Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ką žiūrėti „Kino pavasaryje“

Ilgai lauktas „Kino pavasaris“ vyks kovo 24 – balandžio 3 dienomis. Draugai ir kolegos prašo rekomendacijų. Pasiūlysiu ilgametražius vaidybinius filmus, kuriuos žinau ir dėl kurių man ramu. Jie yra kokybiški ir įdomūs daugeliui.

„Laimės ir fantazijos ratas“ (rež. Ryusuke Hamaguchi. Japonija)

Filmą sudaro trys novelės apie meilę ir atsitiktinumą. Pirmoje meilės trikampis. Dvi moterys ir vienas jų mylimasis. Antroje jauni meilužiai planuoja įvilioti griežtą profesorių į sekso spąstus. Paskiau jį demaskuoti, pažeminti ir atkeršyti už patirtas skriaudas. Trečioje susitinka dvi draugės. Kadaise jos mokėsi vienoje mokykloje. Dabar atgaivina savo jausmus ir supranta paradoksalią išvadą. Japonų režisieriaus R.Hamaguchi kūrinys yra skirtas pandemijos išvargintam žiūrovui. Jis primena, kaip mums trūksta šilumos ir bendravimo. Visai neseniai Lietuvos kino teatruose buvo rodomas jo filmas „Drive My Car“.

„Alkarasas“ (rež. Carla Simón. Ispanija)

Neseniai pasibaigusiame Berlyno festivalyje šis filmas buvo apdovanotas „Aukso lokiu“. Jauna režisierė iš Barselonos žinoma mūsų žiūrovams nostalgišku kūriniu „Vasara, 1993-ieji“. Dabar režisierė sukūrė čechovišką dramą. Kritikai ją vadina katalonišku „Vyšnių sodu“. Vyšnias jame pakeičia persikai, kuriuos šeima skina paskutinį kartą. Vaismedžius teks iškirsti. Jų vietoje pasirodys saulės elektrinės moduliai. Filmas užburia ryškios Ispanijos vaizdais ir neprofesionalių aktorių gyvenimu kadre.

„Anetė“ (rež. Leos Carax. Prancūzija)

Pirmą kartą prancūzas L.Carax sukūrė filmą anglų kalba. Miuziklą su grupe „Sparks“ apie „stand-up“ komiko ir dainininkės meilę. Komiką suvaidino amerikiečių aktorius Adam Driver, dainininkę – žavi prancūzė Marion Cotillard. Jiedu laimingi, kol sekasi kūryba. Kai ji išsenka, prasideda graužatis, pavydas, depresijos krizės. Panašu, kad tos juodos bangos yra nuolatinės meno pasaulio palydovės. Įvairovės dėlei norėjau rekomenduoti vieną miuziklą, bet šis nesuteiks komforto ir linksmų emocijų, kaip „Muzikos garsai“. Tai tamsesnis miuziklas, artimesnis Lars von Triero „Šokėja tamsoje“.

Eržilas“ (rež. Sean Baker. JAV)

Originalus filmo pavadinimas „Red Rocket“ yra pornografijos terminas, reiškiantis šuns erekciją. Pagrindinis filmo personažas yra senstantis pornoaktorius Maikis Seiberis. Optimistas ir sukčius, sugrįžęs pas žmoną ir uošvę Teksase. Vyrukas stumdo žolytę ir drauge rezga geresnio gyvenimo planus. Įsimyli 17-os metų provincijos gražuolę, pravarde Braškytė. Ši dirba kavinėje, parduoda saldžius pyragaičius. Maikis svajoja išvykti su ja į Holivudą ir suteikti savo mūzai karjerą pornobiznyje. Tai savotiškas neorealizmas apie autsaiderių gyvenimą, perkeltas iš Italijos į Ameriką.

Filmo režisierius S.Bakeris lankėsi Vilniuje, „Kino pavasario“ festivalyje. Tuomet pristatė panašų filmą „Floridos projektas“. „Eržilas“ man įdomesnis ir juokingesnis.

Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. Joachim Trier. Norvegija)

Režisierių lietuviai pamėgo po jo debiuto „Repriza“ (2006 m.). J.Trier mėgsta rodyti norvegų jaunimą, jo svajones ir savęs paieškas. Pagrindinė filmo herojė Julija blaškosi ieškodama savo vietos pasaulyje. Jos istorija įvelkama į romantiškos komedijos žanrą. Ne veltui šį filmą JAV kino akademija atrinko į „Oskarų“ kandidatų finalinį sąrašą. „Blogiausias žmogus pasaulyje“ yra lyg „La La Land“, perkeltas į Norvegijos sostinę. Herojai nedainuoja, bet filmo garso takelis yra labai smagus. Filmo heroję Juliją vaidina simpatiška aktorė Renate Reinsve.

Gerasis bosas“ (rež. Fernando León de Aranoa. Ispanija)

Charizmatiškas aktorius Javier Bardem vaidina „gerą kapitalistą“ Blanką. Jis paveldėjo šeimos verslą ir vadovauja jam lyg šeimai. Darbininkais rūpinasi kaip savo vaikais. Filmas prasideda kaip klasikinė situacijų komedija. Su kiekvienu posūkiu ji tampa vis absurdiškesnė. Bandydamas išspręsti vieną problemą, Blanko iš karto pasineria į kitą, dažnai paties sukurtą.

Istorijai besivystant vis sunkiau užjausti tą kapitalistą ir galiausiai galima juo pasibjaurėti. Jausmus trikdo virtuoziška J.Bardem vaidyba.

„Šioje šalyje nėra vietos senukams“, „Jūros gelmėse“, „Biutiful“, „Skyfall“, „Viki, Kristina, Barselona“ ir daugelis kitų filmų įrodė šio universalaus aktoriaus talentą. Jūsų laukia dar vienas puikus J.Bardem vaidmuo.

Herojus“ (rež. Asghar Farhadi. Iranas)

A.Farhadi jau du kartus apdovanotas Oskaru“ už geriausią užsienio filmą. Labiausiai išaukštinti buvo jo „Išsiskyrimas“ (2011 m.) ir „Komivojažierius“ (2016 m.).

Jis pats savo filmams rašo puikius scenarijus. „Herojus“ – dar vienas lėtas pasakojimas, kuriame nėra Holivudinių efektų. Visgi nuo ekrano negali atitraukti akių dėl įtraukiančios dramaturgijos. Eilinį kartą Irano autorius pasakoja apie savo šalies viduriniosios klasės problemas ir konfliktus. Pagrindiniu veikėju šį kartą tampa mažas žmogus Rahimas – nuolankus vienišas mikčiojančio vaiko tėvas. Jam nepasisekė verslas. Prasiskolino ir buvo nuteistas kalėti. Jis svajoja vesti vidutinio amžiaus moterį, stengiasi tvarkyti visas savo problemas. Deja, visi jo geri ketinimai atsisuka prieš jį patį. Lyg jis būtų per geras šiam gyvenimui.

Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša. Lietuva)

Išskyriau šį filmą, nes jo dar nemačiau. Laukiu jo labiau už daugelį kitų. Tikrai ne todėl, kad jis lietuvių. „Piligrimai“ laimėjo antrą pagal svarbą Venecijos kino festivalio konkursą. Blogi filmai ten išvis nerodomi ir tuo labiau nelaimi svarbiausių prizų. Mačiau trumpametražius L.Bareišos filmus. Visi jie yra patrauklaus detektyvo žanro. Visi jie pasakoja apie šiuolaikinės Lietuvos visuomenę ir jaunus žmones.

„Mažytė mama“ (rež. Céline Sciamma. Prancūzija)

Trumpas ir minimalistinis filmas apie dviejų mergaičių draugystę. Apie praradimus, gedėjimą, patirtį. Aštuonerių metų Neli neteko močiutės ir padeda tėvams tvarkyti savo mamos vaikystės namus. Ji tyrinėja namą, kuriame jos mama žaisdavo vaikystėje. Vaikščiodama miške ji sutinka bendraamžę mergaitę. Tarp jų užsimezga draugystė. Trumpam mažoji Neli pagyvena lyg ir savo mamos vaikystę. Rekomenduoju tėvams ir mokytojams.

C.Sciamma yra kylanti režisierė, feministė. Žinoma savo filmais „Berniokė“ (2011 m.) ir „Liepsnojančios moters portretas“ (2019 m.).

Pasidžiaukime lietuviškais filmais

Ilgai galvojau, kokį dar vieną filmą atrinkti į pačiausių dešimtuką. Nesiūlysiu nieko. Neliko filmų, kurie galėtų vadintis besąlygiškais šedevrais. Kai kurių filmų nemačiau pats. Ir vengiu rekomenduoti lėto ritmo vizijas, kurias derėtų žiūrėti nebent apsirūkius. Tokia yra taivaniečio Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“. Jis labai madingas režisierius. Bet jį sunku žiūrėti.

Ne šventieji puodus lipdo. Paliekam tas autorines fantazijas užsieniečiams. Geriau nueikite į dar du lietuvių vaidybinius filmus. Ir pasidžiaukime, kad tokie dabar dygsta kaip grybai po lietaus.

Dovilės Šarutytės debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“. Dar vienas filmas apie gedėjimą. Gedėti lieka vis mažiau laiko, nes tenka rūpintis laidotuvėms, atsisveikinimu. Įdomu pažiūrėti, kokia režisierė atėjo į mūsų kiną.

Kito lietuviško filmo režisierius dar jaunas, bet gerai žinomas – Kristijonas Vildžiūnas. Debiutavo drama „Nuomos sutartis“ (2002 m.). Antrasis jo filmas „Aš esi tu“ (2006 m.) buvo rodytas Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Patrauklios istorinės melodramos forma suregztas „Kai apkabinsiu tave“ (2010 m.) laimėjo publikos simpatijas. K.Vildžiūną traukia prie kamerinių dramų, turinčių kompaktišką siužetą, apribotą erdvę ir mažų žmonių jausmus. Jo naujas filmas „Dainos lapei“ gali daug kuo nustebinti.

Rekomenduojami video