamyba. Man patinka išbandyti įvairius receptus, improvizuoti su tuo, kas yra šaldytuve, papuošti patiekalus. Visada laukiu švenčių, nes tai yra puiki proga tiek pagaminti klasikinius patiekalus, tiek išbandyti naujoves, taip pat sugalvoti, kaip viską gražiai pateikti. Maistas man yra menas. Svajoju kada nors atidaryti savo kavinę... Taip pat laisvalaikiu skaitau knygas. Skaitau lietuviškai, taip geriau išmokstu kalbą, naujus žodžius ir gramatiką.

- Ar turi savo firminį patiekalą? Ką renkiesi - lietuvišką ar latvišką virtuvę?

- Negaliu išskirti kurio nors vieno patiekalo. Kai būna proga, iškepu pyragą ar tortą, man tai labai patinka ir gerai sekasi. Lietuviškos virtuvės patiekalus gaminu retai. Cepelinų išvis nedarau, juos gamina mano vyras. Nesu mačiusi, kaip gaminami tradiciniai lietuviški patiekalai, retai kada tokių valgydavau, todėl vis neprisiruošiu pradėti jų gaminti. Gaminu tai, kas man pačiai skanu ir gražu. Tai būna įvairūs patiekalai iš įvairių šalių virtuvių. Stengiuosi, kad maistas būtų kuo sveikesnis. Šiais metais labiau eksperimentavau gamindama amerikietiškos virtuvės patiekalus, nes pamėgau amerikietiškų receptų internetinius puslapius. Tiesa, tenka ką nors pakeisti, nes amerikiečiai naudoja produktus, kurių sunku pas mus gauti, arba naudoja labai daug cukraus.

- O ką gamini iš latvių virtuvės?

- Kai pagalvoju apie Latvijos tradicinius patiekalus, pirmiausiai prisimenu desertus. Tačiau galėčiau išskirti vadinamuosius pilkuosius žirnelius su lašiniais. Šiemet per Kalėdas norėjau pagaminti šį patiekalą ir nustebau, kad niekur Lietuvoje nėra pirkti tokių žirnelių, taigi pirkau Latvijoje.

- Tai kuo save laikai - lietuve ar latve?

- Laikau save ir latve, ir lietuve.

- Išsirink kelis pačius gražiausius lietuviškus žodžius ir išversk į latvių kalbą.

- Šeima – ģimene, meilė –mīlestība, draugai – draugi, svajonės – sapņi, laimė – laime, pasitikėjimas – uzticība.

Gabrielė Mileikaitė

"Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video