Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Materialios ir dvasinės tvoros Biržų krikščionių gyvenime

Ne vienerius metus šalyje viešai garsinta žinia apie Biržų krašte gyvenančių kelių krikščioniškų konfesijų draugystę ir bendras ekumenines pamaldas – tik gražus šydas, slepiantis senus skaudulius, kuriems užgyti neleidžia juos vis padraskantys skirtingų religijų tikintieji.

Bažnyčių vadovai skirtingai vertina žaizdų gydymo metodus. Vieni siūlo gydytis bendromis maldomis, naudoti santaikos pleistrus, antri pasiryžę kovoti su provokacija ir užkratu - materialiu pradu bei sovietinio mankurtizmo apraiškomis. Treti manytų, kad dvasiniai gydytojai patys turėtų susirūpinti savo sveikata. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Algis Neverauskas paskelbė, kad per Vėlines šventų Mišių nebus Rinkuškių evangelikų reformatų kapinėse, nes tam prieštarauja Biržų evangelikų reformatų bažnyčios klebonas Rimas Mikalauskas. Ši žinia sklido tikinčiųjų lūpomis, jaudino ir vėl kėlė klausimus, kurie buvo lyg ir pridengti laiko bei krikščioniškos vienybės dulkėmis.

„Šiaurės rytai“ apie tai kalbino katalikų ir evangelikų reformatų bažnyčios dvasininkus.

Kunigas Rimas Mikalauskas: „Ima reikštis sovietinis ar globalistinis mankurtizmas“

- Skaudi tikinčiųjų santykių aktualija į viešumą iškilo po to, kai kreipėtės į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kleboną dėl laikraštyje išspausdinto skelbimo apie Vėlinių metu planuojamas maldas už mirusius Rinkuškių kapinėse. Kokie pagrindiniai Jūsų prašymo dėl to, kad katalikai nesimelstų evangelikų reformatų kapinėse, motyvai?

- Vietiniams Biržų ir rajono gyventojams yra žinoma, kad Biržų krašte vyrauja konfesinė įvairovė. Per šimtmečius mes išmokome gerbti kitokio išpažinimo žmones, sykiu ir patys esame gerbiami. Prieš penkiasdešimtį metų niekam nekilo mintis savo artimus laidoti kitos konfesijos kapinėse. Kalbu apie naujos kapavietės sukūrimą. Mišrios šeimos, o jų nemažai, laisvai apsisprendžia, ar jų kapavietė bus vienos, ar kitos konfesijos kapinėse, ir tuomet laikosi pasirinktų kapinių konfesijos tradicijų ir nuostatų. Dar svarbu prisiminti, jog kapinėms, kurias steigė vietiniai gyventojai dar iki II pasaulinio karo, žemę įsigijo už savo pinigus. Savo lėšomis mūrijo kapinių vartus, tvorą, o kur reikėjo, suveždavo laidojimui geresnę žemę. Po kapinių įrengimo kiekviena šeima burtų keliu įgijo tose kapinėse sklypą savo kapavietei. Todėl be šios šeimos sutikimo net tos pačios konfesijos asmenys nebuvo laidojami svetimai kapavietei paskirtame sklype. Biržų rajone tokių kapinių - dauguma. Dalis jų dvikonfesės - reformatų ir katalikų, paprastai padalintos pusiau medžių eile, takeliu arba grioveliu, mūro tvora (pvz., Gajūnų, Melaišių, Lyglaukių, Pelaniškių). Dalis kapinių - vienos katalikų ar reformatų konfesijos, nors jos netoli vienos kitų (pvz. Drąseikių).

Rinkuškių kapinės buvo įrengtos evangelikų reformatų - nei šalia jų ar jose pačiose nebuvo kitai konfesijai skirtos dalies. Rinkuškių kaime dominavo evangelikų reformatų šeimos. Daugelis išsikėlė, jų vaikaičiai gyvena toli, tačiau visi pamena savo senelių gautas kapinių ribas. Kalbėdami turime tai atminti, o kaskart atsinaujinantys skundai apie „neįleidimą“ yra ne konfesinio pobūdžio. Religinių argumentų įprastai griebiasi tas, kas tose kapinėse neturi savo senelių įgytos kapavietės. Paprastai tai būna iš kitos Lietuvos vietos į Biržus atsikėlę asmenys, ne reformatų konfesijos.

Evangelikams reformatams Vėlinės nėra religinė šventė, o mirusius mes minime per vasaros kapinių šventes, kurių data yra paskelbiama iš anksto. Savo mirusius jose pamini visi, kas tik nori, nepriklausomai nuo palaidotų žmonių tose kapinėse konfesijos. Evangelikų reformatų kapinės mums - kaip bažnyčia, tik po atviru dangumi. Todėl mums svarbu, kad jose nebūtų vaizduojami dievybių atvaizdai ar tai, kas neatitinka evangelikų reformatų išpažinimo.

Rajono spaudoje pasirodę skelbimai prieš Vėlines apie šv. Mišias kapinėse, kurios yra žinomos kaip katalikų ar mišrios su katalikų ir reformatų dalimis, - įprasti ir visai suprantami. Savo kapinėse katalikai gražiai pamini savo mirusiuosius pagal savo išpažinimą. O skelbimas apie šv. Mišias Rinkuškių evangelikų reformatų kapinėse tikintiems evangelikams reformatams emocijas tikrai sukėlė. Viena, kai skelbimus apie kapinių šventes evangelikų reformatų kapinėse skelbia buvęs katalikų kunigas R. Šiaučiūnas ar reformatų ekskomunikuotas diakonas A. Kvedaravičius, o kita, kai skelbimas yra paskelbiamas gerbiamos Romos katalikų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vardu...

- Ar iš tiesų Jūs tame ketinime melstis už mirusiuosius, gulinčius kitos konfesijos kapinėse, įžvelgiate sąmoningą provokaciją?

- Kaip žinia, būtent Rinkuškių kapinėse šis nemalonus įvykis kartojasi. Juk yra daugiau tokių pat vienkonfesinių evangelikų reformatų kapinių, bet jose panašaus pobūdžio skelbimų nėra pasitaikę. Tai vyksta tik Rinkuškių kapinėse. Įtariu, jog yra asmuo ar keli, kurie suinteresuoti kelti konfliktą. Vertinu šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonus - šviesios atminties kun. D. Tubį ir dabartinį kleboną kun. A. Neverauską, kurie suprato šią provokaciją. Kol buvo gyvas kun. D. Tubys, tokių skelbimų daugiau nebebuvo. Antrą kartą jis pasirodė iškart, kai Biržuose ėmė tarnauti naujas katalikų klebonas kun. A. Neverauskas. Kreipiausi į jį ir supratau, jog ši žinutė buvo paskelbta nesuderinus su juo. Tai galima laikyti provokacija trečiosios pusės, suinteresuotos konfesiniu konfliktu. Nors slepiamasi po „nekaltu“ mirusiųjų paminėjimu. Mirusiuosius, kur jie bebūtų palaidoti, gali viešai minėti kiekvienas pagal savo išpažinimą savo konfesijos maldos namuose, kapinėse arba privačiai, kur tik bebūtų, įskaitant ir evangelikų reformatų kapinėse. Atkreipsiu dėmesį, jog niekas neturi jokių priekaištų, kai laidojamas kitos konfesijos asmuo evangelikų reformatų kapinėse, jo šeimos kapavietėje ir dalyvauja tos konfesijos dvasininkas, kurį pakvietė artimieji atlikti paskutinį patarnavimą. Nemanau, jog katalikų kunigas atstumtų evangeliką, kuris nori pagal velionio konfesiją paminėti savo mirusį artimą katalikų bažnyčioje ar vienose, ar kitose kapinėse, taip ir evangelikų kunigas niekada neatsisakys katalikui paminėti jo artimą. Tačiau abiejų konfesijų kunigai tai darys pagal savo tradiciją.

- Kokia tada evangelikų reformatų ir kitų krikščioniškų konfesijų tikinčiųjų, išpažįstančių tą patį Jėzų, bendrų ekumeninių maldų ir paties ekumenizmo prasmė, jei atskirti stengiamasi netgi mirusius?

- Ekumenizmo prasmė - mes galime kartu melstis ir lankytis svečiuose vieni pas kitus. Ar mes ateiname, jei mūsų nekviečia? Juk ir pas savo konfesijos dvasininką aš atvykstu pasimelsti jo kvietimu ir pamenu, kad esu svečiuose. Tuo labiau kitos konfesijos namuose esu dėkingas už pakvietimą. Nesuprantu, iš kur kyla kalbos apie kažkokį „mirusiųjų atskyrimą“. Mirę jau yra visiškai Viešpaties valioje, jiems mūsų žemiškieji reikalai neberūpi. Jie rūpi mums, gyviesiems, ir gerbdami vieni kitų nusistovėjusias tradicijas, mes gebame likti vieningi net būdami skirtingų nuostatų, išpažinimų ar kultūrų. Ir priešingai, tas, kas negerbia savo artimo išpažinimo, užsitraukia nepagarbą sau.

- Nesena istorija – Rinkuškių kaimo gyventojai nesuteikta teisė laidoti seserį evangelikų reformatų kapinėse. Pasak mirusios artimųjų, buvo paaiškinta, jog šios kapinės – išskirtinė ev. reformatų teritorija. Ir netgi seniūnas nedrįsęs duoti leidimo Rinkuškių kapinėse laidoti ne evangelikų reformatų bendruomenės žmogų. Kone šalia kapinių gyvenanti kaimo moteris savo artimą žmogų turėjusi laidoti Biržų miesto kapinėse Valantiškiuose. Ar iš tiesų tos kapinės – nebe valstybės teritorija?

- Žinoma, kad kapinės (kaip ir mūsų namai, bažnyčios) yra valstybės teritorijoje! Juk kalbama ne apie teritoriją, bet apie santykius. Man Jūsų minima konkreti istorija nėra žinoma. Bet teko su panašia susidurti labai neseniai. Tuomet viena moteris net kreipėsi į mane ir jai parekomendavau savo artimą laidoti netoliese Rinkuškių esančiose Juodelių kapinėse, kurios yra dvikonfesinės. Deja, panašaus pobūdžio problemos iškyla ir jų bus daugiau, nes atsikėlę į Biržus iš kitų rajonų žmonės neturi savo kapavietei skirto sklypo Rinkuškių kapinėse. O jei siekiama užimti vietą, kuri priklauso kitai šeimai, kuri tikrai buvo evangelikų reformatų išpažinimo, sukelia ne tik tos šeimos, bet ir daugelio evangelikų reformatų neigiamas emocijas tokio žmogaus atžvilgiu. Kyla konfliktinė situacija. Atsiranda noras savo materialų interesą paslėpti po „religinio konflikto“ širma.

Visiems žinoma, jog Biržų ir artimų jiems gyvenviečių gyventojams ima trūkti vietos miesto kapinėse Valantiškių kaime. Rinkuškių kapinės - gerai prižiūrimos, gražioje ir patogioje vietoje. Panašus atvejis buvo su evangelikų reformatų kapinėmis Švobiškyje, Pasvalio rajone. Ten taip pat buvo bandoma privatų materialinį siekį paslėpti po „blogų reformatų“ antklode. Buvo pradėtas provokuoti tarpkonfesinis konfliktas. Jis kaipmat baigėsi, kai Pasvalio rajono valdžia atidarė naujas - katalikų kapines ir nebeliko kapinių sklypo problemos.

Labai prašyčiau Biržų rajono vadovybę atkreipti į tai dėmesį ir pasekti Pasvalio rajono pavyzdžiu - atidaryti naujas kapines arti Rinkuškių. Dėkoju Širvėnos seniūnijos tarnautojams, kurie prižiūri kapines ir gerbia vietinių žmonių nuostatas, kylančias dar iš laisvų ir tikinčių žmonių bendruomenės. Kapinės, kaip ir kitas bažnytinis ar asmeninis turtas, sovietų buvo atimtas ir paverstas „bendra nuosavybe“. Formaliai taip buvo, bet net kolūkio bendro gardo bei kovingojo ateizmo laikais mūsų abiejų konfesijų tikintieji gerbė savo artimo tiek konfesiją, tiek turtą. Deja, keičiasi kartos, mūsų visuomenėje ima reikštis sovietinis arba globalistinis mankurtizmas.

- Ar katalikė žmona, atgulusi amžino poilsio šalia evangeliko reformato vyro jo tikėjimo kapinėse (Rinkuškiuose ar evangelikų reformatų mirusių kapų teritorijoje, pvz., naujose miesto kapinėse), bent jau per laidotuves ar Vėlines gali tikėtis sulaukti katalikų kunigo atliekamų apeigų?

- Jau atsakiau anksčiau. Tik papildysiu, jog naujose kapinėse nebėra aiškių konfesinių ribų, kapinės - bendros, sekuliarios. Kalbama apie senas, dar konfesiniu pagrindu įsteigtas kapines.

O ir jose palaidotų asmenų artimieji yra laisvi prie savo kapavietės privačiai kviestis savo konfesijos dvasininką. Iš kitos pusės, prieš renkantis kapines, verta pagalvoti, pagal kurios konfesijos tradiciją bus tose kapinėse patarnaujama viešuose patarnavimuose, kokie konkrečios konfesijos reikalavimai kapavietės tvarkymui.

- Kaip manote, ar būtent tokios tikinčiųjų ir jas palaikančių dvasininkų nuostatos (neleisti melstis kapinėse) iš esmės nėra ta tikroji provokacija aštrinti santykius?

- Trisdešimties metų kare (1618-1648) Europos krikščionys sumokėjo baisią konfesinių konfliktų kainą ir išmoko pamoką, kad geriau gerbti vieniems kitų teritorijas ir tradicijas, nei vieniems su kitais kariauti. Labai prašau, nestatykite vežimo priešais arklį.

Kunigas Ernestas Želvys: „Mes patys susikuriame tokį gyvenimą“

- Jums teko išklausyti žinią apie šventų Mišių atšaukimą kapinėse sujaudintą katalikę moterį?

- Man ir dabar dar stovi toji moteris, močiutė, kuri nusivylusi, ašarodama klausia manęs: „Tai kaip bus po mano mirties? Negi jūs, kunigėli, neateisite į kapines už mane pasimelsti? Kaip gali būti, kad neleidžia jums eiti - tai negi Dievas ne tas pats? Kuo tada aš ir miręs mano vyras nusidėjome, kad net negalima kataliko kunigo pasikviesti? Mano vyras niekada neprieštaravo mano tikėjimui, o aš - jo... O dabar, žiūrėk, po mirties atsiranda nauji įstatymai, ar kas čia... Kaip man tada daryti? Kur laidotis?“

Man asmeniškai šios moters žodžiai įstrigo giliai į širdį ir mąsčiau pats... Kažin ar Dievas danguje irgi skirstys: katalikų plotas, reformatų plotas, sekmininkų plotas, stačiatikių ar kitų religijų plotai? Tikrai ne... Aš drąsiai sakau, kad danguje to tikrai nėra - mes susikuriame tokį gyvenimą, aukštesnio rango dvasininkai „balamutija“ žmones. O to negali būti...

- Ar tokiu atveju įmanoma išsaugoti normalius santykius su reformatų tikėjimo žmonėmis?

- Tikriausiai reikėtų skirti du dalykus: žmonės ir dvasininkai... Pažįstu daugybę žmonių ir bendraujant su jais niekada neteko girdėti priekaištų, kad kažkas yra negerai, kad mes skiriamės ir negalime bendrauti. Daugybė žmonių yra skambinę ir klausę, ar jums viskas gerai yra su reformatų kunigu... Klausiu, kodėl, kas nutiko. Atsako, buvę renginyje ir girdėjo kunigą negražiai kalbant apie katalikus ir jų tikėjimą. Tada paklausiu žmonių, ar yra girdėję, kad katalikų kunigai nepagarbiai kalbėtų apie kitus tikėjimus. Atsako, kad ne. Ir aš pats penkerius metus esu čia ir niekada nė iš vieno savo kolegos nesu girdėjęs, kad mums nesiklosto santykiai su kitų konfesijų kunigais. Žinoma, teko nuryti karčią piliulę, kai norėjau užmegzti santykius su vaikų namais prieš 4 metus - buvo gražia forma pasakyta: negalima... Negalima, tai negalima... Bet kiek gali tęstis tas skirtingumas ir pagieža - juk visi esame broliai ir sesės, visi tikime ir nepriekaištaujame, kad skirtingų konfesijų žmonės nori susituokti... Kam apskritai viso šito reikia?... Pats dirbu Kaštonų mokykloje tikybos mokytoju. Nepriekaištavau, kad liuteronai, sekmininkai ar reformatų tikėjimo vaikai lanko katalikų tikybos pamokas. Tik paskui laikui einant supratau, kad jie daug ką praranda iš savo bendruomenės, todėl šiais metais paskambinau ir kun. Rimui Mikalauskui, ir pastoriui Linui Šnarui su prašymu, kad kreiptųsi į mokyklą ir tikrai susirinktų savo bendruomenės žmones, kuriems galės dėstyti savo tikėjimo pagrindus. Mano galva, tai sąžiningiausias ir geriausias būdas auginti jauną žmogų...

Kalbant apie vaikus, tai kokie jie užaugs, jei mumyse pačiuose, mūsų santykiuose, problemų yra... Nemokame surasti vienas kitam gero žodžio, neparodome gero elgesio, darbo... Kažkada buvo jaunimo dienų kryžius atkeliavęs į Biržus. Pasiūliau visoms konfesijoms kryžių pasitikti ir švęsti šią iškilmę. Atsakymas buvo: „O kas tas kryžius yra?“ Tai kam tada tos ekumeninės pamaldos, kam? Dėl vaizdo ar pliusiukui užsidėti, kad tai įvyko?

- Kokį matote santykių gerinimo kelią?

- Nematau būtinybės kažką taisyti ar gerinti... Tikiu, kad tarp žmonių yra viskas labai gerai... Čia gal mums, kunigams, reikėtų susėsti ir kalbėtis - pagaliau pradėti vienas kitą mylėti, gerbti ir išvien veikti, dirbti vardan Dievo karalystes - juk ten visus kviečiame, ar ne? Ar čia yra tik asmenybės sutrikimai – klausimas, vertas milijono.

Kunigas Algis Neverauskas apie susitaikymą ir atleidimą

- Jūsų paskelbta žinia, kad Rinkuškių kapinėse maldų už mirusiuosius nebus, nes to nenorėtų evangelikų reformatų bažnyčios klebonas, paskatino lyg ir viešumoje nutylimą dalyką – ne itin gerai besiklostančius katalikų ir reformatų santykius. Iš tiesų sulaukėte reformatų dvasininko reakcijos?

- Taip, klebonas R. Mikalauskas perspėjo, pasakė, kad to nederėtų daryti, nes Rinkuškiuose yra išskirtinai reformatų kapinės. Esą dėl skelbimo keletas žmonių nepatenkinti, kelia maištą ir suvokia tai kaip provokaciją.

Bandžiau išsiaiškinti argumentus, bet nelabai jų supratau. Nei teologinio, nei tikėjimo, nei dvasinio pagrindo tam nemačiau. Supratau, kad tai gal daugiau praeities žaizdos. Nežinia, kokios nuoskaudos veikia žmonių sąmonę, iškyla iš praeities. Nesu linkęs nei konfliktuoti, nei iš to daryti problemų, todėl paskelbiau, kad katalikų maldų tose kapinėse nebus. Gal derėtų atsiprašyti, jei ką nors sunervinome ar papiktinome, tačiau argi blogai, kad per Vėlines aplankome kapines, visi kartu su žmonėmis meldžiamės, šventiname kapus?

- Ar tenka evangelikų reformatų kapinėse laidoti katalikų tikėjimo žmones? Dėl to nekyla incidentų?

- Teko tą daryti ir J. Nastopkos, ir Rinkuškių kapinėse, kai miręs žmogus laidojamas šeimos kape. Problemų nekilo.

Galvoju apie tai, kad melstis kartu už savo mirusiuosius yra geras pagrindas ekumenizmui. Jei mes, gyvieji, dar galime „pešiotis“, pykti, tai mirusiems terūpi tik mūsų maldos. Bendra malda ne tik per laidotuves už mirusiuosius gali pasitarnauti tikram, o ne formaliam ekumenizmui.

- Mirtis gali būti dvasine takoskyra?

- Ekumenizmo esmė – susitaikymas, atleidimas. O kur geriau galima susitaikyti, jei ne mirties ir mirusiųjų akivaizdoje? Tuo labiau, kad tikime tą patį Jėzų, išpažįstame jo prisikėlimą, tikime amžinu gyvenimu ir toje pačioje žemėje ilsimės visi... Mirtis iškelia, apnuogina visai kitas vertybes – ji gali arba sukiršinti žmones (kaip dažnai pasitaiko šeimose), arba juos sutaikyti.

Tačiau keliaujame į tuos pačius Dievo namus, kuriuose visi susitiksime ir ten mažiausiai ginčysimės. Taigi kelias į ekumenizmą – bendras Viešpaties šlovinimas.

Visi pirmieji krikščionių ginčai iš esmės buvo apie tai, iš kurio galo geriau pradėti lupti kiaušinį. Tai būtų juokinga, tačiau baisu, kad jie privedė iki karų ir žudynių. Vardan ko? Ant kryžiaus kabantis Jėzus nesidžiaugia, kad mes po tuo kryžiumi mušamės ir dar labiau giliname žaizdas ir draskome jo kūną, kuris yra Bažnyčia.

- Kur, Jūsų manymu, glūdi amžino reformatų ir katalikų ginčo esmė?

- Nesantaika užprogramuota pačioje evangelikų reformatų bažnyčios struktūroje, kurioje kiekvienas turi savo tiesą. Laive negali būti demokratijos – jame turi būti kapitonas, kuris už viską atsakingas. Bažnyčia – daugiau negu laivas.

- Grįžtant prie to, nuo ko pradėtas mūsų pokalbis...

- Kad maldų Rinkuškių kapinėse nebus, turėjau pranešti dėl šventos ramybės. Tačiau tai, kas įvyko, gali būti gera pradžia pradėti kalbėtis, kur galime kartu melstis, ką galime daryti kartu. Bendra malda kapinėse būtų tikrasis ekumenizmas. Juk kapinės – tai ne Tavo šeimos kapas, į kurį kėsinasi kažkas įlįsti. Pretenzijai į tą kapinių žemės plotelį nėra nei teisinio, nei dvasinio pagrindo. O reformatų ir katalikų bendrų kapinių viduryje esančios tvoros nesuartina, nesutaiko, bet bando supriešinti ne tik mirusius, bet ir gyvuosiu. Žingsnis į ekumenizmą – pirmiausia nugriauti tas tvoras.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai

Rekomenduojami video