Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaip bokso treneris tapo kolekcininku

Reimundas Baltrūnas. Tai mielas, gražus žmogus. Protingas ir aktyvus. Jo dėka bokso sporto šaka atkeliavo į Kėdainius. Žinomas, mylimas treneris. Aistringas kolekcininkas. Įsitaisau jo ir žmonos Birutės namų svetainėje ir klausau pasakojimo, žavėdamasi nuoširdumu. Sunkiausia buvo tada, kai paprašau parodyti, išvardyti apdovanojimus. Jų daug.

‒ Esate senjoras, visą savo gyvenimą dirbote bokso treneriu, jei neklystu, Jūsų dėka bokso sporto šaka atkeliavo į Kėdainius, ar ji buvo kultivuojama iki tol Kėdainiuose, kokie buvo pirmieji Jūsų kaip boksininko, vėliau kaip trenerio pirmieji žingsniai bendrai ir Kėdainiuose, kiek metų atidavėte sporto trenerio darbui?

‒ Susidomėjau šia sporto šaka būdamas 18 metų. Sužinoję, kad Kėdainių kariniame dalinyje vyksta bokso treniruotės, su keliais draugais nuėjome ir paprašėme kariškių, kad priimtų ir mus. Taip ir prasidėjo mano kaip boksininko kelias.

Po metų buvau paimtas į sovietinę armiją, tarnavau Tolimuosiuose Rytuose trejus metus. Ir čia lankiau bokso treniruotes, po metų tarnybos buvau pakviestas į karinių dalinių rinktinę, kurią treniravo puikus treneris osetinas Ruslanas Chabisovas. Pradėjau dalyvauti varžybose, pasiekiau gerų rezultatų.

1962 m. grįžęs iš armijos į Kėdainius įsidarbinau Chemijos gamykloje elektriku. Dabar jau be bokso nebegalėjau gyventi, tad po darbo vėl ėjau ten pat, kur ir pradėjau, – į tą patį karinį dalinį.

Kadangi jau turėjau patirties, pasiūliau organizuoti bokso varžybas. Tai buvo įvykis – į jas net žymusis Algirdas Šocikas buvo atvažiavęs, davė daug vertingų patarimų. Taip prasidėjo ir mano pažintis su šia Lietuvos bokso legenda.

Kareivis, treniravęs mus, baigė tarnybą ir išvyko. Baigėsi ir treniruotės dalinyje. Tada kilo mintis man pačiam pradėti treniruoti. Evangelikų reformatų bažnyčios (tuomet buvo Kėdainių sporto mokykla) balkone  pradėjau treniruoti kelis kėdainiečius.

1969 m. rudenį jau dalyvavome pirmose varžybose – respublikinėse sporto draugijos „Nemunas“ suaugusiųjų bokso pirmenybėse. Nuo šių metų ir rašoma Kėdainių bokso istorija.

Bokso populiarumas mūsų mieste sparčiai augo. Sporto mokyklos salės balkone darėsi ankšta –  norintys treniruotis nebetilpo. Žinojau, kad profesinėje technikos mokykloje Šėtos gatvėje (dabar – Kėdainių profesinio rengimo centras) yra didelė sporto salė, atėjau pas tuometinį direktorių Antaną Kisielių ir pasiūliau organizuoti bokso būrelį, kurį galėtų lankyti ne tik profesinės mokyklos, bet ir kitų miesto ir rajono mokyklų mokiniai.

Direktoriui pritarus ir sudarius visas sąlygas, prasidėjo bokso treniruotės, čia ir aš tapau jau etatiniu treneriu (iki tol dirbau visuomeniniais pagrindais). Esu iki šiol dėkingas a. a. direktoriui A. Kisieliui, supratusiam mane ir padėjusiam įgyvendinti svajonę. Taip pat su dėkingumu atsimenu jau irgi a. a. Antaną Juškevičių, Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją, kuris visada mane palaikė ir drąsino: „Dirbk, mes tau padėsim“.

Boksas Kėdainiuose tapo populiariausia sporto šaka – į treniruotes susirinkdavo per 100 vaikų! Tai mane džiugino, įkvėpė dar daugiau dirbti.

1975 m. Vilniuje sporto draugijos „Darbo rezervai“ jaunių pirmenybėse kėdainiečių komanda pirmąkart iškovojo I komandinę vietą. Tą patį mūsų boksininkų rinktinė pakartojo ir 1976, ir 1977 metais. Taigi tris kartus iš eilės buvome stipriausi.

Tokia buvo Kėdainių bokso pradžia, taip boksas tapo mano gyvenimo dalimi. Šiai sporto šakai atidaviau beveik 50 metų, iš jų 45 –  trenerio darbui. Man labai patiko dirbti su vaikais.

‒ Kokia buvo pagrindinė motyvacija vaikams lankyti bokso treniruotes?

‒ Nežinau, net keista, kad apie tai niekad ir nesusimąsčiau. Gal tiesiog tuo metu nebuvo kompiuterių, kitų technologijų. Be to, mes dažnai važiuodavome į varžybas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir į Latviją, Estiją.

Įsimintinos kelionės traukiniu į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). Sovietiniais laikais juk mažai kur žmonės keliaudavo, tad galimybė ir pasivaržyti, ir pamatyti kitą šalį vaikus viliojo.

Kas vasarą  organizuodavau sporto stovyklas boksininkams Varėnoje, Elektrėnuose, Vepriuose. Ten ne tik sportuodavome, bet ir smagiai leisdavome laiką. Galbūt ir tai prisidėjo prie, kaip Jūs sakote, motyvacijos. Dažnai draugas draugą atsivesdavo. Matyt, geri buvo atsiliepimai apie treniruotes.  

‒ Kokie svariausi Jūsų buvusių auklėtinių pasiekimai? Papasakokite trumpai. Gal žinote, ką veikia, kuo dabar užsiima Jūsų buvę boksininkai, juk jų išauginote didžiulę plejadą, gal yra žymių, sporto bendruomenei dabar žinomų žmonių ir nebūtinai sporto pasaulyje? Žinau, Jūsų buvęs auklėtinis Gintaras Šniukšta tarptautinės kategorijos bokso teisėjas, vienintelis iš šalies boksininkų „šeimos“ teisėjavo praėjusiais metais vasaros olimpinių žaidynių „Tokijo 2020“ bokso turnyre.

‒ Taip, vienintelis iš Lietuvos. Mano auklėtinis. Jis atėjo pas mane 12 metų ir per dešimt atkaklaus darbo metų bokso ringe iškovojo daug pergalių, du kartus buvo Lietuvos čempionas. Nors turi savo verslą, Gintaras iki šiol liko ištikimas boksui, daug laiko ir jėgų skiria teisėjavimui. Jam pažįstamas jau ne vienas ne tik Europos, bet ir pasaulio bokso ringas. Juo labai didžiuojuosi.

Reikšmingų laimėjimų per tuos keliasdešimt metų būta daug. Išskirčiau pirmąjį iš kėdainiečių, tapusį Lietuvos bokso suaugusių čempionu, Romualdą Beržinską, Juozą Vaikšnorą – jis  net penkis kartus tapo Lietuvos čempionu, SSRS bokso pirmenybėse iškovojo sidabro medalį.

Daug pergalių iškovota Vytauto Trečioko, Vytauto Žvalionio, Vaido Kačegavičiaus, Nerijaus Valčiuko, Vilmanto Bobino ir kitų. Vilmantas dabar gerai žinomas bokso pasaulyje: kaip ir G. Šniukšta, yra tarptautinės kategorijos bokso teisėjas, Kėdainių bokso federacijos prezidentas, Lietuvos bokso federacijos viceprezidentas.

Dar du auklėtiniai, pasiekę reikšmingų pergalių bokso ringe, pasirinko garbingą kario kelią. Tai Audrius Inta, Lietuvos kariuomenės Puskarininkių mokyklos viršininkas seržantas majoras, ir Arvydas Ašmontas, Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Kėdainių poskyrio viršininkas vyresnysis seržantas, neseniai tapęs ir Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio 205-osios šaulių kuopos vadu.

Dabartinis treneris Bronislovas Šimokaitis, sėkmingai ugdantis jaunuosius boksininkus, bokso abėcėlės taip pat mokėsi pas mane. Džiaugiuosi visais savo auklėtiniais: ir tais, kurie puošėsi medaliais, ir tais, kurie nepasiekė įspūdingų pergalių bokso ringe, bet tapo dorais žmonėmis, gerais savo srities specialistais. Su daugeliu jų iki šiol liko artimi, šilti santykiai, esu nepamirštas, sulaukiu sveikinimų gimtadienio ir švenčių progomis, bendraujame telefonu, aplanko namuose.

 ‒ O kokius mokslus esate baigęs? Pirmutinė darbovietė, sakėt, buvo Chemijos gamykla, o paskutinė?

‒ Kai grįžau iš Sibiro, baigiau vakarinę vidurinę mokyklą. Mokytis buvo sunku, nes nemokėjau lietuvių kalbos.

Kėdainių vakariniame technologijos technikume baigiau pramonės įmonių elektros įrengimų specialybę, dirbau Elektros aparatūros gamykloje, paskui Biochemijos gamykloje.

Kai jau dirbau treneriu, buvo reikalaujama turėti aukštąjį išsilavinimą, tai neakivaizdiniu būdu baigiau Kūno kultūros institutą. Paskutinė darbovietė buvo Kėdainių sporto mokykla.

 ‒ Minėjote, kad vaikystę, jaunystę praleidote Sibire. Esate tremtinys. Papasakokite truputį apie savo šeimą.

‒ Gimiau Kėdainiuose, Kauno gatvėje. Mama buvo siuvėja, o tėvas dirbo Lietuvos policijoje, buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Turėjau vyresnius seserį ir brolį. 1941 metais birželio 17 dieną visa mūsų šeima buvo ištremta į Tomsko sritį. Man tada buvo tik pusantrų metų.

Grįžom su mama  po 17 metų. Tėvas negrįžo – 1944 m. jį suėmė ir Kolpaševo kalėjime nukankino neva už „tėvynės išdavimą“. Taigi jį išvežė iš tėvynės ir jis ten išdavė tėvynę! O iš tikro tai mus išvežė už tai, kad tėvas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris ir dirbo Lietuvos policijoje.

 Kai netekom tėvo, vienintelis išsigelbėjimas buvo tai, kad mama mokėjo siūti. Jos dėka mes likom gyvi. Mano vaikystė buvo šalta, basa ir alkana. Skaudu tai prisiminti. Tačiau kiekviena patirtis – gera ar bloga – yra vertinga. Sunkios, atšiaurios gyvenimo sąlygos užgrūdino, suformavo stiprų charakterį, išmokau kovoti už gyvenimą.

Kai grįžom į Kėdainius, mus gyventi priėmė mamos brolis. Mūsų namas Kauno gatvėje buvo nacionalizuotas. Dabar jau daug metų gyvenu Smilgos gatvėje. Kiekvieną kartą, kai Kauno gatve einu aplankyti artimųjų kapų, matau tėvo pastatytą namą, mamos pasodintą akaciją…

‒ Esate įkūręs bokso klubą, dirbote Policijos rėmėjų vadovu, aktyviai dalyvavote Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo veikloje bei buvote aktyvus Sausio 13-osios įvykių dalyvis, esate Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės savanoris, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos narys. Kaip visur spėjate ir kokią reikšmę Jūsų gyvenimui turi tokia aktyvi visuomeninė veikla?

 ‒ Toks jau esu – nenustygstantis vietoje. Nemoku ramiai gyventi, man reikia veiklos. O kai nori, visur ir spėji. Man viskas buvo ir yra įdomu, esu patriotas.

Prasidėjus Sąjūdžiui Lietuvoje ir Kėdainiuose įsikūrus iniciatyvinei grupei, tapau jos nariu ir aktyviai dalyvavau sąjūdžio veikloje. Prasidėjus Sausio 13-osios įvykiams negalėjau likti nuošalyje. Vytautas Smagurauskas, ėjęs Lietuvos krašto apsaugos departamento Kėdainių rajono instruktoriaus komendanto pareigas, subūrė nemažą grupę vyrų ir davė nurodymą mums į Vilnių nevažiuoti, likti Kėdainiuose. Kelias paras budėjome mieste, saugojome svarbius objektus: paštą, savivaldybę, naftos bazę, stebėjome, kas vyksta Kėdainių aerodrome sovietiniame kariniame dalinyje.

Tėvo pavyzdys paskatino įstoti į atkurtą Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą. Keliolika metų buvau LKKSS Kėdainių Povilo Lukšio būrio vadas.

Įkurti Policijos rėmėjų visuomeninę organizaciją paskatino  skaudi asmeninė patirtis – buvo apvogtas mano  butas ir išnešta vertinga monetų kolekcija. Nusikaltėliai nesurasti, liko laisvėje. Išgirdęs, kad Vilniuje veikia visuomeninė organizacija, talkinanti policijai, pamaniau, kad reikėtų ir Kėdainiuose įkurti.

Pasiūliau tuometiniam policijos vadui Rimui Ramanavičiui, jis pritarė, suderinome su savivaldybe ir 1996 m. buvo įregistruota Kėdainių rajono Policijos rėmėjų visuomeninė organizacija, kurios tikslas – padėti rajono policijai ir kitoms teisėsaugos institucijoms mažinti nusikalstamumą rajone, įtraukiant į šį darbą aktyvius visuomenės narius.

Laimėjęs konkursą, tapau šios organizacijos koordinatoriumi. O į konservatorių gretas įstojau, nes esu dešiniųjų pažiūrų, man svarbios tradicinės vertybės, be to, aš juk tremtinys.

Kokią reikšmę mano gyvenimui turi visuomeninė veikla, norėčiau atsakyti vokiečių klasiko Johano Volfgango Gėtės veikėjo Fausto žodžiais: „Tik nuolat veikdamas jautiesi žmogumi.“

‒ Už įvairias visuomenines veiklas Kėdainių ir šalies labui apdovanotas garbingais apdovanojimais, kokie jie?

‒ Apdovanojimų  išties ne vienas, bet išskirčiau kelis. Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Sausio 13-osios atminimo medaliu. Juo, ko gero, labiausiai didžiuojuos. Esu apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos I laipsnio medaliu, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

Paskutinį apdovanojimą gavau 2019 metais švenčiant Kėdainių bokso 50-metį – meras Valentinas Tamulis įteikė sidabro garbės ženklą „Už nuopelnus Kėdainių kraštui“. Jis man brangus kaip kėdainiečiui.

‒ Grįžkim truputį prie sporto. Ar dabar dar sportuojate?

‒ Gydytojai neleidžia – klausau jų. Dabar vietoj svarmenų triskart per dieną kilnoju šaukštą prie stalo (šypsosi).

 ‒ Na, eikime prie maloniausio klausimo – Jūsų kolekcijų. Monetos, medaliai, suvenyrai, taurelės, šaukšteliai, druskinės….

‒ Ir dar ne viską paminėjote. O viskas prasidėjo nuo monetų. Turėjau gerą pažįstamą, kuris rinko monetas, parodė man, supažindino su numizmatika. Ir aš susidomėjau – pradėjau rinkti. Tikslas buvo įsigyti visas monetas, kurios buvo išleistos prieš karą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Nelengva buvo rasti, tai užtruko kelerius metus.

Toliau tematika plėtėsi – rinkau carinės Rusijos laikų, Europos valstybių. Veikė kolekcininkų klubai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Palangoje, Šiauliuose, Rygoje, Maskvoje, Leningrade. Visur važiuodavau ir ieškodavau monetų pagal savo tematiką: vienas pirkdavau, kitas išsikeisdavau. Taigi pirmiausia tapau numizmatu. Surinkau vertingą kolekciją, kuri po 10 metų buvo pavogta. Labai išgyvenau, tačiau šio pomėgio nemečiau. Vėl pradėjau rinkti iš naujo, ir ne tik monetas.  

Būdamas kolekcininkų klubuose pamačiau, kokių įdomių daiktų esama, kiek leido finansinės galimybės, įsigijau vieną, kitą ir net nepajutau, kaip susikaupė nauji kolekciniai rinkiniai: druskinės, žvakidės, skulptūrėlės, bokalai, įvairios paskirties sidabriniai indai.

Kadangi domiuosi savo miesto istorija, esu surinkęs nemažai atvirukų su senųjų Kėdainių vaizdais. Mano kaip kolekcininko veikloje yra ir boksas: renku ženkliukus ir šiuolaikines progines monetas iš viso pasaulio bokso tema. Dabar esu „plataus profilio“ kolekcininkas.

Suprantu, kad sergu kolekcionavimo liga, kuri yra nepagydoma. Žinot, būna taip: ateini į klubą ir tarsi kažkur dingsti. Įvyksta toks stiprus panirimas į tuos dalykus, kad net nežinai, nei kiek valandų, nei kur tu esi. Tik galų gale susivoki, kad reikia važiuoti namo.

Be abejo, dabar gali ką tik nori iš viso pasaulio įsigyti internetu, bet aš šia galimybe nesinaudoju – man neįdomu. Man svarbus gyvas bendravimas, emocijos. Gali daiktą pačiupinėti, atidžiai apžiūrėti, ištyrinėti, pabendrauti su jo savininku. Kiek daug išgirsti įdomių faktų, istorijų.

Per kolekcionavimą susipažinau su daug įdomių, išsilavinusių žmonių. Monetomis teko keistis ir su  Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, žinoma, kai jis buvo dar tik ekonomistas. Bendravimas su įdomiais žmonėmis plečia akiratį, praturtina gyvenimą.

Galbūt kam nors kils klausimas: ir kam čia reikia kaupti tuos daiktus? Tėvas Stanislovas (jis juk buvo ne tik dvasininkas, bet ir kolekcininkas) yra sakęs: „O! Kaip aš mylėjau ir myliu daiktus. Ne tik todėl, kad jie be galo nuostabūs, bet ir todėl, kad be galo tikri. Jie gyvi.“ Man jie irgi yra gyvi, tai prisilietimas prie praeities, prie istorijos.

‒ Bet svarbiausia – sidabrinės senovinės druskinės, kurių šiuo metu turite per 300. Jau išleisti du leidiniai būtent apie druskines, jau pasipildė kolekcija ir bus naujas leidinys….

‒ Kolekciją sudaro sidabrinės druskinės, kurias pradėjau rinkti 1988 metais. Lankydamasis kolekcininkų klube Kaune, tarp kitų senovinių juvelyrinių dirbinių pamačiau mažą sidabrinę druskinę, susižavėjau ir nutariau pradėti kolekcionuoti. Kiek man yra žinoma, buvau pirmas, pradėjęs rinkti šiuos daiktus ir domėtis jais. Paskui taip įsibėgėjau, kad tai tapo didžiąja gyvenimo aistra.

Nors druskinės turėjo taikomąją paskirtį, buvo plačiai paplitusios buityje, tačiau jos yra ir didelės meninės vertės kūriniai. Seniau jos buvo gaminamos pagal specialų užsakymą ir tik XIX a. jau kai kur pradėtos gaminti serijiniu būdu.

XVIII‒XX a. druskinės buvo neatskiriama stalo serviravimo dalis. Ant stalo kartu su šaukštais, peiliais ir šakutėmis turėjo būti ir druskinė su druska. Jos dydis ir išvaizda priklausė nuo šeimininkų turtingumo ‒ kuo turtingesnis žmogus, tuo gražesnė, prašmatnesnė buvo druskinė. Druskines, kaip ir kitus juvelyrinius dirbinius, gamino didelę tokio darbo patirtį turintys juvelyrai, gerai žinomi Peterburgo, Maskvos meistrai. Daugiausia buvo gaminamos iš sidabro, įvairių formų, puošiamos graviruotais ornamentais.  

Mano kolekcijoje yra druskinių, puoštų augaliniais motyvais: išraižytas obuolys, kregždutė, žuvys, gėlės ar tiesiog gamtos vaizdai. Įspūdingai, prabangiai atrodo druskinės, puoštos emaliu arba auksuotu ornamentu. Yra druskinių, kur išraižyti linkėjimai, atminimo įrašai, monogramos, inicialai. Druskinių formos, puošyba priklausė nuo meistro ir užsakovo fantazijos. Yra žuvies, pelėdos, gaidžio, gulbės, vyžos, moters figūros ir kitokių formų. Gana retos ir savitos kėdutės formos su emaliu ir graviravimu.

Mano kolekcijoje vyrauja dubenėlio ir puodynėlės formų druskinės. Originalios ir retos tokios, kuriose pagal specialų užsakymą dugnas padarytas iš sidabrinės monetos. Kelios druskinės pagamintos kartu su lėkštelėmis. Druskai semti buvo naudojami specialūs šaukšteliai, kurių surinkau taip pat nemažai.

Kiekvienoje kolekcijos druskinėje yra įspausta sidabro praba ir specialūs ženklai, nurodantys, kurioje šalyje ir kokio meistro ji pagaminta.

Įsigijęs druskinę, iš specialių knygų sužinau, kur gaminta, koks meistras ją pagamino, sunumeruoju, įtraukiu į savo katalogą, padarau aprašą.

Seniausia mano kolekcijoje esanti druskinė pagaminta 1759 metais. Kiekviena druskinė man savaip graži, įdomi, turi savo istoriją.

Kai leidau antrąjį druskinių katalogą, maniau, kad kolekcija jau baigta, daugiau skirtingų rasti nebepavyks. Klydau. Po katalogo išleidimo kolekcija dar pasipildė 25 vienetais ir manau, kad dar pasipildys. Todėl apie naują leidinį kol kas negalvoju.

‒ O kai būna kokios šeimos šventės, ar naudojate kolekcijos daiktus: druskines, stiklelius, šaukštelius ir kt.?

‒ Kasdien naudojame senovinius sidabrinius stalo įrankius: šaukštus, šakutes, peilius, šaukštelius.

‒ Jei tektų iš naujo rinktis gyvenimo kelią?

‒ O kam man jį rinktis. Esu geriausiam kely, jaučiuosi laimingas, tas kelias labai įdomus. Kai pagalvoju, jau toli juo nuėjau, bet vis tiek dar noriu eiti ir eiti…

‒ Dažnai kultūros renginiuose galima Jus pamatyti su žmona Birute. Turbūt ji Jus palaiko savo hobiuose, o Jūs ją jos? Ar taip?

‒ Tikrai taip. Svarbiausia, kad ji nuvalo dulkes nuo visų eksponatų (šypsosi). O jeigu rimtai, džiaugiuosi jos palaikymu, domėjimusi viskuo – net boksu! Kartu parengėme du leidinius apie Kėdainių boksą, druskinių kolekcijos katalogą. Ji paskatino mane daugiau domėtis literatūra, kultūra. Patinka klausytis Birutės „įgarsintų“ knygų – ji man skaito garsiai. Dar vienas bendras pomėgis – kelionės. Keliaujame ir po Lietuvą, ir kasmet vykstame į kokią užsienio šalį. Aplankėme jau daugiau kaip 30 šalių.

Mūsų abiejų tokia pat gyvenimo filosofija: į pasaulį žvelgti smalsiai, gyventi aktyviai, įdomiai, turiningai, prasmingai. Taip ir gyvename.

Rekomenduojami video