Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kanai 2022. Apdovanojimai atitiko prognozes

Šeštadienį Kanų festivalis išdalino pagrindinius apdovanojimus.  Prancūzų aktoriaus Vincento Lindono vadovaujama Žiuri pažymėjo visus įdomesnius filmus ir kiekvienam davė po truputį.

Prizai išdalinti

„Auksinė palmės šakelė“ buvo įteikta „Liūdesio trikampiui“ (Triangle of Sadness, rež. Rubenas Östlundas). Labai teisingas apdovanojimas, lengviau atsikvėpiau - šiemet prizai adekvatūs.

Aktoriai ir režisieriai dažniausiai vertina filmus savo simpatijų principu, nesivargina lyginti juos su autoriaus kūrybos kontekstu. Dažnai jų sprendimuose pasitaiko paradoksų. Šiemet jų beveik nebuvo. Kritikai geru žodžiu minės šių metų vertintojus.

Festivalio Didįjį prizą(Grand Prix) pasidalino du filmai. Vienam davė pelnytai - jauniausio režisieriaus konkurso programoje Luko Dhonto belgiškam  filmui„Arti“(Close) ir veteranės Claire Dennis erotiniam nesusipratimui „Vidurdienio žvaigždės“ už tai, kad jis savas - prancūziškas. Čia Vincentas Lindonas, matyt, atidavė pagarbą savo kolegei.

Žiuri prizas irgi padalintas: filmui„Aštuoni kalnai“(režisavo belgai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch) ir „EO“ (lenkų režisierius Jerzy Skolimowski). Specialiu 75-mečio prizu pagerbti belgų režisieriai broliai Jeanas-Pierre‘as ir Lucas Dardenne‘ai už filmą „Tori ir Lokita“ (Tori et Lokita). Šie veteranai jau turi dvi „palmės šakeles“ savo karjeroje. Juos simboliškai pagerbė, bet jie niekam duonos neatėmė.

Geriausio režisieriaus apdovanojimas korėjiečiui Park Chan-wook už stilingą detektyvą ir meilės istoriją „Sprendimas išvykti“ (Decision to Leave). Smurto pasakojimų autorius Park Chan-wook labiausiai mums žinomas savo trileriu „Oldboy". Jis ir toliau labai įmantriai filmuoja, bet smurto fanai liks nusivylę - naujame filme niekas nesimuša plaktukais ir kraujai čia netrykšta upeliais. Policininkas įsimyli įtariamąją panašiai, kaip Paulo Verhoeveno „Esminiam instinkte". Ji kaltinama vyro nužudymu. Istorija veda į gražiai sugalvotą finalą, nors iki jo gali suimti ir nuobodulys.

Geriausia aktore pripažinta Zar Amir Ebrahimi už darbą filme „Šventasis voras“(rež. Ali Abbasi). Ji suvaidino drąsią žurnalistę, kuri pasiryžusi pati išaiškinti prostitučių žudiką religingame Irano mieste. Ali Abbasi pasakoja apie Iraną, bet jo filmas sukurtas Europoje. Tėvynėje niekas jam neleistų rodyti tiek nuogų kūnų ir šokiruojančių detalių.

Geriausio aktoriaus apdovanojimą pelnė Song Kang-ho už vaidmenį filme „Brokeris“(rež. Hirokazu Kore-eda). Šis korėjiečių aktorius mums gerai žinomas dėl pagrindinio vaidmens populiariam „Parazite".

Geriausio scenarijaus autorium pripažintas Švedijoj gyvenantis Tarikas Salehas. Jis pats ir režisavo savo sumanymą politiniame trileryje “Vaikinas iš rojaus“ apie intrigas islamo mokymo centre Egipte.

„Auksine kamera" už geriausią debiutą apdovanotas  „Karo ponis“ (War pony, rež. Riley Keough ir Gina Gammell). Jis buvo rodytas „Ypatingo žvilgsnio" konkurse.

Belgų kino triumfas ir Luko Dhonto „Arti“

Nesunku pastebėti, kad apdovanojimuose triumfavo belgiškos pavardės. Broliai Dardenai linksniuojami jau dvidešimt metų. Lukui Dhontui tik 30 metų, 2018-aisias jis laimėjo Auksinę kamerą" už geriausią debiutą filmu „Mergina" (Girl), kuris buvo rodomas ir Lietuvoje. Dabar antras filmas ir antras pagal svarbą Kanų festivalio prizas. Jis patiks visiems, kam patinka mūsų klasiko Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“. Tai buvo jautrus XX amžiaus kinas apie draugystę ir jos išdavystę dėl bailumo ir konformizmo. Vizuali stilistika labai plastiška. Sukurta pagal tuomet populiarią Aleksandro Dovženkos ir Albero Liamoriso manierą. Luko Dhonto filmas irgi apie tai - apie draugystės poreikį ir konformizmo pavojų.

Siužetas paprastas - auga du draugai. Leo (akt. Eden Dambrine) ir Remi (akt.Gustave De Waele). Jiems abiem 13 metų - amžius, kai prasideda paauglystė. Viena koja abu jie dar maži naivūs vaikai,  atviri, jautrūs. Kita vertus, jau prasideda brendimas. Režisiūros „razina“ yra ta, kad viskas rodoma subtiliai ir beveik be išorinio veiksmo. Filme nėra jokio sekso ar smurto scenų, kurios būdingos daugeliui tokių filmų. Tik jausmų pokyčių fiksavimas. Dabartinis spalvotas kinas prieina arti prie savo personažų ir jų kūno detalių. Pastebi kiekvieną judesį, emociją, kurie leidžia sekti ne veiksmo, bet herojų jausmų evoliuciją. Neveltui ir filmas vadinasi „Arti“. Abu berniokai yra arti vienas kito. Mergaitės ima klausinėti mokykloje:„Jūs esate labai arti vienas kito. Ar jūs esate pora?“. Draugai supranta klausimo esmę ir kantriai be jokių kompleksų atsakinėja: „Ne. Mes nesame pora. Mes tiesiog draugai nuo seniai.“ „Bet jūs esate labai arti vienas kito“ - neatlyžta klasiokės. Ir šito sakinio užtenka, kad filme įvyktų esminiai dramatiški pokyčiai. Per arti. Draugai ramiai pasiaiškina, kad nieko tokio, kad tiesiog seni draugai nuo vaikystės ir nieko daugiau. Diskusijos baigtos. Jokios patyčios iš esmės filme nerodomos, bet...

Supratingas Leo apsidraudžia. Jam intuityviai aišku, kad savo jausmų geriau verta drovėtis. Ir dėl visa ko geriau nedemonstruoti nevyriško jautrumo. Remi vis dar labai vaikiškas. Jis nejučiom prisiglaudžia prie savo draugo kur nors bežaisdamas, nors vis dar bendrauja su mergaitėmis. Leo ima vengti jo prisilietimų, švelnumo. Leo vis dažniau ima bendrauti su stipresniu draugu, kuris lanko sportą, užsirašo į ledo ritulį, kad būtų su stipresniais.

Pamažu Leo savo draugą tiesiog atstumia. Tiesiog dėl viso pikto. Tiesiog jis laikinai nepatogus.

Ir tai yra visa filmo esmė, papasakota ryškiom impresionistų spalvom. Rodanti daugiau vaikų žvilgsnius, negu fizinius veiksmus. Leo suvaidino baltaplaukis debiutantas Eden Dambrine, raiškiom didelėm akim. Atradimu tapo Remi vaidmens atlikėjas Gustave De Waele. Jis nėra naujokas ir nuolat dirba vaikų aktorium. Pranašauju jam puikią ateitį ir prizus naujų talentų varžybose. Jis taip tiksliai parodo savo personažo Remi jautrumą ir natūralius jausmus, kad nėra nė vienos klaidingos gaidos jo vaidyboj. Sunku tik atspėti , kiek šitoj sėkmėj režisieriaus nuopelnas, gaudant tikrumo akimirkas, kiek aktoriaus įsijautimo sėkmė.

Remi motiną puikiai suvaidino belgų aktorė Émilie Dequenne. Ji du kartus buvo apdovanota Kanuose už geriausią moters vaidmenį. 1999 metais už vaidmenį brolių Dardenų „Rozetoje“.

Tiek trumpai apie savaitgalį pasibaigusį Kanų kino festivalį. Festivalis baigėsi, tačiau rašiniai apie kiną – ne. Laukite tęsinio.

Rekomenduojami video