Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kai laukė duonkubilyje iškilusi duona

Sibiro niekad nesapnuoju“, – Gedulo ir vilties dienos išvakarėse išsitarė jurbarkietė Vilūnė Mankutė-Toliušienė. Buvusios tremtinės likimą į tautos kančių audeklo raštus istorijos staklės įaudė kartu su kitų 135 tūkst. 1940–1941 ir 1945–1953 metais iš Lietuvos ištremtų lietuvių gyvenimo siūlais. Minėdami 77-ąsias pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo metines, su V.Mankute-Toliušiene kalbamės apie asmeninę jos ir jos šeimos patirtį.

Ar po šitiek metų dar prisimenate pirmąją trėmimo dieną, kai turbūt apsivertė visas jūsų gyvenimas? Kas iš jos yra įstrigę atmintyje?

Kaip gali neprisiminti? Ir mirštančiai man ta diena vaidensis, ausyse viskas skambės. Buvo pavasaris. 1949 metų kovo 23 diena. Tada visus mokinius buvo paleidę atostogų, kad vaikai sugrįžtų į namus. Tuo metu mūsų šeima gyveno Jurbarke. Man buvo 14-a, kartu su pora metų vyresne seseria mokiausi Jurbarko gimnazijoje. O brolis dar tik ketvirtus metus ėjo, buvo su mama namuose. Tėvas dirbo pašto linijose, turėjo arklį. Mes laikėme šunį, ir viskas prasidėjo nuo to, kad tas šuo staiga pradėjo kaukti. Ateina po mūsų namo – jis ir dabar tebestovi – langais, atsitupia po žydinčiu jazminu ir net drebėdamas kaukia. Kokią gerą savaitę kaukė, kaimynai pradėjo skųstis, kad naktimis neduoda miegoti. Kas pasidarė, kas pasidarė? Ogi paskui ir iškaukė mus.

Na ką, atėjo, padaužė duris, pasakė, kad yra vyriausybės nutarimas mus išvežti, ir viskas. Davė dvi valandas pasiruošti – kaip ir visiems. Leido vienam žmogui vieną maišą daiktų pasiimti. Prisidėjome daugiau, atvažiavo tuščias sunkvežimis, tai tėvas sako – juk yra vietos, gal galim dar ką įsidėti... Bet jam atsakė, kad būsime penkios šeimos. Kiti esą irgi daiktų imsis, o paskui netilps. Ir kas vagone bus? Taip viskas ir prasidėjo.

Sunkvežimis pajudėjo, nuvežė mus į kitą vietą, žiūriu – ogi pas mano klasės auklėtoją. Ją irgi veža! O ji buvo labai biedna, nieko neturėjo, tik tris savo vaikus ir kurčią devintą dešimtį einančią motiną. Visus paėmė. Jos vyras, Eržvilko gimnazijos mokytojas, platino uždraustą spaudą, o vėliau žuvo. Tai patiesė miestelyje ant trinkelių, kaip būdavo, ji nuėjo, pasižiūrėjo, bet neprisipažino, kad čia jos vyras nušautas. Pavažiavusi galiuką iš Jurbarko, mašina sustojo, ėmė pukšėti. Vairuotojas išlipo malkų įmesti. O buvo sustojęs po pat mano klasiokės namo langais. Pradėjau šaukti: „Angele, Angele! Mus veža!“ Tada mieste mažai kas pirkdavo duoną. O mūsiškė liko užmaišyta duonkubilyje. Išvažiavome be duonos kąsnio. Išgirdo mane Angelės tėtis, atbėgo nešdamas porą didelių kepalų duonos. Tai buvo didelė paspirtis kelionėje. Nuvežė mus pačius pirmutinius į Pagėgių traukinių stotį, iškrovė į vagoną. Paskui atvežė ir kitus.

Jurbarkietė V.Mankutė-Toliušienė atlaikė visus dešimt metų trukusios tremties Sibire išbandymus.

Ar dabar jau žinote, kodėl jūsų šeima pateko į tremiamųjų sąrašus?

Dėl to, kad – atvirai pasakysiu – mes buvome turtingi. Rusai tokius vadindavo buožėmis. Mano tėtis buvo kaime gimęs, užaugęs didelėje 8 vaikų šeimoje. Kai tėvai grįžo iš Amerikos, dirbo šeimos ūkyje Kavolių kaime, turėjo 40 hektarų žemės. Tais laikais tai buvo didelis turtas. Tada, kai mus buožino, rusai buvo uždėję didžiausias prievoles, po kaimus važinėdavo raudonosios gurguolės, pasiimdavo visus grūdus be jokių kvitų. Lyg būtume juos kur į patvorį supylę. Kai rusai taip pradėjo spausti, tėvai paliko ūkį mano seneliams ir su mumis, trimis vaikais, išsikėlė į paveldėtą iš giminaičių namą Jurbarke. Mes išbėgom iš kaimo 1947 metų rudenį.

Daugelio tremtinių prisiminimuose ešelono išvykimas iš Lietuvos ir visa kelionė vadinama vienu baisiausių išgyvenimų per visą tremtį. Kaip išvykote jūs?

Po trijų parų, kai jau visus surinko, traukinys pajudėjo Tauragės link. Tame vagone buvome gal 11 šeimų. Visi susispaudę vienas prie kito. Mano brolis buvo mažas, bet buvo ir metukų, ir dvejų metų amžiaus vaikų. Kaip baisu buvo tą sekmadienui popietę, apie 3 ar 4 valandą. Minios žmonių prie traukinių stoties, klyksmai, šauksmai! Kunigas atėjęs laimino. Kol važiavo per Lietuvą, tai vienur, tai kitur dar prikabindavo naujų vagonų.

Labai sunki buvo ta kelionė. Ji truko 6 savaites. Kai važiavome per Rusiją, radome ir sniegų, ir ledų. Po poros savaičių apėjome utėlėmis, baisu, kas darėsi. Paskui jau pradėjo mums duoti valgyti. Vieną kibirą visam vagonui. Tai buvo iš valgyklų kur pakelėje surinktos maisto atliekos. Gamtiniams reikalams vagono vidury buvo palikta skylė. Buvo dar nedidelė krosnikė, buržuika, duodavo kibirą anglių parai. O vagono sienose plyšiai. Šalta. Ypač mažiems vaikams. Vargom vargom... Kartą per parą penkiolikai minučių išleisdavo į lauką atlikti gamtinių reikalų. Visi sutūpdavome į eilutę, penki pirštai ant akių ir darau, kas man reikia. Paskui dar labiau sugriežtino viską. Vakarais tikrindavo vagonus, ar neišklibinta kur lenta, kad kuris nepabėgtų. Būdavo tų bėgančių, juos nušaudavo arba pagaudavo. Per visą kelionę mūsų vagone, ačiū Dievui, niekas nei gimė, nei mirė. Kituose, žiūrėk, tai klyksmas, tai šauksmas, gimdymų buvo, mirusiųjų buvo, visko buvo. Rytais sargyba praverdavo vagono duris – ar visi gyvi? Jei pasako, kad kas mirė, liepia – duokit čia. Sustodavo kur palei mišką, palei krūmus – ir išmesdavo iš traukinio. Jei kas dar turėdavo paklodę, tai susukdavo į ją savo artimiausią žmogų. Mirusieji būdavo išmetami pakelės miške, kad žvėrys sudraskytų. Tie sargybiniai buvo baisesni už žvėris.

Visa Mankų šeima.

Kas laukė kelionės pabaigoje?

Pasiekėme Irkutsko sritį, bet iki paties Irkutsko dar buvo kokie 300 kilometrų. Išlaipino Chudoelansko geležinkelio stotelėje, Žemutinio Udinsko rajone. Iškrovė iš vagonų, ėjo visokie komendantai, načialnykai su medaliais, aukso žvaigždėmis. Mus rinkosi pirkliai. Dairėsi jaunų, nenorėjo mažų vaikų imti, senų žmonių. Atrinko ir mus, vežė sunkvežimiu gal 70 kilometrų, pavasaris, keliai baisūs. Apgyvendino bibliotekoje. Praėjo ir šv.Velykos toje bibliotekoje, kol galiausiai nuvežė į kaimą už 12 kilometrų. Mūsų atvažiavo, kaip tėvas sakė, nei su karietomis, nei su žirgais – su buliais raguotais. Du į vežimą pakinkyti buliai! Susidėjom, ką turėjom, ir išdardėjom.

Važiavom per kolūkį. O dalis lietuvių į tuos kraštus buvo atvežti dar prieš 2 savaites. Pamatė, kad lietuviai geri darbininkai, tai to kolūkio pirmininkas neleido mūsų vežti toliau, pastojo kelią komendantui ir ėmė prašyti – palik, palik. Susitarė. Ir iš karto pradėjome dirbti – tėtis ir mudvi su seseria. Mamytė mūsų brolį žiūrėdavo. Davė pastogę. Nebuvo kur apgyvendinti, tai priėmė į kolūkio kontorą. Vien sienos ten ir stalas. Ateidavo pirmininkas, su brigadininku pasišnekėdavo, kur katrie į kokius darbus, ir viskas. Pirmutinis mano darbas buvo avių ganymas. Ganiau kartu su tokia mergaite iš Veliuonos, mudvi iki šiol tebebendraujam. Abidvi gyvos.

Šienautojos per sibirietišką šienapjūtę.

Ar nesiųsdavo prie kitų darbų, sakinti medžių, kirsti miško?

Mes patekome į kolūkį, o jei taip, sakydavo, šviesios saulės savo gyvenime nebematysi. Prie kitų darbų nesiųsdavo. Tame kolūkyje mūsų buvo 10 lietuvių šeimų. Apmokė, kaip dirbti, prie ruso pastatydavo. Kas mokėjo dirbti su traktoriais, siuntė prie jų. Mane nuo avių ganymo perkėlė prie traktorių. Dirbau prikabinėtoja – plūgai tada juk neišsikeldavo, kaip dabar. Išvažiavai į ilgą ilgą lauką, ir turi reguliuoti plūgą, perjunginėti. Ant plūgo išsėdi po 12 valandų. Bet tarp lietuvių buvo kalvių, tai mums padarė tokias sėdynėles ir pritvirtino. O kad stebėjosi rusai! Reikėdavo dirbti pamainomis, dieną naktį, po 12 valandų ant plūgo išsėdėti. Jei užsnūstum naktį – kiek kartų pasitaikė nelaimingų atsitikimų, kai žmogus nukrisdavo nuo plūgo! Ratas pereidavo, užardavo, ir viskas, niekas nebežinodavo, kur prapuolė tas žmogus. Baisu.

Kartą per metus mums duodavo šventinę dieną. Maždaug per mūsų Sekmines, kai derlius jau užsėtas, o šienatvė dar nepradėta. Bet kai ateidavo derliaus nuėmimo metas, brigadininkas per parą duodavo tik 3 valandas numigti. Atjodavo raitas po langais, pastuksendavo į sieną – kelkitės!

Ačiū Dievui, kad turėjom kiek pinigų, didelio bado nematėme. Nusipirkdavome bulvių, klėtyse įšalusių kopūstų dubenėlį parsinešdavome... Daržovės ten nespėdavo užaugti. Liepos mėnesį pasitaikydavo šalnų, nušaldavo sudygusios bulvės, nors vasaros ir karštos.

Kokie įvykiai, žmonės labiausiai įsirėžė atmintyje? Gal vis dar sapnuojate tuos laikus?

Sibiro nesapnuoju, niekada. Sapne visą laiką po savo senus namus, po savo gimtinę vaikštau. Visko buvo. Įsigyvenome, paskui po truputį tapo laisviau. 1955 metais ištekėjo sesuo, už lietuvio iš Stakių. Pirmos tokios vestuvės buvo! Tos mūsų apeigos rusams – stebuklas. Seseriai su vyru šliūbą Sujetiche davė kunigas Antanas Bitvinskas, amžiną jam atilsį. Susiradome jį per gimines, kitus lietuvius. Tuose kraštuose buvo ir lietuvių kunigų, ir vyskupų, visi juodą darbą dirbo. Bendravome su kitais kiek galėjome, mamytė namuose pasilikdavo, tai visiems giminėms laiškus rašydavo. Tie, kurie buvo Lietuvoje, įdėdavo į voką pašto ženkliuką už 4 kapeikas. Tą voką atsargiai atsiplėši, išverti antrą pusę, ženkliuką uždedi ir pasiunti atgal. Ir tas pats vokas per 18 dienų pareidavo į Lietuvą.

1949-ieji. Lietuviai Vilūnės namais tapusiame Sibiro kaime.

Ar tada manėte, kad ateis laikais, kai grįšite į Lietuvą? O gal nelabai tikėjotės?

Oi, tikėjomės. Visą laiką tikėjomės. Tremtyje 10 metų praleidome. Mano brolis ten lankė mokyklą. Vieną rytą į klasę atėjo labai apsiverkusi mokytoja, pasakė, kad tėvas mirė, ir paleido visus namo. Brolis parbėgo namo ir pasakė mamytei, kad mokytojos tėvas numirė, o mes jį iš matymo pažinojome. Vėliau visi išgirdo, kad mirė Stalinas. Tada jau laisviau tapo. Anksčiau kiekvieną savaitę pas komendantą reikėdavo registruotis, paskui jau kas 2 savaites ir dar rečiau...

Sykį pareinam iš darbo, žiūrim – mama ir kitos vyresnės moterys kieme šoka susikabinusios. Kas atsitiko? Tokia Masaitienė, veliuoniškė, šaukia: „Ogi mes važiuojam į Lietuvą!“ Mat kalbėjosi su komendantu ir tas joms pasakė, kad galėsime važiuoti į Lietuvą ir daugiau registruotis nebereikės. Tai tos iš džiaugsmo susikabinusios leidosi verkdamos šokti.

Vieni išvažiavo iš karto, žiemą. Mes – rudenį. Jau buvome gavę pasus. Tėtis pasakė: „Paspėsim. Kad mes jau laisvi, tai paspėsim.“ Viską išsipardavėme. Ką gaudavome už darbadienius, į Žemąjį Udinską veždavome parduoti. Grūdus, bulves – viską. Žinojom, kad namuose niekas nelaukia. Paskui su seserimi traukinių stotyje prieš porą savaičių užsisakėme vietas. Pilni traukiniai važiuodavo, juk paleido ir kareivius, ir kalinius, ir tremtinius. sesuo irgi vežė savo šeimyną, ten gimusį 2 metukų sūnų ir dar uošvienę. Laimingai pasibaigė, niekas iš šeimos Sibiro žemėje nepasiliko, tik mano svainio tėtis pats pirmutinis ten po 5 metų pasimirė.

Tą paskutinę dieną, kai mus jau išvežė į traukinių stotį, labai daug rusų atėjo atsisveikinti. Sibiriečiai nuoširdūs žmonės. Mašina važiavo per kaimą, ruselės senikės verkė, skareles nusigobusios mojavo, tėvui šaukė: „Petrai, malūnininke, sudie, jau daugiau nepasimatysime!“ Į Lietuvą sugrįžome 1958 metų lapkričio 5 dieną.

Rekomenduojami video