Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuviško detektyvo pėdsakais

Smarkiai gyriau naują lietuvišką filmą „Izaokas“. Spaudoje jis vadinamas pirmuoju lietuvišku detektyvu. Reklama neteisi. Geras, bet ne pirmas.

Pirmasis lietuvių kino detektyvas

Pirmuoju lietuvišku detektyvu vadinu režisieriaus Marijono Giedrio „Vyrų vasarą“, sukurtą 1970 metais. Jame pasakojama šiandien įprasta policijos filmo schema. Ligoninėje miršta pokario partizanų būrio kovotojas Zigmas Alsis. Vietoj jo SSSR saugumo karininkai pakiša Zigmo brolį Algimantą. Abu vaidina Juozas Budraitis. Žiūrovams toji scena tyčia nerodoma. Ilgą filmo laiką mes žiūrime ir patys nežinome, kas nutiko. Sužeistam partizanui naktį pablogėjo sveikata, bet ryte jis pasveiko. Apsimetęs silpnesniu nei yra, pabėgo iš ligoninės ir susirado kitą partizanų būrį. Jam vadovauja tvirtas vadas Vienuolis (akt. Antanas Šurna). Vadas nepasitiki pabėgusiu iš saugumo nelaisvės, rengia jam patikrinimus, nuolat vyksta katės ir pelės žaidimai.

Scenarijų šiam filmui kūrė du autoriai. Rusų žurnalistas Aleksandras Jurovskis sukalė sovietiniam kinui jau įprastą detektyvo intrigą. Lietuvis Saulius Šaltenis prikaišiojo mūsų pokarinio kaimo gyvenimo detalių. Trumpai reziumuojant pavyko gauti komerciškesnę „Niekas nenorėjo mirti“ versiją. Šiandien daugelis pasmerks filmą, kuriame saugumiečiai yra teisinga policija. Tuomet net ir toks filmas buvo nelengvas. Pirmą kartą kine buvo rodoma partizanų buitis, bunkeriai. Nufilmuoti pagal KGB suteiktas kronikas ir bunkerių brėžinius. A.Šurnos suvaidintas partizanų vadas filmą prižiūrinčiai meno tarybai pasirodė stipresnis, patrauklesnis už J.Budraičio vaidinamą agentą. Buvo sustabdyti filmavimai. Po ilgų svarstymų nutarta aktoriams, kurie vėliau vaidins partizanų vadų sueigą, pripilti degtinės. Padarė kaip liepta. Aktoriai vaidino girti, vadų scenos tapo vulgaresnės.

Nepaisant visų cenzūros priežiūrų, A.Šurnos vaidinamas partizanas Vienuolis yra charizmatiškas, vertas užuojautos, tragiškas, kaip ir Laimono Noreikos Aitvaras filme „Niekas nenorėjo mirti“. Operatorius Algimantas Mockus filmą įamžino labai tamsiomis spalvomis. Jis sakė, kad pokariu buvo mažai elektros šviesų. Pats buvęs pokario vaikas A.Mockus sakė, kad tuomet nuolat jautė drėgmę ir šaltį. Kita vertus, nuolatinė prietema filmui suteikė niūrios nuotaikos. Joje skendi daug įsimintinų antraplanių veikėjų: Regimanto Adomaičio pasimetęs mokyklos ūkvedys, jo mylima be atsako mokytoja, kurią suvaidino Vaiva Mainelytė. Tai buvo jos debiutas kine.

Lietpaltis, barzda ir cigaretė

Lietuvių kinas nesukūrė savo komisaro Megrė. Jeigu lieptumėte man sudėlioti standartinio seklio, teisuolio fotorobotą, jis turėtų šias detales. „Vyrų vasaros“ kūrėjai aprengė J.Budraitį lietpalčiu, kuris jam prilipo iki šių dienų. Šviesus lietpaltis tiko prie jo barzdos. Toji pati „Vyrų vasara“ pritaikė ir skrybėlę mūsų aktoriui, ir nuolat rūkstančią cigaretę. Vėliau įvairių SSSR kino studijų kūrėjai kvietė J.Budraitį skirtingų žanrų filmams. Ir labai dažnai jis pasirodydavo būtent toks – su lietpalčiu, barzda ir cigarete. Toks jis sugrįžo į laisvėjančios Lietuvos detektyvą „Visi prieš vieną“ 1986 metais. Scenarijų pagal E.S.Garnerio knygas parašė aktorius ir režisierius Algimantas Kundelis. Jis pats statė filmą, bet kinematografijos komitetas nusivylė nufilmuota medžiaga. Pakeitė režisierių. Filmą baigė jaunas menininkas Arturas Pozdniakovas. Kine tokie atvejai dažni. Kapitalistinėje valstybėje filmavimo grupę samdo prodiuseriai. Sovietų Sajungoje valstybė buvo kino prodiuseriu. Ji samdė režisierius. Juos galėdavo ir atleisti. Valstybei atstovavo meno tarybos prie valstybinių kinematografijos komitetų. Įdomu, kad sovietmečiu visi filmai atsipirkdavo su labai retomis išimtimis. Nerentabilių, nuostolingų filmų beveik nebuvo.

Šiemet komplimentais sutiktas lietuvių filmas „Izaokas“ taip pat į detektyvo žanrą kreipiasi formaliai. Režisieriui J.Matulevičiui pirmiausia rūpi autorinio kino ambicijos, o ne nusikaltėlio paieškos.

A.Pozdniakovo „Visi prieš vieną“ buvo tipiškas amerikietiškas detektyvas su lietuviškai mažu biudžetu. Jo pradžioje buvo įvykdyta žmogžudystė. Kas yra žudikas – mįslė. Filmo įžangoje rodomiems nusikaltimams, sprogimui name, degančiam žmogui trūko biudžeto, techninės kokybės, specialiųjų efektų.

Įdomiausia filmo dalis –antroji serija. Policija randa įtariamąjį ir nori jį perduoti prisiekusiųjų teismui. Perfekcionistas advokatas Peris Meisonas (akt. J.Budraitis) vieną po kito gina kaltinamus žmones, surasdamas labiau tinkamą įtariamąjį. Ir tokia procedūra paradoksaliai kartojasi. Vienas išteisinamas, kitas apkaltinamas ir t. t. Detektyvinė intriga persipina su ironišku autoriaus požiūriu į situaciją, korupciją, kaltės temas.

Visos įmanomos detektyvų paslaptys

Kas yra žudikas? Šis banalus klausimas verčia bet kurio detektyvo žiūrovus laukti finalo. Spėlioti, kokias paslaptis slepia autoriai ir istorijos personažai. Ne veltui didžiųjų klasikų kūrėjai mielai naudojasi šio žanro taisyklėmis. V.Šekspyro „Hamletas“, Č.Dikenso ir F.Dostojevskio romanai. Visa tai detektyvai. Skiriamasis detektyvo bruožas – jame yra nusikaltimas. Siužeto varomoji jėga – nusikaltėlio demaskavimas. Viso yra 8 teorinės detektyvų variacijos: 1. Pristatomi keli veikėjai. Vienas iš jų yra žudikas. 2. Rodomi keli veikėjai. Nė vienas iš jų nėra žudikas. Nužudė kažkoks nepažįstamasis, kurio mes nematėme. 3. Auka nusižudė, o kiti buvo neteisingai įtariami. 4. Visi įtariamieji yra kalti. 5. Pasirodo, kad auka yra gyva. Jokio nusikaltimo nebuvo. 6. Seklys ieško žudiko, bet jis pats ir yra žudikas. 7. Detektyvo autorius yra žudikas. 8. Žiūrovas (arba skaitytojas) yra žudikas. Kalbant apie šią paskutinę retą schemą galima vėl prisiminti mūsų J.Budraitį. Rusijos televizijos filme „Inspektorius Hulas“ jis kiekvieną sutiktą žmogų įtikina, kad šis yra kaltas dėl merginos mirties. Žiūrovas supranta, kad ir jis galėjo prisidėti savo piktais kėslais.

Štai ir visos detektyvo galaktikos paslaptys. Daugiau jų tiesiog niekas nesugalvojo.

Detektyvai be detektyvų

Nepaisant matematinio detektyvo ribotumo, mes labai mėgstame jo pasikartojančias mįsles. Laukiame jų, ir lietuvių autoriai mus nuolat nuvilia. Dažniausiai jiems visai nesvarbu, kas yra tas žudikas.

1973 metais Raimondo Vabalo filmas „Ties riba“ tik formaliai buvo vadinamas detektyvu. Jame aiškinamas nusikaltimas, bet režisierių domino fone vykstantis miesto gyvenimas. Sovietmetis. Visi vagia valstybės turtą. Ir nelabai čia norisi pykti...

Algimanto Kundelio „Lošimas be kozirių“ 1981 metais rodė milicininko kasdienybę. Darbe ir namie. Filme netrūko nuotykių, muštynių, gaudynių automobiliais. Inteligentiškas aktorius Antanas Gabrėnas vaidino spalvingą sukčių. Ir čia nebuvo paslapties aiškinimo. A.Kundelis jau buvo sukūręs „gamybinių“ filmų. Taip vadinami kūriniai apie tam tikros profesijos žmones: gydytojus, policininkus, lakūnus, mokytojus... Juos mėgo Sovietų Sajunga ir JAV. Tokiame žanre detektyvinė mįslė nėra svarbiausia. Jos nebeliko ir A.Kundelio filme. O nuotykių filmo efektai toli gražu nėra holivudiniai.

1986 metais Almantas Grikevičius su maža filmavimo grupe gavo galimybę išvažiuoti į tikrus Vakarus. Į Argentiną. Apsipirko valiutinėje parduotuvėje. Pakeliavo. Paskiau lyg tarp kitko nufilmavo „Vilkolakio pėdsakus“. Tai buvo amerikiečių filmų F.Šafnerio „Berniukai iš Brazilijos“ ir Dž.Šlezingerio „Maratono bėgikas“, švelniai tariant, kopijavimas. Ir blogiausia, kad jame taip pat neliko jokių detektyvinių mįslių. Tik politinė konjuktūra apie tarybinį žurnalistą ir besislepiančius nacius Pietų Amerikoje. Už scenarijaus nuodėmes lupti reikėtų rusų žurnalistus Aleksandrą Lapšiną ir Vladimirą Jesenskį.

2013 metais pasirodė viduriniosios kartos režisierės Agnės Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“. Reklamuojamas buvo kaip pirmas tikras lietuviškas detektyvas. Kritikai puolė filmą dėl techninių dalykų. Siužetas prasidėjo nuo žmogžudystės. Tardytoja ėmėsi tirti bylą. O paskui prasidėjo apmąstymai apie Lietuvą ir moters gyvenimą....Man norėjosi išbėgti su pižama ir šlepetėmis į susitikimą su filmo autoriais. Nukreipti šautuvą į kūrybinę grupę ir sušukti: Aš tiek metų laukiau tikro lietuviško detektyvo. Pasakykit man, kas yra žudikas?!

Šiemet komplimentais sutiktas lietuvių filmas „Izaokas“ taip pat į detektyvo žanrą kreipiasi formaliai. Režisieriui Jurgiui Matulevičiui pirmiausia rūpi autorinio kino ambicijos, o ne nusikaltėlio paieškos. Dėl autorinio kino tradicijos lietuvių kino detektyvų priskaičiavau nemažai. Šauniąją septyniukę. O žiūrovai vis dar laukia to pirmojo. Į kurį su šlepetėmis ir šautuvu bėgti nereikėtų.

Emilis Vėlyvis pirmasis nepriklausomos Lietuvos kine prioritetu paskelbė žiūrovų lankomumą ir parduotų bilietų skaičių. Jam patinka grynieji žanrai ir režisierius Quentinas Tarantinas. Gal kriminalinių komedijų „Zero“, „Redirected“ autorius parodys „grėsmingą lietuvišką aštuntąjį“... Jo detektyvas „Piktųjų karta“ jau nufilmuotas. Jame pasirodys lietuvių aktorių svajonių komanda su Ingeborga Dapkūnaite reklamose priešaky. Kinuose filmą pamatysime ateinančiais 2022 metais.

Marijus Kulvietis

Rekomenduojami video