Kauno valstybiniame muzikiniame teatre sekmadienį, birželio 4 dieną, vyko nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Geriausio vaidybinio filmo titulą šiemet laimėjo Austėjos Urbaitės debiutinis ilgo metro filmas „Per arti“ (angliškas pavadinimas pasaulio rinkai – „Remember to Blink“).

Netikėtas debiutantės laimėjimas

Filmo veiksmas vyksta Prancūzijos kalnuose. Lietuvių aktorė Dovilė Kundrotaitė vaidina jauną vertėją, kuri aplanko vietinę šeimą. Padeda prancūzų porai susikalbėti su įvaikintais našlaičiais iš Lietuvos.

Prancūzė Anne Azoulay vaidina valdingą Žakliną. Ji įpratusi prie savo gyvenimo taisyklių. Viską mėgsta kontroliuoti ir lietuvių vaikus pratina prie naujos kultūros, naujų namų pagal savo planą. Vaikai maištauja, jų sielai artima vertėja Gabrielė. Jai užtenka kantrybės žaisti ir išklausyti mažųjų skaudulių. Tuo labiau kad Gabrielė bendrauja jų gimtąja lietuvių kalba.

Antroje filmo pusėje „Per arti“ šeimos drama virsta psichologiniu trileriu, paremtu dviejų savaip stiprių ir silpnų moterų konkurencija, varžybomis.

„Per arti“ yra labai prancūziškas filmas. Tiek žanru, tiek prodiuserės Živilės Gallego artumu šiai kultūrai.

A.Urbaitė taip pat buvo apdovanota ir geriausios režisierės titulu, o filmo garso režisierius Julius Grigelionis įvertintas geriausiu savo srityje. „Per arti“ yra aktorinis filmas, bet surinkti dar daugiau statulėlių šiam filmui jau būtų nekuklu.

Geriausios aktorės titulą šiemet laimėjo Rasa Samuolytė, atlikusi pagrindinį vaidmenį režisieriaus Tito Lauciaus komedijoje „Paradas“ . Už šio filmo scenarijų T.Laucius taip pat laimėjo geriausio scenarijaus titulą. Kukli, bet skoninga ir vulgarumų išvengusi komedija pelnė kritikų ir kolegų kinematografininkų simpatijas. Nenuostabu, kad profesionalai balsavo už prizus jaunam dramaturgui T.Lauciui ir lietuviškąja Isabelle Huppert vadinamai aktorei R.Samuolytei.

Už geriausią antraplanį moters vaidmenį apdovanota Nelė Savičenko Dovilės Šarutytės kino juostoje „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“. Apdovanojimą paskelbė aktorius Vladas Bagdonas.

Tris „Sidabrines gerves“ pelnė Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V.Landsbergio istorinė drama „Poetas“. Daugelis jai pranašavo geriausio metų filmo titulą, bet konkurencija šiemet buvo didelė ir visi penki nominuoti kūriniai atrodė vienodai solidžiai.

Už geriausią operatoriaus darbą „Poete“ apdovanotas Vytautas Plukas. Lengviausiai prognozuotas statulėles atsiėmė šio filmo aktoriai. Jaunasis Donatas Želvys laimėjo geriausio aktoriaus titulą už poeto ir konformisto Kosto Skinkio vaidmenį. Dainius Gavenonis apdovanotas kaip geriausias antraplanis aktorius. Apie abu jau daug rašiau.

Kristinos Buožytės ir Bruno Samper režisuotas mokslinės fantastikos filmas „Vesper“ šiemet sužavėjo savo vizualumu ir užtikrintai laimėjo trijose kategorijose: geriausio kino dailininko, geriausio kostiumų dailininko bei geriausio grimo dailininko.

Drąsa kurti

Psichologo Rollo May frazės apie drąsą kurti šiemet tapo pagrindiniu „Sidabrinių gervių“ ceremonijos leitmotyvu. „Drąsa kurti nugali“ – tokį devizą iškėlę „Sidabrinių gervių“ organizatoriai jį kartojo per ceremonijos vakarą. Absoliučiai su tuo sutinku.

Kūryba ir menas yra vienas didžiausių žmonijos pasiekimų, kuris geriausiai suteikia prasmę mūsų egzistencijai. Kino kūrėjams reikia daug drąsos, kad kurtų filmą 5 metus ir nebijotų kritikos, nesupratimo. Kita vertus, Lietuvos kinas šiemet parodo, kad techniniu požiūriu jis nėra atsilikęs nuo geriausio pasaulio konteksto. Vyresni ir jaunesni autoriai bendrauja su kolegomis iš viso pasaulio, važiuoja į prestižinius festivalius.

Kodėl mūsų žiūrovai vis dar murma apie neįdomų lietuvišką kiną? Ar juokeliai apie nuobodų savą kiną yra tik inercijos dalykas, susijęs su posakiu, kad savam krašte pranašu nebūsi?

Ne tik. Eiti drauge su pasaulio madom ir ritmu reikia mokėti. Vis dėlto yra filmų, kurie ne seka madas, bet jas diktuoja. Tokie avangardiniai kūriniai ir jų autoriai sulaukia daugiausia dėmesio ir prizų festivaliuose. Drąsos kurti kitaip formos ir turinio prasmėmis.

Prancūzai sukūrė daugybę filmų apie tai, kaip jie šauniai priešinosi vokiečių okupantams Antrojo pasaulinio karo metais. Louis Malle garsiai suabejojo. Ar tikrai mes taip kovojom, ar labiau kolaboravom su naciais?

Kritikai užmėtė L.Malle, smerkė, veteranai gėdino. Dauguma kartotinių filmų apie partizanus su beretėmis liko pamiršti, o antikomformistiniai jo filmai liko Aukso fonde. Lygiai kaip italų modernistų analizės apie žmogaus degradaciją, fašizmo kilimą, budelio ir aukos artumą, vartotojišką visuomenę, susvetimėjimą ir t.t.

„Poetas“ gana atsargiai paklibino išdaviko istoriją ir jau skaitau priekaištus autoriams, kodėl Kubilinską padarė pagrindiniu veikėju, o ne partizanus. Austėjos Urbaitės „Per arti“ palietė kontraversiškus įstatymus apie vaikų eksportą irgi labai švelniai, nors tas palietimas man ir buvo įdomiausias. Negalime reikalauti, ką menininkui kurti, bet kažkiek galime priminti apie mąstantį žiūrovą, apie kino salės lūkesčius.

Šiemet Emilio Vėlyvio „Piktųjų karta“ buvo pavadinta žiūroviškiausiu filmu. Anot kino teatro „Forum Cinemas“ atstovo, jį žiūrėjo 151 tūkst. žiūrovų. Žmonės pasiilgo tikro detektyvo ir pažįstamų niekšelių. Rytoj kunigai kekšyne, parsidavę politikai, korumpuoti pareigūnai jau nebebus įdomūs. Reikės ieškoti naujų temų ir antiherojų. Naujų kontrastų.

Tikrovė įdomesnė už fikciją

Ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje laimėjo Ukrainoje žuvusio režisieriaus Manto Kvedaravičiaus ir jo draugės Hannos Bilobrovos kurtas filmas „Mariupolis 2“. Salė plojo atsistojusi. Apdovanojimą atsiėmė M.Kvedaravičiaus sūnus Samuelis.

„Tą pačią parą, kai Ukraina buvo užpulta, tėtis paskambino draugams, kad suprastų, kas įvyko. Įvykiai buvo filmuojami, kad būtų liudijimas, nesvarbu, kokiuose istoriniuose naratyvuose šie kadrai vėliau bus naudojami. Ačiū už šį apdovanojimą“, – kalbėjo M.Kvedaravičiaus sūnus.

Geriausiu trumpo metro filmu išrinktas Eitvydo Doškaus filmas „Čia buvo Vilnius“. Geriausiu animaciniu filmu išrinktas filmas „Purga“ (rež. Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, Antanas Skučas).

Nebūtina reikalauti, kad menininkai važiuotų į karo zonas arba režisieriaus Werner Herzog pavyzdžiu temptų sunkų laivą per Amazonės džiungles. Tikrovė dažnai būna įdomesnė už išgalvotas istorijas. Išmonė irgi gali pravirkdyti, jeigu ji labai nuoširdi ir drąsi.

Kultūros ministras Simonas Kairys įteikė patį aukščiausią apdovanojimą – „Auksinę gervę“ už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui – legendiniam teatro ir kino aktoriui Juozui Budraičiui.

„Vau! Taip išmokė sakyti televizija. Atrodo, lyg ir nieko nebuvo, pastraksėjau ir viskas. Pamažu gyvenimas artėjo iki šių dienų. Žalakevičius mane išvedė į šį kelią. Kinui atidaviau visą savo gyvenimą“, – sakė J.Budraitis.

IŠNAŠA:

Lietuvos kinas šiemet parodo, kad techniniu požiūriu jis nėra atsilikęs nuo geriausio pasaulio konteksto. Vyresni ir jaunesni autoriai bendrauja su kolegomis iš viso pasaulio, važiuoja į prestižinius festivalius. Kodėl mūsų žiūrovai vis dar murma apie neįdomų lietuvišką kiną?