Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
L. Geniušas: klasikinė muzika pasaulyje užima tvirtą poziciją

„Klasikinės muzikos laidojimas tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį ir gerokai paseno kaip koncepcija. Manau, kad visame pasaulyje ji užima tvirtą poziciją ir atitinka daugelio jautresnės sielos žmonių skonį“, – įsitikinęs jaunosios kartos pianistas Lukas Geniušas, sparčiai kopiantis karjeros laiptais.

Esi sakęs, kad prieš koncertus labai jaudiniesi, todėl dažnai vos užlipęs ant scenos ir atsisėdęs prie fortepijono iš karto pradedi groti. Ar pradėjus groti jaudulys dingsta?

Jaudulys prieš koncertą, spektaklį ar bet kurį kitą pasirodymą – kone pats jautriausias ir aštriausias artisto profesijos klausimas. Neseniai teko dalyvauti bendrame muzikos ir poezijos vakare su žymia danų aktore Sonja Richter. Kalbantis ji prisipažino, kad prieš kiekvieną spektaklį jai tenka tarsi atsisveikinti su gyvenimu – taip smarkiai jaudinasi. O juk Sonja Richter – labai patyrusi ir garsi aktorė...

Aš taip pat labai jaudinuosi lipdamas ant scenos, todėl nuolat ieškau naujų būdų, kaip įveikti jaudulį. Atlieku įvairius kvėpavimo pratimus, medituoju, kartais griebiuosi net vaistų. Paties koncerto metu įtampos atsikratau visiškai panirdamas į muziką, tekstą, vaidmenį – tai, kas tą sekundę yra mano rankose. Jeigu tikrai giliai pasineri, nebelieka vietos baimei. Meilė ir baimė kartu sunkiai sugyvena.

F.Chopino konkurse Varšuvoje esi laimėjęs antrą vietą, Maskvoje, 15-ajame P. Čaikovskio konkurse, 2015 metais pelnei sidabro medalį... Tai didžiulis pripažinimas pianisto karjeroje. Ar tau ir tavo artimiesiems – močiutei, mamai, tėčiui, – svarbus tokių konkursų įvertinimas?

Laikai, kai itin jautriai reaguodavau į aplinkinių vertinimą, praėjo, tačiau vis dar kruopščiai analizuoju viską, ką išgirstu iš šalies. Žinoma, tėčio, mamos, o dabar ir žmonos (išskirtinio talento pianistė Anna Geniušienė neseniai gavo bronzos medalį Italijoje vykusiame konkurse – red. past.) nuomonė man yra labai svarbi, bet pats sau esu griežčiausias kritikas, kad ir ką galvotų klausytojai.

Esi sakęs, jog teko nemažai kovoti, kad tave vertintų už tai, jog esi geras pianistas, o ne dėl to, kad artimieji yra garsūs pianistai. Ar tai tavęs neišmušdavo iš vėžių ir netrukdydavo siekti tikslų?

Ši problema aktuali ir šiandien. Pavyzdžiui, neseniai grįžau iš Palermo, kur mano močiutė 11 metų vedė fortepijono meistriškumo kursus. Ją ten prisimena ir myli kaip giminę, pusė buvusių jos studentų dirba Palermo konservatorijoje. Aš šioje situacijoje siekiu ne tik pasirodyti kaip pasiuntinys iš praeities, tęsiantis tradicijas, bet ir padaryti tokį įspūdį, kuris nepriklausytų močiutės vardui. Tai nėra lengva!

Esi sakęs, kad, kai tik turi galimybę, daug kalbiesi su tėvu, žinomu Lietuvos pianistu Petru Geniušu, apie muziką, interpretacijas ir kitus dalykus. Ar tenka pasiginčyti, kai nuomonė nesutampa?

Manau, kad mudviejų su tėvu požiūris į kultūrą labai panašus, todėl, kalbantis apie profesiją ir pomėgį – muziką, nereikia daug stengtis, norint perduoti savo mintis ir įspūdžius. Visada atsiranda temų, kurios suprantamos tik mudviem. Sakyčiau, kad mudviejų temų laukas kur kas platesnis nei bendraujant su kitais žmonėmis.

Ir, be abejo, visada su malonumu naudojuosi proga paminėti, kad tėtis tebedaro man didelę įtaką, kad jo nuomonės klausau labai atidžiai.

Kaip renkiesi programą? Dažniau tenka prisijaukinti kūrinį ar kūrinys pats „ateina“?

Sunku pasakyti. Manau, kad dažniau būna, jog kūrinys pasitaiko mano kelyje ir priverčia jį įsimylėti.

Kurie pianistai tau yra atlikėjo pavyzdys?

Jų nemažai, bet paminėčiau Sviatoslavą Richterį, Arturo Benedetti Michelangeli, Borisą Berezovskį ir Zoltaną Kocsį.

Kaip laviruoji tarp to, ką norėjo pasakyti kompozitorius, ir to, kaip jauti kūrinį tu? Ar teko groti šiuolaikinio kompozitoriaus, kuris tuo metu klausėsi tavo koncerto, kūrinį?

Teko dažnai groti mano mylimo Leonido Desiatnikovo kūrinių, jam būnant salėje. Tai nelengva, ypač žinant precizišką ir griežtą jo požiūrį į atlikimą: jam, kaip ir daugeliui kompozitorių, atrodo, kad atlikėjo misija yra maksimaliai aiški – atitikti autoriaus intencijas, sekti natas ir nesitaškyti.

Nėra abejonių, kad mano įsitikinimai yra kitokie, ir aš, nors ir neprilygindamas atlikėjo kompozitoriui, suteikčiau jam kur kas platesnę funkciją. Taip pat būtina paminėti, kad į šį klausimą atsakymo nėra, kaip ir į bet kuriuos kitus amžinuosius klausimus. „Laviruoti“ – tinkamiausias žodis. Kiekvienas atlikėjas tai ir daro, pasikliaudamas talentu, išprusimu, patirtimi ir dar Dievas žino kuo...

Ar groji džiazą?

Ne, bet labai norėčiau išmokti. Tėvas gana skeptiškai žiūri į šį mano norą. Išėjęs didžiulę džiazo mokyklą, jis tikina, kad tam reikia daug daugiau laiko ir pasiryžimo, negu man leistų dabartinis mano gyvenimas.

Kokius laikus dabar išgyvena klasikinė muzika ir kokią vietą ji užima Lietuvos kultūros gyvenime bei tarptautiniame kontekste?

Muzika eina su laiku ir išgyvena tą patį, ką ir kiti menai bei mokslai. Dabar yra „post-visko“ era, kai bandoma sujungti viską, kas prikaupta per evoliucijos amžius, tačiau leistina reikštis taip, kaip pasirinko individas, kaip jam diktuoja asmeniniai estetiniai nusistatymai.

Postglobalizacijos, kosmopolitizmo ir informatizacijos procesai taip supainioja žmogų, kad jam vis dažniau norisi apginti tuos pamatus, kurie atskiria jį (etnine, kultūrine prasme) nuo kitų. Klasikines muzikos laidojimas tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį ir gerokai paseno kaip koncepcija. Manau, kad visame pasaulyje ji užima tvirtą poziciją ir atitinka daugelio jautresnės sielos žmonių skonį.

Kur ieškai įkvėpimo ir kas tau yra poilsis?

Įkvėpimo semiuosi iš pačios muzikos, rečiau jo ieškau literatūroje ir kine, bet dažniausiai visai apie tai negalvoju. Vidinius procesus, reguliuojančius meninę veiklą, man sunku apibrėžti „įkvėpimo“ sąvoka.

Geriausias poilsis – tai kokybiškas fortepijonas, daug laisvo laiko ir nesivaržymas dėl gyvenimo realijų. Be abejo, dar skanus maistas, gražus oras, gaivi jūra ir mano mėgstamas „Fix“ dviratis.

 

 

 

Rekomenduojami video