Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
L.Kuisienės knygų pasaulis: tarp rubiko kubo, graikų mūzų ir „Katekizmo“

Pirmą kartą išvydus iš Tauragės kilusios, o dabar Kaune gyvenančios ir kuriančios Leonoros Kuisienės įrištas knygas, nuostabos jausmas – neišvengiamas. Populiarus serialas „Sostų karai“, senovės Egiptas, viduramžių vienuolynai, XIX amžiaus garo mašinos – daug vaizdinių galima susikurti grožintis jos kūriniais. Jei Lietuvoje yra naujųjų romantikų, tai L.Kuisienės darbo studiją Kaune drąsiai galima laikyti ta vieta, kurioje gimsta šio judėjimo dvasia alsuojantys šedevrai.

Knygos – kaip skydas

„Kūryba yra savotiškas dienoraštis, kuris yra rašomas kitokiu formatu. Joje telpa aplinkybės, patirtys, vertybės, pomėgiai, gebėjimai. Daugelis dalykų – nuo gotikinės subkultūros iki senų knygų – turėjo ir turi įtakos tam, kokia esu ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja. Knygos, kaip laikmena, žavėjo kiek save pamenu. Pirma tai buvo vaikiškos knygelės su gausiomis iliustracijomis. Polinkis į bibliofiliją su metais auga, tačiau jei neturi galimybės įsigyti tokių knygų, jas tenka susikurti pačiai, – pasakoja L.Kuisienė. – Maištingai atsiskyrėlei paauglei psichologijos, filosofijos ir meno knygos buvo savotiškas skydas paslėpti savo jautrumą. Dar vėliau knyga tapo darbo medžiaga, įrankiu, meninės raiškos forma.“

Knygos menas į L.Kuisienės gyvenimą atėjo 1998 metais, kuomet maištingoji tauragiškė, jau tapusi Kauno aukštesniosios meno mokyklos studente, ėmė gilintis į dailiosios odos kursą. Pirmąja jos savarankiškai meniškai perrišta knyga tapo Vytauto Mačernio „Vizijos“. „Vėliau knygą atradau savaip ir kitaip, daugiau ne iš amatininko, o iš menininko pusės, kada svarbiau idėja ir raiškos forma“, – sako pašnekovė.

Kaip vyksta procesas?

Žiūrint iš šalies, viskas atrodo gana sudėtinga ir panašu į ilgą procesą, jau nekalbant apie įrankius, odas, klijus... „Vienos knygos užgimimas būna momentinis, o yra tokių, kurias reikia užauginti, ištobulinti, yra ir tokių, kurių idėja buvo viena, o kūrybos procese nusivažiuoju taip, kad visai nieko bendro nelieka nuo pirminės idėjos, – kūrybos užkulisius praveria L.Kuisienė. – Dirbant būna visokių situacijų, bet visumoje tiesiog mintys teka į pirštų galiukus ir kažkas lipdosi. Tas „įvyko“ yra tiesiog gyvenimas ir jo pakištos situacijos. Be idėjos užgimimo, daugiausia, ko reikia – kantrybės, atkaklumo ir drąsos. Kad ir šiuo metu yra pradėti paruošiamieji darbai sukurti 54 miniatiūrų objektą, kuriame būtų 54 autorių tekstai. Idėja drąsi, brangi. Ji pareikalaus labai daug energijos, bet bandau nerti į tokią avantiūrą su lūkesčiu, jog pavyks ir po kelerių metų bus galimybė pasakyti: „Įvyko.“

L.Kuisienė: „Viena iš mūzų yra Polymnija, kuri rašančiuosius apdovanoja įkvėpimu ir nemirtingumu. Ją pavaizdavau rubiko-kubiko formos. Taip išsirutuliojo kūrybinės gijos tęstinumas.“

„Nuodėmės“ ciklas

Viena L.Kuisienės darbų krypčių – knygos-objektai, greičiau primenantys savotiškas skulptūras su savo vardais ir istorijomis. Štai, pavyzdžiui, „Adomas ir Ieva“ buvo kurtas 2018 metais surengtai parodai, kurią organizavo garsus Vilniaus menininkas Artūras Šlipavičius-Šlipas.

„Sutikau dalyvauti ir konkrečiai šiai parodai sukurti objektą, nes tema buvo labai artima mano kuriamam knygų ciklui „Nuodėmė“, kurio įkvėpimo šaltinis – Dantės „Dieviškoji komedija“. Kas metai įrišu po nuodėmę, tai 2018 metų nuodėmės padarymui „Adomas ir Ieva“ buvo pretekstas užsidėti metų pliusą“, – pasakoja moteris.

Dar vienas į knygų ciklą „Nuodėmė“ patekęs nusidėjimas – „Puikybė“. Ir dėl to „kaltinti“ reikėtų pandemiją. „Stebint socialinius reiškinius, sietinus su pandemija, į akis krito masinė puikybė, tad neteko dėti daug pastangų mąstant, kuriai nuodėmei dedikuoti metus“, – pastebi kūrėja.

O štai kūrinys „Joninės“ kur kas asmeniškesnis nei būtų galima pagalvoti. „2020-ieji buvo tautodailės metai, todėl norėjosi sukurti kažkokią visumą, kas apjungtų dabartį, praeitį, simbolius, profesiją ir asmeninį gyvenimą. Jonines išskyriau todėl, kad mano šeimoje tą dieną yra švenčiamos sutuoktuvių metinės. 2020 metais kaip tik pažymėjome santuokos dvidešimtmetį“, – atviravo L.Kuisienė.

„Joninių metas – saulės, dienos dominavimo laikas, todėl šiai šventei pažymėti buvo neatsitiktinai pasirinkti papročių ir saulės motyvo interpretacijos. Kalbant apie objekto detalių simbolines prasmes, jų kodo reikėtų ieškoti liaudies dainose, tad į objektą sudėjau viską, kas Lietuvai artima: ratai, valtis, saulė, žalvaris, medis, gintaras... O šalia jų – ir asmeninis biografinis momentas“, – įdomią detalę atskleidžia menininkė.

Rubiko kubas – kaip parašas

Dar viena nepaprastai įdomi ir intriguojanti L.Kuisienės darbų kryptis – mažo tiražo meniškai įrištų lietuvių autorių kūriniai. Jos užuomazgos gimė kuriant knygų ciklą „Duoklė mūzoms“, kurį sudarė devyni objektai, skirti kiekvienai graikų mitologijoje sutinkamai mūzai.

„Viena iš mūzų yra Polymnija, kuri rašančiuosius apdovanoja įkvėpimu ir nemirtingumu. Ją pavaizdavau rubiko-kubiko formos. Taip išsirutuliojo kūrybinės gijos tęstinumas. Iš pradžių ėmiau fotografuoti šiuo metu Lietuvoje gyvenančius rašytojus, o vėliau sekė mintis, jog jau subrendau tapti ne tik knygų menininke, bet ir leidėja. Taip gimė mažo tiražo knygų leidyba, o knygos tapo ciklu, kurį vadinu „Polymnijos įkvėptieji“, – kaip graikų mūza įkvėpė tapti leidėja, atskleidžia L.Kuisienė.

Polymnija (kitaip – rubiko kubas) šioje istorijoje atlieka labai reikšmingą vaidmenį. Pasirodo, nuotrauka, kurioje menininkas užfiksuojamas su rubiko kubu rankoje, tampa savotiška kitokio formato sutarties pasirašymo forma, o pats rubiko kubas – savotiškas parašas, skiriamasis ženklas.

„Rašytojo poza fotografijoje, sprendžiant galvosūkį, lyg ir įkūnija pačios Polymnijos rimtį. Vėliau autorius savo nuožiūra atsiunčia redaguotą knygos tekstą, po ko seka spaustuvės ir mano pačios darbai: knygos maketavimas, įregistravimas, spausdinimas, tik tada daugeliu atvejų skaitymas, ruošinių pjaustymas rankomis, eskizų ruošimas ir kiti darbai“, – pasakoja L.Kuisienė.

Nori palikti pėdsakus apie žmones

Kūrėja yra paskaičiavusi, kad rankomis įrišti keturis vieno autoriaus knygos egzempliorius trunka 3–6 mėnesius. Pirmąjį bendradarbiavimo žingsnį žengia moteris. „Norinčių būtų labai daug jau vien dėl to, kad knygas leidžiu, įrišu savo lėšomis, o rašytojui, kaip atlygis už bendradarbiavimą, dalis knygų padovanojama. Tai nėra komercinė veikla, viskas paremta noru palikti pėdsakus apie žmones, kurie gyvena ir kuria Lietuvoje“, – sako pašnekovė.

Knygos, kurių tiražas 4–6 egzemplioriai, kol kas nepardavinėjamos. Jau trejus metus jos kaupiamos parodai, kuri bus surengta kitų metų pavasarį.

Knygos „suvalgo“ labai didelę L.Kuisienės gyvenimo dalį, tačiau, kaip pastebi pati moteris, jos pačios, kaip skaitytojos, santykis su knyga – gerokai žemiškesnis nei gali atrodyti. „Žvelgiant iš eilinio skaitytojo perspektyvos, man pačiai knyga svarbiausia kaip informacijos šaltinis. Ji praturtina žiniomis, užpildo spragas, kurios „trukdo gyventi“. Grožinė literatūra retai įtraukia, o jei ir įtraukia, tame ir vėl turi būti kažkas, kas užpildytų tam tikrą poreikį“, – sako kūrėja.

Kai ko įgyvendinti nesuspėjo

Kai kurias savo kūrybines svajones moteris įgyvendino, o kai ko – nespėjo. „Buvo laikas, kai labai norėjau įrišti Kristijono Donelaičio „Metus“ ir Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Turėjau konkrečią idėją atiduoti pagarbą lietuvių kalbai ir grožinės literatūros pradžiai – knygas įrišau ir perrišau. Savo knygų ciklą „Polymnijos įkvėptieji“ labai norėjau praturtinti Kęstučio Navako kūryba, bet nespėjau (garsus Lietuvos poetas mirė 2020 metų vasarį, – VL past.). Šiuo metu turiu nusižiūrėjusi vieną autorių, kurio prozos kūrinus labai norėčiau įrišti, tačiau laimė mėgsta tylą...“ – paslaptingai užsimena L.Kuisienė.

Rekomenduojami video