Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mados paspęstose pinklėse

Trejus metus lietuviškų spalvų studijai paskyrusi Vilniaus dailės akademijos docentė, mados dizainerė Renata Maldutienė atsakymų į klausimą, kas yra mada, ieškos visą gyvenimą. „Mada – tai drakonas“, – savo studentams sakė dėstytoja, tačiau tai – tik įžanga į sudėtingas mados meno studijas. Dalelę jų dizainerė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną parodys Valdovų rūmų Didžiojoje menėje. Ant podiumo čia atgis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų mėgstamos spalvos, istoriniai personažai ir svarbiausi šalies istorijos įvykiai.

Sakote, kad vis dar ieškote atsakymų į klausimą, kas yra mada. Tačiau dažniausiai ieškojimai vyksta aštuoniolikos, o ne peržengus penkiasdešimtmetį?

Jei nustotume ieškoti, gyvenimas sustotų. Būtų keista, jei, išleisdama naujas studentų kartas, aš pati nepermąstyčiau šių dienų pasaulio globalizacijos reiškinių, pokyčių, savo etinio ir moralinio požiūrio.

Kokias svarbiausias mados ypatybes išskirtumėte šių dienų skubančiame pasaulyje?

Mano požiūris į madą stipriai pasikeitė tada, kai pradėjau gilintis į spalvų tendencijų prognozavimą. Neabejoju, kasdienėje madoje ypač svarbus kiekvieno iš mūsų apsisprendimas ir sąmoningumas. Mada – tai spąstai. Norime būti unikalūs, tačiau nejučia pakliūname į pinkles – stengiamės prisitaikyti prie bendruomenės, bandos, sektos. Norėdami išsiskirti, vis dėlto priimame kitų sugalvotas taisykles, rengiamės, kaip visi, patys to nejausdami. Galiu per dešimtį minučių įrodyti, kad iš tiesų šiandien į gatvę išėjote ne taip, kaip norite patys, o taip, kaip nori mados drakonas. Bjauriausia, kad mada – itin paviršutiniškas reikalas, ji pasisavina net pačias geriausias idėjas.

Ar lietuviai jau drąsiau išsako savo poziciją – nenešioti natūralių kailinių, nepirkti drabužių, kuriuos gamina išnaudojami vaikai?

Pastebiu, kad atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kuriems tokie dalykai rūpi. Tačiau nėra taip paprasta, nes kuo giliau žvelgi, tuo viskas sudėtingiau. Kas žino, gal vaikas, iš kurio atimsime darbą, mirs iš bado kitą dieną? O persiūti močiutės kailiniai, kuriuos kažkada ir mama nešiojo, argi nėra ekologiškesni už naftos kvapo persigėrusį naują paltą iš parduotuvės? Keturios kartos nešios tuos kailinius.

Vadinasi, juoda spalva irgi turi atspalvių? Kaip ir balta?

Juoda, juoda, juoda! Tai – pirmoji mados spalva. Lietuvoje puikiai egzistuoja juoda, pilka, raudona spalvos. Kodėl? Jau trečius metus mėginu tai išsiaiškinti. Vakaruose spalvos greičiau kinta, vakariečiai mėgsta ryškesnes spalvas. Būna sezonų, kai visas pasaulis pasigriebia vieną spalvą, o lietuviai neperka jos, nors tu ką! Mūsų mentalitete yra kažkas itin sėslaus, mėginu tuos sėslius sluoksnius tirti, į juos gilintis.

Kokias spalvas lietuviai mėgo senaisiais laikais?

Išsiskyrė keturi spalvų sluoksniai. Aisčiai nešiojo natūralias medaus, augalų, vario, žalvario, gintaro spalvas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai ir didikai mėgo puoštis raudona, mėlyna, purpuro, žydra, aukso spalva. Sudėtingiausia į vieną vietą buvo sudėti ryškias lietuviško tautinio kostiumo spalvas, regionuose jos itin skiriasi. Šių dienų spalvas rinkau klausinėdama apie jas dizainerių, mados kūrėjų. Išėjo toks hipotetinis spalvynas.

Ar jis atsispindės kolekcijoje, kuri bus parodyta Valdovų rūmuose per vizualią istorijos interpretaciją „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“?

Atsispindės mados kelias nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštuomenės menių iki dabarties. Visada sakau: ne aš pasirinkau tą darbą, jis mane pasirinko. Ir nežinau, ar iš naujo jo imčiausi: tiek pareikalavo jėgų, laiko, resursų... Valdovų rūmuose mėginsime podiumu žengti per mūsų šalies istoriją. Šiai kelionei sąmoningai pasirinkau istorines asmenybes ir personažus, kurie man padėtų pažvelgti ne tik į kostiumo, bet ir į šalies istoriją, mūsų tautos išgyvenimus.

Du Jūsų kurti kostiumai įkūnys Lietuvos nepriklausomybę. Kaip turi atrodyti laisvė?

Kai savo pieštus eskizus parodžiau draugei medikei, ji sakė: „Silpnoka toji tavo tarpukario nepriklausomybė.“ Lyg ir supykau, tačiau tai buvo gera proga iš naujo pagalvoti apie 1918 m. Ir tada atkeliavo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, moteris, mūza, mokytoja, kovotoja...

Kovo 11-osios nepriklausomybę susapnavau. Tai buvo Baltijos kelio vaizdinys. Pasimatė plentai, žmonių eilės, lūkesčiai. Visa tai tarsi susidėjo į jauną, modernų, švytintį, bet kartu ir sudėtingą kostiumą, kurį sukurti padėjo mano studentė Gertrūda Ramūnaitė.

 

Rekomenduojami video