Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Karas tęsiasi

Šiuo metu „Netflix“ televizija visame pasaulyje rodo vokiečių filmą „Vakarų fronte nieko naujo“, sukurtą pagal Ericho Marijos Remarko to paties pavadinimo romaną. Per dvi savaites parašyta knyga tapo „prarastosios kartos“ klasika. Ji pasakojo eilinių kareivių išgyvenimus Pirmojo pasaulinio karo metais. Rašytojas pats ėjo savanoriu į frontą, įkvėptas patriotiškai nusiteikusio mokytojo. Drauge su naiviais mokslo draugais tikėjo propaganda ir patriotizmu. Išgyvenęs karo baisumus ir žudymo beprasmybę, perteikė savo jausmus be jokios didaktikos ir patoso. Nuoširdžiai aprašyta kareivių kasdienybė tapo ryškiausiu antikariniu romanu, užkariavusiu viso pasaulio žmonių širdis.

Senos ir naujos ekranizacijos

E.M.Remarko knyga pasirodė 1928 metais. Kiek vėliau, 1930 metais Holivude pasirodžiusi Lewiso Milestone'o ekranizacija laimėjo pagrindinius „Oskarus“ ir tapo pavyzdiniu antikariniu filmu. Režisierius liko ištikimas romano tekstui, bet jį praturtino realistiniu karo rekonstravimu.

Naujausios to meto technologijos tobulai atkūrė masines mūšių scenas. Kareivių gyvenimas apkasuose buvo toks tikras, kad režisieriai iki šiol karo scenas kopijuoja pagal L.Milestone'o kadruotes. Nieko nuostabaus. Holivudo perfekcionistas L.Milestone'as sukvietė epizodams Pirmojo pasaulinio karo veteranus. Jie filmavimo aikštelėje bendravo, rūkė ir tvarkėsi buitį lygiai taip pat, kaip liepė jų tikri atsiminimai.

Prabėgo beveik šimtas metų, bet karai toliau tęsiasi. Visas pasaulis perskaitė E.M.Remarko romaną. Jeigu kas neskaitė, pažiūrėjo Holivudo filmą. Knygos ir ekranizacijos reitingai patys aukščiausi, bet žmonės toliau kariauja ir žudo vienas kitą. Todėl dabar pasirodęs naujas filmas lyg ir nieko naujo nepasako, bet jis vis tiek aktualus.

Naujos kartos režisierius Edwardas Bergeris naujausią E.M.Remarko ekranizaciją pastatė gimtąja vokiečių kalba, su vokiečių aktoriais. Turinio prasme ji mažai kuo skiriasi nuo pirmojo filmo klišių.

Apie naują filmą

„Vakarų fronte nieko naujo“ yra pasikartojanti istorija apie tai, kaip naivūs berniukai tampa palūžusiais vyrais. Filmo pradžioje mūšio lauke nužudytas jaunas kareivis išmetamas į masinį kapą. Jam nuaunami batai ir nurengiami drabužiai. Jo kūnas keliauja į karstų kalną. Drabužiai ir avalynė siunčiami į gamyklą, kur jie išvalomi ir atiduodami į naujokų mobilizavimo centrą. Kvaili vaikėzai čia juokauja apie paneles ir savo nuotykius. Jiems dalinami lavonų paltai, kurie kartais su svetimomis pavardėmis. Jeigu kažkas nustemba, budintis atsako: „Tikriausiai sumaišė dydžius. Dažnai pasitaiko.“ Fabrikas tęsiasi. Daiktai atnaujinami, o kūnai patrankų mėsai važiuoja nauji.

Ypatingas filmo pasakojimo ritualas yra kareiviškų metalinių ženklų rinkimas. Filmo pradžioje pagrindinis veikėjas renka nuo lavonų asmeninius žetonus. Pagal juos raštinėje sudaromi žuvusiųjų sąrašai. Finale kitas geltonsnapis naujokas atlieka tą patį biurokratinį darbą. Kraupi rutina kontrastuoja su eilinių kareivių išgyvenimais. 17 metų Paulius Baumeris kartu su klasės draugais eina savanoriais į frontą. Laukia, kaip po šešių savaičių žygiuos į Paryžių. Sprogimai ir kulkos labai mikliai žudo tokius naivuolius ir keičia jų pasaulėžiūrą.

Rusų televizijos rodo savo vyrus, kurie ideologijos praplautomis smegenimis patenkinti eina į karą. Kasdien matome vaizdus su likimo valiai paliktais jų lavonais. Karai pasaulyje vyksta nuolat. Mums artimiausias tas, kuris vyksta kaimynystėje. Jo užtenka, kad vokiečių filmo didaktika pateisintų save.

Mes žinome, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Vakarų frontas turėjo košmarišką paradoksą. Pirmoje karo fazėje nusistovėjo ilga fronto linija, kuri ilgą laiką visai nesikeitė. Vokiečių ir prancūzų kariai iš abiejų pusių išsikasė apkasus, įsitvirtino ir ėmė pulti vieni kitus su permaininga sėkme. Žudyti lėktuvais, tankais, dujų atakom ir bėgdami su durtuvais vieni prieš kitus. Milijonai žmonių žuvo. Milijonams buvo nutrauktos rankos ir kojos. Tačiau fronto linija beveik nesikeitė. Pranešimuose dominavo lakoniška frazė „Vakarų fronte nieko naujo“.

Pagrindinį veikėją Paulių ir jo metamorfozes puikiai atskleidžia naujas veidas kine, jaunas austrų aktorius Felixas Kammereris. Jo akyse matome nusivylimą ir siaubą. Kai jo draugai vienas po kito žūsta, jis ima abejoti, ar verta toliau stengtis grįžti namo, ar geriau likti su savo mirusiais draugais. Per pertraukas tarp žudymo jis su draugais vagia valstiečių žąsį. Vaikosi vietines merginas. Mokosi gyvenimo išminties iš labiau patyrusių vyrų. Tuomet atsiranda viltis – gal gyventi verta. Kai tave palieka draugai, vėl imi abejoti. Gal prasmė yra karo adrenalinas. Nuo jo tampi priklausomas, kaip nuo narkotiko.

Siužeto naujovės

Visų Pauliaus draugų mes taip gerai nepažįstame, kaip E.M.Remarko romane arba pirmoje ekranizacijoje. Todėl jų ne taip gaila. Vietoje to E.Bergeris mums pasiūlo scenų, kurių niekada nebuvo romane.

Jis rodo vokiečių generolą Frydrichą (akt. Devidas Striesowas), kuris negali gyventi be karo. Generolas gimė karininkų šeimoje. Karas jam yra sportas, kuriame reikia siekti rekordų. Užimti vieną ar kitą aukštumą. Laimėti kuo daugiau mūšių. Tai yra pasiekimas ir garbė karininkui. Taika karjerai nieko neduoda. Todėl jis išnaudoja kiekvieną minutę iki paliaubų ir varo karius į pražūtingas atakas.

Švariame kambaryje pietaujantis generolas kontrastuoja su purve duoną valgančiais eiliniais, nors tokia didaktika yra gana tiesmukiška. Žinomiausias filmo aktorius Danielis Bruhlis vaidina dar vieną režisieriaus sugalvotą personažą – vokiečių taikos derybininką Erzbergerį. Jis bando kuo garbingiau kapituliuoti, bet pasipūtę prancūzų vadai neskuba derėtis. Tuo metu, kiekvieną valandą žūsta tūkstančiai jaunų vyrų.

Šiandien nebereikia jokių kritikų tokiam filmui komentuoti, net jei dauguma jo scenų gana paprastos. Reportažuose kasdien matome generolą Sergejų Šoigu ir kitus rusų generolus nusipenėjusiais veidais. Dauguma jų niekada nekariavo ir net nebuvo koviniais generolais. Ordinus kabino visokiomis progomis, pataikaudami savo diktatoriui. Derybose su Ukraina politikai tuščiai gaišta laiką. Tuo metu žūsta ne tik kariai, bet ir niekuo nekalti civiliai. Rusų televizijos rodo savo vyrus, kurie ideologijos praplautomis smegenimis patenkinti eina į karą. „Reikia ginti tėvynę“. Matome vaizdus su likimo valiai paliktais jų lavonais. Karai pasaulyje vyksta nuolat. Mums artimiausias tas, kuri vyksta kaimynystėje. Jo užtenka, kad vokiečių filmo didaktika pateisintų save.

Mirties žemė

Naujas vokiečių filmas primena kino teatruose matytą Samo Mendeso „1917“. Jis panašus savo garso ir vaizdo technika. Atidumu detalėms. Apkasų, lavonų žiurkių ir kraujuojančių žaizdų estetika. E.Bergerio „Vakarų fronte nieko naujo“ įmantriai parodė tankų mūšį ir daugelį karo epizodų. S.Mendeso „1917“ koziriavo vieno plano filmavimo technika. Režisierius E.Bergeris ir operatorius Jamesas Friendas pasirinko paprastesnį filmavimą, užtat daug dėmesio skyrė skaitmeninės tikrovės spalvoms. Kareiviai čia nuolat rausiasi šlapioje žemėje. Net kai nelyja, viskas drėgna. Kariai šliaužioja per purvo balas. Jose susimaišo molis, žemė ir kraujo upeliai, sudarydami vieningą pasakojimo fonui prastos kavos spalvą. Ją paryškina ugnies liežuviai, kuriuos iš ugniasvaidžių laido prancūzai.

Rekomenduojami video