Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
M.Nastaravičius: „Esu agrarinis poetas“

32 metų poetas, dramaturgas, žurnalistas Mindaugas Nastaravičius sulaukė ne vieno reikšmingo įvertinimo. Pernai už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“ buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Jo eilėraščių knyga „Mo“ įvertinta Jaunojo jotvingio apdovanojimu, o kūrybingus metus vainikavo Kultūros ministerijos paskirta Jaunojo menininko premija. Tačiau visi šie įvertinimai, pasak kūrėjo, yra būtasis laikas. Kalbėdamiesi su M.Nastaravičiumi bandėme išsiaiškinti, ar viskas, kas buvo, išlieka ir esamajame.

Kaip per kalbą skleidžiasi tavo, rašančio žmogaus, tapatybė? Kuo įvairi ir savita ši patirtis?

Turbūt visi patiriame save per kalbą. Taip, poetai mėgsta sakyti, kad poezija yra būdas pažinti mums duotą tikrovę. Kiti yra linkę manyti, kad ji leidžia pažinti ir alternatyvią, anapusinę tikrovę, su kuria nesusiduriame kasdienybėje.

Manau, kalba kiekvienam žmogui atsiveria tiek, kiek yra jam pačiam svarbi. Mano poetinė kalba yra labai paprasta – šnekamoji, vietomis netgi buitinė. Priklausau neornamentuotos, demetaforizuotos kalbos kartai. Kalbos grožis man skleidžiasi ne tik per sąskambius ar tobulą rimą, bet ir per paradokso, netikėto sugretinimo galimybę – kai poezija tampa kasdien girdimi ir tariami žodžiai.

Kaip dažnai pajunti kalbos ankštumą ir ribotumą? Kaip jaukiniesi ją?

Sau į šį klausimą esu atsakęs labai paprastai. Kalba yra ribota ir neįgali tiek, kiek toks esi tu pats. Žmogus ir yra jo kalba. Klasikinė tezė – mano pasaulis baigiasi ten, kur baigiasi mano kalba. Turbūt anksčiau ar vėliau kiekvienas rašantis žmogus atsimuša į šį teiginį kaip į sieną ir yra priverstas galvoti, kaip ją peržengti.

Problema – ne siena, o žmogus. Kai suvokiu, kad nesugebu išvystyti, pabaigti minties, kai nežinau, nuo ko pradėti, kai nežinau, ar apskritai verta pradėti, tai yra ne eilėraščio, o mano problema.

Kadangi pats rašau lietuviškai, nežinau, su kokiomis sienomis susiduria kuriantieji kitomis kalbomis. Tarkime, kai angliškai dainuojančių lietuvių klausiu, kodėl jie renkasi svetimą kalbą, išgirstu atsakymą, kad lietuvių kalba yra per menka, per plokščia, per sekli. Kad ja negalima išreikšti to, ką galima išreikšti dainuojant angliškai.

Man atrodo, kad tai visiškas nesusipratimas. Jei manai, kad viena ar kita kalba yra pernelyg plokščia, skaityk stiprią prozą, poeziją ir pamatysi tos kalbos galimybes. Kalbos galimybės yra žmogaus galimybės.

Kaip savo asmeninę poezijos prasmę paverti universalia, kitam suvokiama?

Rašant poeziją nuolat tenka stoti į akistatą su savimi, savo laiku, su tuo, koks buvai ir koks esi dabar. Nežinau, koks turėtų būti žmogaus gyvenimas, kad jame nevyktų nieko, kas keltų šypseną. Kai žvelgiu iš laiko perspektyvos, tai, kas seniau atrodė labai liūdna, sentimentalu ar taip jautru, kad, neduok Dieve, kas nors ne taip sureaguos, vėliau ima atrodyti visai nereikšminga. Supranti, kad visi tavo skausmai ir patirtys yra įdomūs tik tau pačiam. Tvarkykis su jomis kaip išmanai. Tačiau jeigu iš viso to gimsta eilėraštis, tos patirtys universalizuojasi. Jeigu skaitydamas jį žmogus ką nors atpažįsta – galbūt tam tikrą laiką, anksčiau skaitytos kūrybos motyvą, patirtį, tuomet ta poezija įgyja prasmę.

Kai girdžiu kitus poetus sakant, kad jiems nesvarbus skaitytojas, nesvarbu, kaip jie bus suprasti ir perskaityti, įžvelgiu saviapgaulę. Jeigu tau nerūpi skaitytojas, kodėl apskritai leidi knygas? Skaitytojas yra paskutinė poetinio proceso grandis. Jis ne tik skaito, bet ir interpretuoja, jo mintyse tas eilėraštis išsipildo.

Kaip poezijos tekstą skaitai tu pats? Sieji jį su kontekstu, autoriaus biografija ar laikaisi nuo jų atokiau ir susitelki tik į tekstą, jo kvėpavimą?

Tekstas yra tai, kas jis yra savaime. Be abejo, gerai žinoti kontekstą, tačiau kartais jis ir trukdo. Skaitant tekstą nereikėtų galvoti apie autoriaus amžių, lytį, tautybę, politines pažiūras, seksualinę orientaciją. Jeigu tekstas yra geras, jis suskambės. Kartais autorius pradeda teisinti savo tekstą, aiškinti, ką iš tiesų norėjo pasakyti, bet juk rašydamas tekstą juo viską ir pasakai.

Žiūriu į dailės kūrinį ir negalvoju apie autorių, apie tai, kur jis gyveno – kaime ar mieste, kiek žmonų turėjo. Jo darbas patinka arba ne. Klausausi muzikos – ji man skamba arba ne. Jeigu skamba, kartais imu domėtis, kas yra jos autorius, kokia jo biografija.

Knygą skaitau paprastai – arba ji mane įtraukia, žavi, stebina, džiugina, liūdina, arba ne. Jei ne, esu pernelyg arogantiškas, kad priežasčių ieškočiau savyje.

Tiesa, galvodamas apie dramaturgiją turiu pripažinti, kad anksčiau tiesiog žiūrėdavau spektaklį – susigyvendavau su aktoriais, vieną personažą palaikydavau, kito, tarkim, ne. O dabar galvoju, kiek laiko trunka scenos, kaip režisierius jas sujungė, kaip parašytas dialogas, ar monologas nėra per ilgas.

Panašiai nutinka ir rašant. Būna, sėdžiu kambaryje, rašau eilėraštį ir suprantu, kad man už nugaros – pasaulinė klasika. Genialūs, visomis prasmėmis nepasiekiami poetai. Tada klausiu savęs, kodėl aš rašau. Gal verčiu save tai daryti? Gal aš noriu būti poetas?

Kai aplink tiek daug norėjimo kažkuo būti, pradedi galvoti, ar ir tu nesi tas, kuris tik daugina nebūtinai blogą, bet, tarkime, vidutinę poeziją. Parašei ją – gerai, neparašytum – niekas nepasikeistų. Išleidi knygą ir galvoji: „O kas toliau? Kas dar esu be šios knygos?“ Žiauru. Kaip nuo to bėgu? Dirbdamas, skaitydamas, rašydamas.

Kita vertus, kai kalbuosi su, mano manymu, geriausiais Lietuvos poetais, jie sako: „Jei turi iliuzijų, kad tai kada nors pasibaigs, atsisakyk jų.“ Turbūt tol, kol neduodi sau ramybės, griauni tai, ką sukūrei, ir statai iš naujo, esi gyvas. O likti gyvam man labai svarbu. Ir poezijoje, ir teatre. Nesusireikšminu manydamas, kad panašūs klausimai lydi tik rašantį žmogų.

Įsivaizduokim upę, kuria plaukia kankorėžiai. Į jūrą iš jų išplauks vos vienas du. Kiti nusės krante, nukeliaus į kitas upes, atsimuš į bebrų užtvanką, nuskęs. Taip yra ir su poezija – pirma knyga dar nieko nereiškia, tačiau jei jau rašai antrą, vadinasi, renkiesi iš visų jėgų irtis į priekį.

Bėda ta, kad kankorėžiai dažniausiai neturi kuo irtis ir keliauja į priekį nešami vandens tėkmės. O gal reikėtų elgtis priešingai? Irtis prieš tėkmę? Nežinau… Tu užduodi klausimus, į kuriuos neturiu atsakymų, arba nežinau, kaip į juos atsakyti.

Kiek tau yra svarbus juokas?

Kaip ir kiekvienam gyvam žmogui. Visiems mums priimtinos skirtingos juoko formos – vienų humoras yra tiesmukesnis, kiti ironizuoja save ir aplinką, treti juokiasi iš dalykų, kurie aplinkiniams atrodo visiškai nejuokingi. Poezijoje man turbūt svarbesnis ne juokas, o nusišypsojimas. Sukūrus šypsnio distanciją, galima kitaip prisiliesti prie sudėtingų ir nejaukių klausimų. Juokas ir šypsena man atrodo skirtingi dalykai. Juokiamės iš gero humoro, taiklaus palyginimo ar įžvalgos. Šypsnys – subtilesnis, jautresnis.

Tarkime, prieš penkerius metus maniau, kad poezijos pamatas yra nuoširdumas. Maniau, jei būsiu iki galo nuoširdus, pasieksiu žmonių širdis. Dabar man atrodo svarbiausia nebijoti pasijuokti iš savęs. Gal taip pasieksiu mažiau galvų ir ausų, bet tikėtina, kad jos bus sąmoningesnės.

Vargu ar be ironijos apskritai įmanoma kokia nors kūryba. Žinoma, yra tokių, kurie savo kūryboje visiškai nesišypso, antra vertus, visi negalime būti vienodi. Būtų labai neįdomu, jeigu visi būtų arba labai rimti, arba labai dvasingi, arba labai kairuoliški. Džiugu, kad randasi skirtingų balsų.

Net ir turėdama, pavadinkime, bendrą programą, karta, tikriausiai susideda iš jų įvairovės. Svarbiausia apmąstyti laiką, kuriame buvai ir esi dabar, laiką, kuriame buvo tavo tėvai. Juk įdomus tas paradoksas – visi gyvename tame pačiame laike, tačiau kiekvienas suvokiame jį visiškai skirtingai. Tada klausi savęs, ar rašai apie tai, ką matai ir jauti, ar apie tai, ką nori matyti ir jausti.

Gal ta skirtis slidi? Prabyla skirtinga asmeninė, kultūrinė patirtis…

Kai miesto aplinkoje skaitau eilėraštį apie mėšlo mėžimą, kiaulės skerdimą ar apie tai, kad iš gyvulio šlapimo pūslės galima pasidaryti kamuoliuką, jaučiuosi esąs agrarinis poetas. Pirmasis mane taip pavadino poetas Gytis Norvilas. Ir tai kažkaip prilipo. Tarp jaunesniosios kartos rašytojų esu agrarinis poetas. Na ir tegul, nesipriešinsiu.

Kita vertus, juk patirtis ir formuoja tavo poetiką, kalbėjimo, suvokimą būdą. Su ja reikia susitaikyti. Gimiau ir užaugau mažoje bendruomenėje, tarp žmonių, auginančių gyvulius. Todėl turbūt natūralu, kad rašau apie kiaulių reikalus. Tačiau tai nereiškia, kad tuo turiu apsiriboti. Bus ir kultūros.

Perfrazuojant vieną tavo eilėraštį, nuo kojų trupant sudžiūvusiam mėšlui, atsivesi karvę į Katedros aikštę?

Šiandien man rūpi atsakyti į klausimą, kas yra ir kas nėra kūryba. Ar kūryba yra tai, kaip sako Vladas Šimkus, kas yra išgyventa, ar tai, ką sutveri kaip alternatyvą šiam pasauliui, sau pačiam, šiai tikrovei. Apie tai tiesiogiai kalbu ir tavo minimame eilėraštyje. Apie atsiribojimą nuo asmeninių patirčių, apie tikrosios kūrybos pradžią. Daugiau jokių tikrų istorijų, tik tos, kurias sukursiu. Neduodu sau ramybės šiais klausimais. Paradoksalu, tačiau mėgindamas į juos atsakyti, nurimstu.

Laikas, kuriame gyvename, lyg ir turėtų būti tas, kurį lengviausia apčiuopti ir įvardyti, bet turbūt geriausiai atsiveria būtasis laikas. Žinoma, be jo nebūtų ir esamojo. Kaip rašė poetas Donatas Petrošius, viskas, kas kada nors buvo, pasilieka. Prie pastarojo dešimtmečio, praleisto mieste, tikriausiai taip pat prisiliesiu tik po dar vieno dešimtmečio – kai galėsiu atsisukti ir pagalvoti apie tai, ką atsimenu. Atsimindamas imi svarstyti, kodėl tai atsimeni, kodėl atsimeni būtent tą pokalbį, būtent tą žmogų. Tai – ir galimybė kurti.

Koks tavo santykis su esamuoju laiku?

Sunku atsakyti ir į tai, kas, be buities, kasdienių rūpesčių, šeimos, sudaro esamąjį laiką. Gal būtent tai ir užpildo žmogų, jo laiką. Kai suvoki, kiek daug galvoji ne apie šiandieną, o apie tai, kas buvo vakar, prieš savaitę, praėjusiais metais, kas bus rytoj, poryt, po metų, apie tai, kiek daug laiko skiri praeičiai… Turbūt esamasis laikas yra tai, kaip gyveni, o būtasis ir būsimasis laikai – kodėl gyveni.

Žinai, eidamas į šį pokalbį negalvojau nei apie poeziją, nei apie laiką, nei apie amžinybę. Galvojau apie tai, kad guliašas, kurį valgiau universiteto valgykloje, buvo nelabai gardus. Tada susitikome ir pradėjome kalbėtis apie rimtus dalykus. Nors poezija yra ne kas kita, kaip tas guliašas. Ir turbūt tik nuo mūsų priklauso, kokio skonio jis bus.

Lina Žukauskaitė

 

Rekomenduojami video