Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Keltininko altruizmas išsaugojo technikos paminklą

Keltu esame įpratę keltis į Kuršių neriją ar skrosti Baltijos bangas, tačiau ar teko girdėti apie vienintelį keltą, veikiantį be variklio, plukdomą tik upės tėkmės? Pasirodo, ši unikali transporto priemonė – lyninis keltas, įsikūręs vos 20 km nuo Kernavės, Čiobiškio miestelyje, Neries ir Musės upių santakoje. Dar nuo tarpukario laikų veikia šis technikos paminklas, jungiantis du upių krantus ir kasmet pritraukiantis šimtus turistų. O pats kėlimas per upę – pripažintas ir saugomas tautinio paveldo amatas Lietuvoje.

Trečios kartos keltininkas

Aplinkiniai Širvintų rajono gyventojai puikiai žino, kad šis keltas yra trumpiausias ir vienintelis išlikęs Lietuvoje toks kelias į Kaišiadoris. Neris skiria ne tik du kaimelius, bet ir dvi savivaldybes (Kaišiadorių ir Širvintų rajonų), todėl trumpa kelionė keltu jus perkels ir į kitą rajoną. Tai srovės varomas lyninis Padalių keltas, kuriame nėra nei motorų, nei irklų. Tik tvirtas plieninis lynas prilaiko keltą, o galinga Neries upės srovė nuneša jį į kitą krantą. Neabejotinai unikalus Lietuvos technikos paminklas.

Jeigu atvyksite į Padalių kaimą prie Neries, vasarą čia būtinai sutiksite Gediminą Dzeventauską. Jis yra trečios kartos keltininkas, kuris šį amatą perėmė iš savo tėvo, o pastarasis – iš senelio. Būtent Gedimino senelis buvo vienas iš kelto statybų iniciatorių, kuris šiai neįprastai susisiekimo priemonei paskyrė nemažą dalį savo gyvenimo. Įdomu tai, jog šiandieną Gediminas gali didžiuotis, kad jo amatas – kėlimas per upę – yra pripažintas ir saugomas tautinio paveldo amatas Lietuvoje.

Istorija veda į tarpukario laikus

Šis keltas turi ir gražią, filmo vertą istoriją, todėl apie viską nuo pradžių. Čiobiškio kelto istorijos ištakos siekia tarpukarį. Nusikelkime į Antano Smetonos laikus, kai 1935 metais Jurgis Dzeventauskas su draugu sumanė statyti neeilinį statinį – medinį keltą. Jis turėjo pakeisti tiltą, stovėjusį nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Medinis tiltas sutrešo, todėl neliko kitos išeities, kaip tik jį nugriauti. Sujungti abu Neries krantus vietos žmonėms norėjosi, nes tiltas buvo patogi susisiekimo priemonė, žmonės vieni kitus lankydavo, švęsdavo gegužines. Tačiau statyti naują tiltą besikuriančiai ir neramumų purtomai jaunai valstybei buvo pernelyg didelė prabanga, todėl iniciatyvos ėmėsi du vyrai.

Gavę leidimą statyboms, vyrai pasiėmė paskolą ir ėmė statyti medinį keltą. Kadangi statinys neeilinis, stambių gabaritų, o ir meistrų, gebančių jį suręsti, nebuvo daug, teko kreiptis į dirbtuves Jonavoje. Dar vienas nelengvas uždavinys buvo kelto gabenimas į Čiobiškį. Kaip pargabenti tokį krovinį, kai nebuvo pažangaus transporto, o ir keliai dar buvo prastai išvystyti? Dėl to buvo nuspręsta naudotis upių keliu ir keltas plukdytas Nerimi. G.Dzeventauskas pasakoja, kad keltas buvo traukiamas arklių. Jie pakinkyti keltą traukė eidami krantu, o ten, kur jie negalėjo prieiti dėl stačių krantų, keltą tiesiog teko traukti rankomis. „Anksčiau prie upės medžiai neaugo, visur buvo smėlis. Ledonešis visą pakrantę apdraskydavo, todėl krantai nebuvo apžėlę. Vėliau, sovietmečiu, kolūkiuose prasidėjo tręšimai, upės pradėjo dumblėti, pradėtas reguliuoti vandens lygis“, – pasakoja keltininkas.

Teko išsipirkti aukcione

Galiausiai keltas buvo pastatytas, žmonės ir toliau pėsti ar važiuoti kėlėsi per Nerį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, keltu naudojosi abi kariaujančios pusės, kol galiausiai jis buvo stipriai apgadintas sprogimo. Anot G.Dzeventausko, prasidėjus sovietų okupacijai, niekam, išskyrus jo senelį, nerūpėjo kelto atstatymas. Kadangi socialistinėje santvarkoje privati nuosavybė nebuvo gerbiama, jo senelis turėjo įrodyti kolūkio pirmininkui, kad jų kraštui keltas reikalingas. Galiausiai buvo gautas palaiminimas keltą atstatyti ir prikelti naujam gyvenimui. Nors pirmasis keltas buvo medinis, 1978 metais jis įgavo naują pavidalą – jo konstrukcija jau buvo metalinė.

Čiobiškio kelto istorijos ištakos siekia tarpukarį. Nusikelkime į A.Smetonos laikus, kai 1935 metais J.Dzeventauskas su draugu sumanė statyti neeilinį statinį – medinį keltą. Keltas turėjo pakeisti tiltą, stovėjusį nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų.

„Sovietų okupacijos metu keltas priklausė kolūkiui. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, keltą norėjome susigrąžinti į šeimą, nes jis visą laiką priklausė mano seneliui. Jam mirus, tėvukas nepaleido šios minties, tikėjosi jį išsipirkti. Vieną kartą atvažiavęs į sodybą nusipirko vietinį laikraštį ir skelbimuose pamatė, kad keltas bus parduodamas aukcione. Laimingas atsitiktinumas tai, kad mano tėtis į sodybą važiuodavo tik kelis kartus per metus, bet nuvyko būtent tada, kai laikraštyje buvo išspausdintas skelbimas dėl kelto“, – maloniu atsitiktinumu, padėjusiu šeimai susigrąžinti keltą, džiaugiasi G.Dzeventauskas.

Reikia nemažai altruizmo

Iki 2010 metų keltas buvo prižiūrimas Gedimino tėčio. Sušlubavus jo sveikatai, Gediminui teko priimti nelengvą sprendimą perimti jo senelio ir tėčio amatą, kuris Lietuvoje kol kas neturi analogų. Kadangi šis darbas sezoninis, iš Kauno Gediminas ankstyvą pavasarį traukia į sodybą prie Neries. Čia ruošia keltą naujiems darbams, jį nuvalo, perdažo, remontuoja. Keltas žmones ir jų transporto priemones kelia iki pat vėlyvo rudens.

G.Dzeventauskas sako, kad nuolatinių klientų nėra daug, dažniausiai atvyksta pirmą kartą keltą norintys pamatyti nuotykių ištroškę turistai. „Vasarą vietiniai žmonės važiuoja į sodybas arba ūkininkai su įvairiais padargais keliasi į Kaišiadoris pirkti dalių. Atvyksta nemažai žmonių, kurie su manimi ar mano tėčiu plaukė seniau, jie kartu su savimi atsiveža draugus ar gimines parodyti šią atrakciją. Didžioji dalis besikeliančiųjų – nauji žmonės, kurie kur nors perskaitė ar išgirdo apie keltą“, – dėsto Gediminas. Keltininkas džiaugiasi, kad šiemet geriausią kelto reklamą daro kelininkai, tvarkantys Vievio geležinkelio pervažą. Apylankų ženklai vairuotojus siunčia šia kryptimi, todėl keltas turi daugiau darbo.

Daugiausia lankytojų sulaukia savaitgaliais ir šventinėmis dienomis. Vyriškis juokauja dirbantis Palangos ritmu, nes poilsiautojai dažniau atvažiuoja, kai geras oras. Tačiau jį nuo Palangos verslininkų skiria nepalaužiamas optimizmas. „Kiekvieną dieną dirbu nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Neturiu išeiginių ar daug laisvo laiko. Būti keltininku reikia nemažai altruizmo. Ar daug žmonių norėtų dirbti tokiu tempu? Tai yra mano kaina, kurią moku, kad išlaikyčiau keltą. Šis darbas yra sezoninis, jis mane ir šeimą turi pramaitinti visus metus“, – atsidūsta iš kartos į kartą perduodamą keltininkystės amatą saugantis G.Dzeventauskas.

Amatas ir gyvenimo būdas

Čiobiškio keltas ypatingas tuo, kad jis veikia be jokio variklio. Jis plaukia stumiamas srovės. Tam, kad būtų išnaudojama upės tėkmė, tereikia ašinės atraminės linijos per upę ir vairo, kuris laikytų kryptį. Vienu metu gali plaukti du automobiliai. Pasak keltininko, didžiausias iššūkis plaukti vyraujant rytiniam vėjui, kuris stabdo keltą. „Tačiau tie, kas plaukia keltu, nenori skubėti. Apie 90 proc. žmonių čia atvyksta dėl pramogos. Jiems patinka pats procesas, o ir aš pats nenoriu skubinti, žmonės turi pasimėgauti“, – teigia keltininkas.

Kaip turime rūpintis turimu automobiliu, dviračiu, taip ir keltas reikalauja pastovaus šeimininkų dėmesio. Kiekvieną pavasarį jį tenka perdažyti, nuvalyti dumblius. Per sezoną jų užauga apie centimetrą, rudeniop dumblai lėtina kelto darbą. Vėlyvą rudenį lynas per Nerį nuimamas, prieplaukos išmontuojamos, keltas užtraukiamas į krantą.

„Būti keltininku – tai savotiškas gyvenimo būdas. Turi su juo būti kiekvieną sezono dieną, prižiūrėti, kad jis būtų techniškai tvarkingas. Kiekvieną dieną būnu gamtoje, stebiu upės tėkmę. Žinau, kada ji pakils, kada vanduo nuslūgs, per tiek metų ją pažinau, žinau, kokių išdaigų iš jos galiu tikėtis“, – harmoniją gyvenant gamtoje pasakoja atradęs trečiosios kartos keltininkas G.Dzeventauskas.

Rekomenduojami video