Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Keistuolių” teatro kūrėjai apie naują spektaklį: „Ateina laikas kurti apie tai, kas skauda”

Metų pradžioje „Keistuolių“ teatras pristatė vieną grandioziškiausių ir netikėčiausių premjerų teatro istorijoje – roko fantasmagoriją Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis”. Steampunk estetikos, distopijos elementų ir gyvai atliekamos roko muzikos sintezė jau sulaukė žiūrovų bei kritikų įvertinimo – didžiausiame Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje Vaidiname žemdirbiams” roko fantasmagorija pelnė pagrindinį prizą. Mistikos ir fantastikos elementų gausa išsiskirianti istorija, gimstanti iki šiol Lietuvoje nematytos scenografijos ir kostiumų fone, atskleidžia daugeliui neįprastą, tamsesnę ir emocijų kupiną „Keistuolių“ teatro pusę. Mintimis apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus sutiko pasidalyti Edžio Agregato” kūrėjai – režisierius, muzikos ir libreto autorius Aidas Giniotis bei aktoriai Ieva Stundžytė ir Darius Miniotas.

Nuo ko prasidėjo „Edžio Agregato” istorija? Kas suteikė jai pirmąjį kūrybinį impulsą?

 A.Giniotis: „Edis Agregatas“ gimė iš dainų, pasakojančių apie žmogaus gyvenimą. Spektaklyje yra nemažai asmeniškų, autobiografiškų detalių. Kilo daug apmąstymų, kaip žmogus šiais laikais atrodo ir kokį jį nori matyti visuomenė, kokį jį mėgsta kiti asmenys ir koks jis yra iš tikrųjų. Iš to spektaklyje ir atsirado šypsenos tema – juk dažnai žmonėms pritaikome klišes ir stereotipus; nebenorėdami matyti jų tikrųjų veidų pradedame dengtis vieni kitiems labiau priimtinais dalykais ir prarandame savo veidą, netgi tikrąjį vidų.

D.Miniotas: „Edį Agregatą“ galima laikyti savotiška šypsenėlės (angl. smiley) atsiradimo legenda. Fantasmagorijos veiksmas vyksta postindustrinėje visuomenėje, kurioje prarasta šypsenos dovana ir žmonėms žūtbūt reikalingas simbolis, į kurį jie galėtų lygiuotis. Edis – gelbėtojas, kurio visi laukia, tačiau neaišku, ar jis iš tiesų egzistavo. Žmonės apie jį skaitė laikraščiuose, jo mitinę figūrą formavo įvairios kitos žiniasklaidos priemonės, tačiau mes parodome tikrąjį tokios ikonos gyvenimą. Paaiškėja, kad iš tiesų Edžiui sekėsi toli gražu ne taip įspūdingai – jis toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tad mes paliekame žiūrovui pasirinkimą toliau tikėti ikonišku fasadu arba suvokti jį kaip žmogišką pavidalą su visomis žmogiškomis nesėkmėmis.

Organizatorių nuotr.

 Kodėl šiai istorijai papasakoti pasirinkote Lietuvoje labai retą steampunk stilistiką?

 A.Giniotis: Steampunk yra išgalvotas stilius, suderinantis praėjusių amžių atributus ir estetinius bruožus su įsivaizduojamais. Jį kuriant iš praeities pasiimama tai, kas labiausiai priimtina, ir bandoma sujungti su tuo, ką norėtume matyti. Tai labai artima „Edžio Agregato“ temai – mūsų visų susikuriamiems įsivaizduojamiems pasauliams ir siekiui įnorius paversti tikrove. Be to, pačioje istorijoje mes vengiame konkretumo, nėra apibrėžto laiko – veiksmas vyksta prieš ir po „n“ metų, nėra jokio aiškaus „šiandien“ ar „vakar“, o steampunk kaip tik ir yra stilius, neturintis laikotarpio ribų. Ir praeitis, ir ateitis atrodo ganėtinai vienodai.

Idėjai įgyvendinti subūrėte, ko gero, muzikaliausius „Keistuolių“ teatro aktorius – beveik visus juos „Edžio Agregato“ žiūrovai įpratę matyti ne tik vaidinančius, bet ir muzikuojančius teatre bei už jo ribų. Kuo kūrybinis procesas su jais buvo ypatingas ar kuo skyrėsi nuo jūsų ankstesnių darbų?

A.Giniotis: Man tai buvo labai smagus procesas. Esame kūrę projektų, kurie remiasi kažkieno kito kūryba, derindavome prie jos muziką ir dramaturgiją, o „Edžio“ pagrindu tapo dainos, kurių dalį esu parašęs seniai, dar devintame dešimtmetyje. Visi septyni spektaklį kūrę aktoriai nuoširdžiai ir kūrybiškai priėmė mano dainas, už tai kiekvienam iš jų esu labai dėkingas. Didelį malonumą man asmeniškai suteikė pats procesas, kai kiekvienas aktorius pasiūlydavo savo idėją ir į spektaklį „įnešdavo“ kažką asmeniško. Kartais netgi jausdavausi keistai nevesdamas jų į konkretų rezultatą, o tiesiog kartu ieškodamas ir pasiduodamas visų fantazijoms. Net steampunk stilius nėra vieno mano sugalvotas – viskas spektaklyje gimė iš diskusijų. Kūrybinė grupė priėmė mano muziką ir bendromis jėgomis įvilkome ją į dabartinį pavidalą – tai mūsų visų bendro darbo vaisius.

Organizatorių nuotr.

I.Stundžytė: Išskyrus Darių, mes visi kartu esame daug muzikavę tiek „Atvirame rate“, tiek Keistuolių teatro spektakliuose, todėl groti kartu galime užsimerkę – taip gerai vienas kitą jaučiame. Jaunesnės kartos atstovas Gabrielius (aktorius G. Zapalskis – red. past.) taip pat puikiai įsiliejo į komandą, nes yra labai jautrus muzikantas ir aktorius, o su Dariumi buvo itin įdomu kūrybine prasme – jis turi neįtikėtinai aukšto lygio muzikinį skonį, kurio link mus visus kilstelėjo.

A.Giniotis: Su Dariumi esame pažįstami nuo akademijos laikų – kartu esame groję, koncertavę, parašę ne vieną libretą ir scenarijų. Man buvo labai smalsu, kaip jis susibendraus su kitos kartos žmonėmis, kurie yra mano mokiniai. Džiaugiuosi, kad užsimezgė gražus ryšys.

 D.Miniotas: „Edis Agregatas“ yra skirtingų kartų, įtakų, grojimo manierų lydinys. Aidas didelę dalį dainų buvo parašęs gerokai seniau. Reikia nulenkti galvą, kad jis nė vienam neprimetė ir neaiškino, kaip anksčiau yra jas įsivaizdavęs ar aranžavęs. Visa ko pradžia buvo improvizacinis periodas, kai visi stengėsi groti taip, kaip norėtų tas dainas girdėti. Skirtingas muzikos skonis ir pomėgiai sukūrė bendrą rezultatą, o svarbiausia, kad išvengėme pavojaus įsisprausti į žanro rėmus ar groti taip, kaip Aidui patiko vienais ar kitais metais. Spektaklio muzika yra įdomi ir šiems laikams, tai nėra bukos dainos, neretai girdimos net koncertų scenose.

Organizatorių nuotr.

Aidai, esate „Edžio Agregato“ kūrybinė šerdis ir širdis – režisierius, muzikos ir libreto autorius, pagrindinio vaidmens atlikėjas. Kuo jums asmeniškai ši roko fantasmagorija yra ypatinga?

A.Giniotis: Visuomet rizikinga eiti vedamam ne patirties ar išankstinių nuostatų, o intuityvių dalykų, kylančių iš vidaus – daugiau iš širdies nei iš racionalaus proto. Tai ir buvo man svarbiausia bei įdomiausia – nuo pat pirmųjų peržiūrų ir premjeros repetuodami spektaklį vis dar kažko ieškome, esame įsukti į nuolatinį procesą. Tai nesibaigiantis ieškojimas, neturintis galutinio taško. Man asmeniškai kuriant „Edį Agregatą“ tai yra brangiausia.

Organizatorių nuotr.

Kaip į tokį neįprastą kūrybinį žingsnį reaguoja „Keistuolių“ teatro žiūrovai?

A.Giniotis: Sunku vertinti vienareikšmiškai. Galbūt vieniems spektaklis labai patiks, o kiti juo nusivils. „Keistuolių“ žiūrovai dažniausiai ateidavo pažiūrėti, ką sukursime naujo, kitaip ar savotiškai, „keistuoliškai“. Manau, kad ištikimi mūsų žiūrovai, jau matę daug spektaklių, turėtų teigiamai priimti „Edį“. Be abejonės, bus ir tokių, kuriems spektaklis pasirodys tiesiog per daug keistas, tačiau publika kuo toliau, tuo pozityviau žiūri į šį reikalą.

D.Miniotas: Būdamas spektaklio dalimi jaučiuosi taip, lyg mes septyniese valdytume sudėtingą mechanizmą kiekvienas atlikdamas tam tikrą funkciją. Žiūrovas, esantis salėje, reaguoja ne į kiekvieno iš mūsų individualius veiksmus, bet į jų visų sumą. Kitaip, nei įprastuose spektakliuose, aktorius neturi tiesioginio kontakto su žiūrovu, negali matuoti, kiek suteikia jam emocijų, ar valdyti jo reakcijos. Toji reakcija kyla jau spektaklio visumoje, kartais būna netikėta ir sunku suprasti, kas ją sukėlė – rodos, asmeniškai nieko specialiai nedariau, o žiūrovai džiaugiasi arba liūdi. Ko gero, tai nutinka dėl to, kad visi septyni scenoje padarome kažką, kas leidžia simboliams susidėlioti tam tikra tvarka, sukeliančia stiprią emocinę reakciją. Teko po spektaklio girdėti, kad žmonės stipriai susimąstė ar netgi verkė.

Organizatorių nuotr.

I.Stundžytė: Pastebėjome, kad stipriai skiriasi žiūrovų reakcija sostinėje ir kituose Lietuvos miestuose. Kitas įdomus pastebėjimas – šį spektaklį geriausiai priima ir jis labiausiai sujaudina arba labai jauną žmogų – iki 20 metų, arba jau vyresnius – keturiasdešimtmečius ar penkiasdešimtmečius. Kartais susirenka nemažai žiūrovų, kuriems gerokai virš šešiasdešimt, ir net mums patiems baisu pasidaro – atrodo, užgrosim, o jie pakils ir išeis, bet būtent tie žiūrovai mus priima šilčiausiai. Galbūt taip yra dėl to, kad jiems „Edžio Agregato“ tema labai aktuali – juk tai visa žmogaus gyvenimo istorija, o tokie žiūrovai didelę dalį jos yra išgyvenę, su ja susitapatina. Mano pačios karta, trisdešimtmečiai, tarsi tikisi iš „keistuolių“ kažko naujo, bet kartu – ir labai tradicinio.

D.Miniotas: Nuo sostinės nutolusių miestų publika „Edį Agregatą“ priima emocingiau ir atviriau. Vilniuje žiūrovai turi gerokai platesnį ir įvairesnį pasirinkimą, yra visko matę ir nėra įpratę reaguoti atvirai, slepia emocijas, stengiasi mįsles triuškinti intelektu. Šiame spektaklyje bandydamas klausimus spręsti racionaliai atsiduri aklavietėje; jei žmogus neleidžia sau atsiverti ir priimti spektaklio emocijų, susiduria su galvosūkiu, kurį tenka ilgai ir nuobodžiai spręsti. Išvykę iš sostinės pastebime, kad žmonės neturi tokio komplekso ir nebijo reaguoti, nepaisydami amžiaus mojuoja rankomis lyg per roko koncertą. Septyniasdešimtmetės elgiasi tarsi Vudstoke – laimi žiūrovas, ateinantis atvira siela, be baimių ir susikaustymo.

A.Giniotis: Išankstinės nuostatos einant į šį spektaklį nepadės. Čia turi ateiti pasiryžęs priimti viską – ir muziką, ir dainas, ir gausybę neišbaigtų minčių. Svarbu ne ieškoti įprastinės logikos, o tiesiog atsiduoti spektakliui ir įsileisti jo emocijas į sielą.

Organizatorių nuotr.

I.Stundžytė: Bendrai kalbant apie Lietuvos teatro kontekstą yra labai lengva pasakyti, koks teatras yra koks: Jaunimo teatras yra vienoks, Mažasis teatras – kitoks, „Keistuolių“ – dar kitoks. Be abejo, patogiau gyventi darant tai, ką esi įpratęs daryti, kai žinai, dėl ko visa tai darai. Atėjęs žiūrovas irgi puikiai suvokia, kur ir dėl ko atėjo. Vis dėlto teatras prieina ribą, kai turi žengti iš savo saugumo zonos, o kūrėjas leisti sau kurti – daryti ne tai, ko iš jo tikimasi, o tai, ko pats nori, dėl ko jam skauda. „Edis Agregatas“ yra to pavyzdys. Natūralu, kad visi mūsų kūrybiniai ieškojimai, grįsti intuicija ir dvasiniais dalykais, reikalauja žiūrovo atvirumo. Savaime suprantama, kad tai iš pradžių nėra patogu, nuolat kinta ir negali greitai virsti aiškiu rezultatyviu produktu. Šiuolaikiniame Lietuvos teatre žiūrovą labiausiai šokiruoja nebe nuogas kūnas, ne keiksmažodžiai, ne kontroversijos scenoje, o atvirumas. Kai žiūrovas mato, kad aktoriui kažkas virpa, ištrykšta ašara, jis slepiasi – jam tai pernelyg sunku ir nepatogu. Esu girdėjusi komentarą: „Mes užaugome su „Geltonų plytų keliu“, „Keistuolių“ teatre viskas turėtų būti šviesu ir gražu.“ Visuomenės atsipindžio šiame teatre tokie žmonės nenori matyti, o socialinių skaudulių pažiūrėti eina į kitus teatrus. Mes nepataikaujame publikai: labai džiaugiamės, kad jie ateina, tačiau jiems išėjus mes tikrai suprasime. Žiūrovas turi pasirinkimą likti arba išeiti lygiai taip pat, kaip ir mes turime pasirinkimą kurti tai, ką jaučiame. Kita vertus, norisi naujais kūrybiniais ieškojimais pritraukti ir netradicinį „Keistuolių“ teatro žiūrovą.

A.Giniotis: Gali būti, kad fantasmagorija kaip tik patiks netradiciniam „Keistuolių“ žiūrovui – tam, kuris dėl vienokių ar kitokių nuostatų iki šiol čia nėjo. Žmonės visą laiką labai savitai įsivaizduoja „Keistuolių“ teatrą.

I.Stundžytė: Daugelis įpratę manyti, kad tradicinis „Keistuolių“ teatro spektaklis yra muzikalus arba muzikinis, skirtas visai šeimai. Net jei kalbama apie socialines problemas, jos pateikiamos su žaidimo elementais ir dideliu viltingumu. Tai spektakliai, neatsiejami nuo tam tikrų teatro veidų, tokių kaip A. Giniotis, Ilona Balsytė, Darius Auželis ir kiti. Pasikeitus aktorių kartoms, pakito tradicinio „Keistuolių“ teatro spektaklio sąvoka, ir nors viską radikaliai apversti iš pagrindų neįmanoma, įsiliejant naujiems veidams pokyčiai palengva vyksta. Tiek „Edis Agregatas“, tiek kita šio sezono premjera – Gildo Aleksos „Heraklis“ – nėra tradiciniai „Keistuolių“ spektakliai, bet ilgainiui jie gali tapti mūsų pozicija.

Ačiū už pokalbį!

 

Agnė Vidugirytė

Rekomenduojami video