Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
L. Jankauskaitė: „Myliu savo klausytojus“

Lietuvos nacionalinio radijo laidos „Sveikinimų ratas“ vedėja Loreta Jankauskaitė gerbėjų turi visoje Lietuvoje. Klausytojai vertina jos nuoširdumą, todėl tiesioginiame eteryje dalijasi su ja ir bėdomis, ir džiaugsmais.

Loreta, jūs jau 18 metų vedate šią laidą. Kuo ji ypatinga jums?

Sveikinimų ratas“ nėra įprasta pageidavimų laida, kur žmonės dažniausiai sveikina vieni kitus pompastiškais, gana banaliais žodžiais. Kažkada man šovė į galvą mintis padaryti „Sveikinimų ratą“ gyvenimo būdo laida. Pradėjau prašyti savo klausytojų, kad jie apie žmogų, kurį nori pasveikinti, papasakotų trimis keturiais sakiniais, pasakytų keletą gražių žodžių, kad neskaitytų eilėraščių, ypač prastų.

Kokios maloniausios emocijos, susijusios su darbu?

Sugalvojusi, kad laidoje reikia papasakoti apie žmogų, kurį norima pasveikinti, supratau, kad Lietuvoje nemokame kalbėti apie gerus dalykus. Apie bėdas galime porinti, galime paverkti, tačiau pagalvoti apie tai, ką žmogus gero nuveikė ir papasakoti apie tai kitiems, mums yra sunku. Tačiau šiandien galiu pasidžiaugti, kad bene 90 proc. sveikinančiųjų jau kalba apie tai.

O kaip malonu žmogui, kuris klausosi radijo ir išgirsta, kaip apie jį giminaitė ar draugas atsiliepia gerais žodžiais, papasakoja apie jo pomėgius. Gaunu daug laiškų, kur žmonės prisipažįsta net ašarą nubraukę klausydamiesi tokių sveikinimų.

Turiu vieną kolegą, kuris skeptiškai vertina šią laidą. Jis ne kartą šaipėsi iš manęs ir tikino, kad visi tie sveikinimai – nesąmonė. Kartą jis paprašė manęs, kad pasveikinčiau vieną bendruomenės narį provincijoje.

Vėliau jis papasakojo apie reakciją, kurią sukėlė bendruomenei išgirstas per radiją pasakojimas apie tą žmogų: „Žinai, Loreta, pasižiūriu į kairę, visi verkia, pasižiūriu į dešinę, braukia ašaras, taigi apsiverkiau ir aš.“ Tos pakilios emocijos, arba vadinamoji cheminė reakcija, ir yra džiaugsmingoji mano darbo dalis.

O kas kelia daugiausia klausimų ir stebina?

Man kartais graudu, kad mūsų Lietuvos žmonės vertinami tik pagal darbą. Pavyzdžiui, moteris užaugino šešis vaikus, penkiolika anūkų, o dabar augina 16 proanūkių. Man visuomet norisi tos senolės paklausti – ar tikrai jai tai patinka, juk garbingo amžiaus sulaukęs žmogus gali savęs paklausti, ar jis to nori. Gal ta močiutė iš tiesų nori nors kiek pagyventi sau, o ne auginti savo vaikų atžalas. Kodėl pas mus susiformavęs toks stereotipas – senelė, palinkusi daržuose, o ne, tarkim, sėdinti pievoje su knyga.

Toks šabloninis vertinimas mane stebina. Kita vertus, tokios močiutės dabar skraido padėti anūkams į kitas pasaulio šalis ir paskui grįžusios pasakoja apie savo keliones, taip atrasdamos maloniąją gyvenimo pusę.

Džiugu, kad uošvienės išmoko džiaugtis savo žentais ir sveikinti juos eteryje, taip pat ir anytos sveikina savo marčias, pagiria. Atsakomosios reakcijos ilgai laukti netenka. Žiūrėk, po kurio laiko eteryje sveikina jau tas pats žentas ar marti.

Ar vien tik teigiamos emocijos užplūsta?

Ne, iš tiesų kartais po laidų išeinu susukta radikulito. Emociškai klausytojai taip išsekina, kad iš tiesų norisi viską mesti. Pačios baisiausios būna dienos, kai mūsų šalyje suintensyvėja kokie nors politiniai įvykiai. Kadangi „Sveikinimų ratas“ – pati paskutinė tiesioginė programos laida, klausytojai skambina ir nori išsisakyti, išlieti pagiežą.

Labai sunku dirbti per rinkimus – tarkim, buvo atvejų, kai vieni girdavo Algirdą Brazauską, kiti – Vytautą Landsbergį, o man tekdavo laviruoti. Tačiau šioje laidoje ne vieta ir ne laikas reikšti savo simpatijas ir antipatijas. Aš ateinu į laidą praktiškai niekada nežinodama, su kuo susidursiu, nors pasirenku ir pasiūlau dienos temą. Sunkiausia atlaikyti piktų, ligotų, išgėrusių žmonių skambučius.

Per mėnulio pilnatį suaktyvėja nestabilios psichikos žmonės. Ar susiduriate su tuo?

Iš tiesų tai – didelė bėda. Esu sudariusi sąrašą telefono numerių tų radijo klausytojų, su kuriais reikia atsargiai bendrauti. Dažnai paskambina toks vyras iš Kauno. Jis sveikina visus iš eilės: draugus, pažįstamus, nepažįstamus, pramogų pasaulio atstovus. O kai jis pradeda kalbėti, kad norėtų sutikti kokią nors manekenę, telefoną išjungiame. Tačiau tuomet ima skambinti besipiktinantieji tuo, kad tam vyrui nebuvo leista kalbėti.

Tarkim, viena moteris iš Panevėžio niekada nepraleidžia V.Landsbergio gimtadienio – kasmet spalio 18-ąją būtinai paskambina į radiją ir ima žerti liaupses konservatorių patriarchui.

Į laidą dažnai skambina ir išgėrę klausytojai. Kai kurie – vos paversdami liežuvį. Jie žeria komplimentus, prašo dainų. Dažniausiai aš juos sutramdau prieš eterį, sakau: jei jau sėdi prie vaišių stalo, geriau neskambink.

Ar visuomet sulaukiate tik komplimentų?

Tiesą sakant, ne. Kai kurios mūsų moterys labai jau gerbia vyriškąją lytį – jei tik pabaru eteryje už nemandagias šnekas kokį vyruką, iš karto sulaukiu priekaištų. Mergelka, snarglė, man čia ne vieta... Skundai pasiekia ir generalinį direktorių.

Labai retai išeinu iš laidos šypsodamasi ar besidžiaugdama. Tai klausytojams muzika nepatinka, tai eteryje jie elgiasi labai nemandagiai. Jei bandau paauklėti, mane valdžia kviečiasi ant kilimo: „Jankauskaite, baik mokyti klausytojus“. Aš aiškinu, kad radijas nėra kokia parduotuvė, kur „pirkėjas visuomet teisus“. Aš negaliu leisti, kad šioje laidoje kas nors pyktųsi ar aiškintųsi santykius.

Kas jus sulaiko, kad garsiai netrinktelėtumėte durimis?

Labai gerbiu vyresnės kartos žmones. Likau našlaite sulaukusi 20 metų, todėl šie žmonės man daug reiškia. Kai išgirstu kokį močiutės balsą ar gaunu jos laišką, kuriame sveikina mane ir dėkoja, labai susigraudinu. Esu mylima vyresnės kartos žmonių, už tai labai dėkoju. Kai sunkiai sirgau, jie už mane meldėsi, ir tai man buvo didelė paskata.

Kai močiutės išeina Anapilin, giminės man praneša. Namuose saugau tuos laiškelius, kuriuose parašyta: „Su giliu liūdesiu pranešame“. Parašas paaiškina, kad močiutė prašė pranešti Loretėlei. Tai man be galo svarbu. Dėl vienos savo klausytojos Aldutės iš Pakruojo skambinau į ligoninę ir prašiau pagelbėti. Žinote, kaip veikia, kai ragelyje išgirsti „Laba diena, skambina iš Lietuvos radijo“.

Yra daug bendruomenės atstovų, kuriuos labai gerbiu. Kitas mano klausytojas – Justinas iš Kelmės – sveikina savo miesto ir rajono gyventojus. Jis yra muzikantas, muzikos mokytojas. Tokia Genutė man atsiuntė knygą apie savo gimtuosius Rieškutėnus ir taip išradingai, gražiai sveikina kiekvieną bendruomenės narį. Taigi tai yra abipusis ryšys.

Kokią muziką mėgsta klausytojai?

Sulaukiu įvairių skundų dėl muzikos. Nuomonė, kad vyresniam žmogui įdomi tik liaudiška muzika, neteisinga. Pavyzdžiui, daugelis jų jaunystėje klausėsi „bitlų“ dainų. Tarkim, ponia Danutė iš Kauno, nuolat pažerianti labai įdomių sentencijų, su savo draugėmis mielai klausosi prancūziškos muzikos. Kiti mėgsta romansus.

Koks jūsų laidos klausytojo portretas? Ar tai žmogus iš kaimo?

Nebūtinai. Dažniausiai tai – vieniši, vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat gyvenantieji užsienyje, jie rašo labai daug elektroninių laiškų. Turiu nuolatinę klausytoją ponią Audronę iš Čikagos, kuri dirba teisinėje agentūroje ir pietų pertraukos metu klausosi „Sveikinimų rato“. Daug klausytojų turime Airijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Islandijoje, Vokietijoje. Per tiek metų pažįstu jų tūkstančius.

Nemėgstu įnoringų skambintojų. Kartu labai noriu paskatinti nedrąsiuosius ir kukliuosius. Pavyzdžiui, paskambina ponia Vlada iš Šėtos, labai maloni ir kukli moteris, tai mintyse įsivaizduoju, kaip ji atrodo, tiesiog prisiglaudžiu prie jos.

Taip pat ir Teresė Basanavičiūtė iš Gudkaimio, vienintelė likusi Jono Basanavičiaus giminaitė. Labai smagu sulaukti skambučio moters, kuri prisistato Onute iš gražiųjų Batakių. Išminties šaltinis yra ir kita Onutė iš Kėdainių. Dėl tokių žmonių kalnus nuversti galima.

Minėjote, kad šiai laidai abejingų nėra – arba ją myli, arba nekenčia.

Iš tiesų taip. Yra gražių skambučių, bet ir labai daug pašiepiančių, žemo lygio. Netgi kai kurie mano kolegos nevengia pademonstruoti tokio požiūrio. Gal ne kiekviename posėdyje, bet daugelyje jų gaunu velnių, išgirstu kritikos, kas čia per laida, ir panašiai.

Suprantu, kad parduodu savotišką cukraus vatą. Jei kas nors savo šeimoje turi nors vieną senolį, tai jau vertybė. Ir jei jie myli savo senolius, supranta, kaip šiems žmonėms tai svarbu. Myliu šią laidą, myliu klausytojus, nors po kiekvienos laidos vis žadu bėgti. Tačiau už tą dvasinį ryšį labai dėkoju.

Į radiją atėjau devyniolikos metų. Mano pareigos iki šios dienos yra radijo diktorė. Dabar jų jau nelikę, todėl didžiuojuosi šiuo prieštvaniniu pavadinimu.

Kai dirbau diktore ankstesniais laikais, atgalinio ryšio nebūdavo, išbambėdavau savo tekstą, ir tiek. Dabar kiekvieną vakarą mane užlieja emocijos, jos išvargina ar pradžiugina, tačiau jų yra.

Yra klausytojų, kurie, vakare atsisėdę prie stalo klausytis mano laidos, lėkštę pastato ir Loretėlei, o man apie tai parašo. Kartą greta gyvenantys žmonės net bryzą dešros atnešė. Taigi jaučiuosi gyva ir vesdama laidą stengiuosi, kad viskas nebūtų labai rimta, daugiau humoro. Nes, kaip sakė baronas Miunchauzenas, visos pasaulio beprotybės daromos su rimta veido išraiška.

Rekomenduojami video