Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kunigas V.Prajara: „Danguje kiti džiaugsmai bus, o čia, žemėje, reikia bendrystės“

Artėjančių didžiausių metų švenčių proga Metelių (Lazdijų r.) klebonas Vytautas Prajara Lietuvos žmonėms linki daugiau pasitikėti Dievu ir stačia galva nepasinerti vien tik į nesibaigiančių darbų sūkurį.

Meteliuose ir Kryžiuose žmonių sielovada besirūpinantis kanauninkas V.Prajara – dar ir muzikantas, bibliografas, miestelio siela. Pasak klebono, 2017-ieji Metelių parapijai nebuvo prasti. Dvasininkas pakrikštijo 75 naujagimius, sutuokė beveik 40 jaunavedžių porų. Metelių bažnyčią greitai papuoš naujas stogas. Miestus prieš Kalėdas apima pirkimo karštligė, o dviejų didelių ežerų apsuptyje įsikūrusiuose Meteliuose tyku, dvelkia priešventine ramybe...

Kokios nuotaikos prieš didžiąsias šventes vyrauja kaime?

Per adventą į kaimų bažnyčias žmonės dažniausiai ateina tik sekmadieniais. Šventadieniais Meteliuose į mišias susirenka apie 200 tikinčiųjų, o Kryžių koplyčioje – apie 100. Dalis jų ateina pasiimti kalėdaičių, vadinamųjų plotkelių. Šiokiomis dienomis kaimų bažnyčių durų kartais nepraveria nė vienas žmogus. Tada kunigas pats vienas poteriauja su angelais šnekėdamasis. Žiemos metu net intencijų nėra kaimų bažnyčiose. Ištuštėjo kaimai, liko pagyvenę žmonės... Vyresnieji, uoliai lankę bažnyčią, jau pasimirė. O tiems, kurie dar gyvi, sveikata neleidžia išeiti iš namų.

Ar prisimenate savo vaikystės Kalėdas? Kuo jos skiriasi nuo šiandieninių?

Nuostabios būdavo Kalėdos. Kadangi tais laikais nebuvo nei dviračių, nei automobilių, penkis kilometrus iki Igliaukos bažnyčios eidavome pėsčiomis. Prisimenu ankstyvąsias mišias per adventą, gražias giesmes. Keldavomės anksti ryte, nes bažnyčią reikėdavo pasiekti aštuntą valandą. Mus, vaikus, vesdavosi mama arba močiutė. Apsiaudavome botais ar kaliošais, o nuėję prie bažnyčios persiaudavome.

Mano jaunystės metais Igliaukoje klebonavo šviesaus atminimo kunigas Alfonsas Svarinskas. Man labai patikdavo jo pamokslai. Aš nuo pat vaikystės patarnaudavau Igliaukos bažnyčioje ir klebonas A.Svarinskas mums buvo geras pavyzdys. Mačiau kunigą idealistą, kuris ne tik Dievą ir Bažnyčią mylėjo, bet ir pačią Tėvynę Lietuvą. Šis kunigas patriotas mane ir įkvėpė kunigystei. Smagu tuos metus prisiminti. Dabar viskas pasikeitę – žmonės skuba atėję ir į bažnyčią.

Metelių klebonas groja trimitu, akordeonu. V. Prajaros asmeninio albumo nuotr.

Kokios yra Kalėdų tradicijos Metelių parapijoje?

Kalėdų rytą į pamaldas žmonių susirenka daug daugiau nei paprastą sekmadienį, ypač jei būna geras oras. Lietuvių tikėjimas kartais priklauso nuo oro sąlygų: jeigu lyja, sninga, pusto, tikinčiųjų susirenka mažiau. Jeigu giedra –bažnyčia pilnutėlė. Į Metelius per šventes suvažiuoja nemažai žmonių – vaikai aplanko savo tėvelius, anūkai šventėms sugrįžta pas senelius. Dzūkijos kaime iš kiekvieno namo ateina į bažnyčią.

Kuo gyvena šiandien parapijiečiai?

Meteliuose gyvenu 27 metus – nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Užsilikau, nes statybos vyko, reikėjo atkurti Kryžių šventovę, kurią sovietiniais metais nugriovė valdžia. Tai istorinė vieta prie Dusios ežero. Vyskupas Juozas Žemaitis, kai paskyrė mane į Metelius, taip ir pasakė: „Reikės atkurti Kryžius, istorinę vietovę.“Tuo metu ji buvo pavirtusi šabakštynu. Paskui Meteliuose reikėjo sutvarkyti bažnyčią. Dabar stogdengiai dengia Metelių bažnyčios stogą, kuris gal 100 metų buvo nekeistas. Turiu visokių planų, kaip pagražinti bažnyčios aplinką. Man patinka šiame kaime, nenoriu į miestą.

Mano parapijoje moterų daugiau negu vyrų, nemažai našlių, nes vyrai anksčiau išeina iš šio gyvenimo. Labai džiugina, kad mūsų kaimiškoje parapijoje sumažėjo turinčiųjų priklausomybę nuo alkoholio.

Jaunų žmonių čia beveik nėra, verslų ir veiklos – taip pat, gyvena daugiausia senjorai. Apie 15 metų Meteliuose nėra jokios mokyklos. Yra gal kokie 7 vaikai, nes jaunų šeimų irgi nelikę. Netoliese yra Kumečių pagrindinė mokykla, bet ten jau Alytaus rajonas, nors priklauso Metelių parapijai. Po pernai vykusios pertvarkos ji liko Miroslavo mokyklos filialu. Kitąmet ir jos gali nebelikti, nes mokinių mažėja.

Tačiau inteligentijos, vadinamųjų Smetonos laikų žmonių, mūsų miestelyje dar yra. Meteliai atgyja, kai Kalėdų šventėms sugrįžta vaikai, anūkai iš užsienio ar Lietuvos miestų, baigę studijas ar studijuojantys. Mūsų kaimas yra šviesus, tik reikia tai pastebėti. Žiemą pro Metelius vos viena kita mašinėlė per dieną pravažiuoja. Čia tyku, ramu, nėra išsišokimų, vagysčių. Vasarą gyvenimas atgyja, kaimas tampa kurortu. Greta dideli Dusios bei Metelio ežerai.

Kai prieš 27 metus čia pradėjau dirbti, gyveno per 370 žmonių. Dabar belikę 70. Mums, pasilikusiems, čia išgyventi padeda Dievas, tik reikia juo pasitikėti.

Papasakokite apie save, kur gimęs, augęs, apie šeimą. Iš ko paveldėjote muzikalumą?

Gimiau ir augau Menštrakio kaime (Marijampolės sav. Igliaukos sen.). Augome du broliai su mama ir seneliais. Dabar gimtajame kaime nelikę nė vieno gyventojo. Iš pačių artimiausių jau nieko neturiu – nei mamos, nei tėvo, nei brolio, nei senelių. Glaudus ryšys išlikęs su pusseserėmis ir pusbroliais, nes mama buvo iš dešimties vaikų šeimos.

Mano tėvas manęs neaugino, paliko mus mažus. Jis grojo armonika. Be to, mano dėdė ir kartu krikšto tėvas, mamos brolis Jonas Rutkauskas, kol pajėgė, akordeonu grodavo vestuvėse. Man gal buvo 14 metų, kai mamos paprašiau, kad nupirktų rusišką akordeoną „Beriozka“. Juo ir pradėjau groti iš klausos, nes arti muzikos mokyklos nebuvo. Vėliau mama nupirko juostinį magnetofoną, pasileisdavau tų laikų dainas, išklausęs pabandydavau atkartoti. Taip ir išmokau. O trimitu groti mane kiti išmokė, grojau mokyklos pučiamųjų orkestre. Muzika – mano pomėgis. Ji atpalaiduoja, prašviesina, duoda impulso. Muzikos garsai ypa stiprina sielą.

Jeigu žmogus atlieka tik savo pareigas ir neturi mėgstamo užsiėmimo, jam turėtų būti labai liūdna, sunku. Pažįstu savo parapijoje tokių, kurie užsiima tik ūkininkavimu, nuolatos prie plūgų, gyvulių, fermų, atrodo, kad per darbus nelieka laiko net pomėgiams – savo sielai.

Kasdien vakarais namuose akordeonu pagroju sau. Pasirenku liaudies dainą ir improvizuoju. Tie garsai pradžiugina, sustiprina. Manau, kiekvienas turėtų rasti laiko savo pomėgiams, jei ne muzikai, tai gal žvejybai, tenisui, sportui, tapybai, mezgimui...

Prasmingą laisvalaikį atranda ir susibūrusieji į Metelių kaimo bendruomenę „Tarp Dusios ir Metelio“. V. Prajaros asmeninio albumo nuotr.

Kada ir kaip jums kilo mintis pasinerti į miestelio kultūrinį gyvenimą?

Meteliuose 1991 metais buvo uždaryti kultūros namai, bet dar veikė mokykla, buvo jaunimo. Vietoj kultūros namų įkūrėme parapijos namus. Ten pradėjau tvarkytis. Kad vakarais jaunimas nešlitinėtų, sugalvojau šeštadieniais parapijos namuose rengti vakarones. Kadangi muzikantų nebuvo, tai aš pats ir grodavau, ir šokius vesdavau. Jaunimą išmokiau liaudiškų dainų ir šokių – valso, polkos.

Tada kilo mintis suburti Metelių parapijos kapelą, nes miestelyje gyvena labai daug muzikalių žmonių. Štai iš Kubilių šeimos net devyni dalyvauja kapelos veikloje. Danguolė Kubiliūtė-Alksninienė – kapelos vadovė. Jos dukra Simona Alksninytė baigė studijas universitete, dabar toliau tęsia mokslus, siekia magistro laipsnio. Kai sugrįžta iš Vilniaus į gimtinę, groja smuiku, vargonais bažnyčioje. Iš viso kapeloje 14 narių. Kapela – džiaugsmas man po visų parapinių darbų. Svarbiausia, kad žmonės praleidžia laisvalaikį linksmai, be alkoholio. Jeigu paragauja, tai saikingai – ir jiems patiems gerai, ir jų šeimų nariams malonu. Kapela „Metelys“ garsina ne tik Metelius, parapiją, bet ir Lazdijų kraštą – koncertuojame kituose miesteliuose, grojome ir Punske, Seinuose (Lenkijoje), dalyvaujame kapelų varžytuvėse.

Esate ir bibliografas, renkate knygas...

Gruodį pristačiau ikikarinių maldaknygių parodą Parėčėnų kaimo bendruomenės namuose (Alytaus r. Miroslavo sen). Joms daugiau kaip 100 metų. Turiu kelis šimtus įvairių maldaknygių ir knygų nuo caro laikų. Kaimo žmonės norėdavo jas išmesti, sudeginti, o aš surinkdavau. Nežinau kolekcijos vertės pinigine išraiška, man svarbiausia – išlaikytas prisiminimas. Ji rodo, kokia buvo žmonėms brangi lietuviška spauda spaudos draudimo laikotarpiu nuo 1863 iki 1904 metų: knygutės aplaistytos žmonių ašaromis. Atvertus lapą matyti, kad raidelės susiliejusios. Abejonių nekyla, kad tai ašaros krito, nes tais sunkiais laikais žmogus skaitė, meldėsi ir verkė.

Dabar labai retai tenka bažnyčioje matyti žmogų, kuris rankose laikytų šiuolaikinę maldaknygę. Labai retas ją namuose ir turi. Tais laikais maldaknygė buvo kiekvienuose namuose. Aš pats vaikystėje turėjau maldaknygę, mama, močiutė, senelis – savąsias. Malda padeda palaikyti ryšį su Dievu. Kodėl išėjo iš mados maldaknygės, sunku pasakyti. Dabar interneto, kompiuterių era, televizija, radijas, viską darome greitai.

Kokios progos žmones dažniau atgina į bažnyčią – santuokos, krikštynos, o gal laidotuvės?

Šiemet nedaug, tik šešiolika, palaidojau, o 75-is pakrištijau, netoli 40 porų sutuokiau. Gražus paprotys, kai jaunieji per jungtuves bažnyčioje prisiekia, kai ateina ne tik jaunavedžiai, bet ir pulkas, apeigose dalyvauja visa vestuvių svita. Lygiai taip pat ir per krikštynas. Dabar į jas suvažiuoja visi artimieji, draugai.

Jeigu kas kaime numiršta, laidotuvėse pusė to kaimo dalyvauja, nesvarbu, giminės ar ne, pakviesti į gedulingus pietus ar ne. Jaučia pagarbą – iš mūsų kaimo išėjo žmogus, ir renkasi į bažnytėlę. Neprašyti meldžiasi už išėjusį svetimą žmogų. Gražus toks atsisveikinimas.

Mano parapijoje atsirado šeimos švenčių tradicija. Šiemet, priderinus prie jubiliejų, vyko septynios šeimų šventės. Sukviečiama giminė, užsakomos mišios, pasimeldžiama. Paskui dovanojamos gėlės, dovanėlės. Ir mane kartais pakviečia į šventę pabūti kartu po mišių. Pasikviečia muzikantą, pagroja, padainuoja. Danguje kiti džiaugsmai bus, o čia žemėje reikia bendrystės vieniems su kitais, palaikymo.

Kaip vertinate dabartinę situaciją Lietuvoje – politinę, ekonominę, dvasinę?

Nesu pesimistas. Domiuosi tuo, kas vyksta, bet pasakyti, kad kuri nors politinė partija yra bloga ar gera, negalėčiau, nes visose yra ir gerų, ir nelabai gerų žmonių.

Ekonominė padėtis Lietuvoje turėtų būti geresnė. Pats matau, kaip kai kurie žmonės vargsta. Valdžios vyrai turėtų pasirūpinti ne tik savimi, bet ir paprastų kaimo žmonių gerove. Nesuprantu, kaip jie nesuranda būdų padidinti pensijų. Atlyginimus mokytojams, gydytojams, tarnautojams, kitų sričių darbuotojams taip pat galėtų pakelti. Reikia tik noro. Dabar pilstoma iš tuščio į kiaurą ir nieko nedaroma. Žmonės ne akli, jie mato, kad valdžioje esantieji gerai gyvena, daug uždirba, o paprasti žmonės, ypač kaimuose, tiktai aria ir nieko neturi.

Apskritai daugumai žmonių šiandien trūksta tikro nuoširdaus santykio su Dievu, jie susvetimėję, sumaterialėję. Trūksta ir pašaukimų į kunigystę ir kitą pašvęstąjį gyvenimą. Prie dvasinio skurdo daug prisideda ir šiuolaikinė televizija, išskyrus visuomeninį transliuotoją, internetas. Įvairūs šou išblaško žmogų, nelieka vietos dvasiniam gyvenimui ir Dievui.

Rekomenduojami video