Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
K. Jakštas: E. Nekrošius – mūsų visų generolas

Mokėtės Dalios Tamulevičiūtės aktorių kurse, kur Jūsų pedagogai buvo Algirdas Latėnas ir Remigijus Vilkaitis – aktoriai, tuo metu jau vaidinę pas Eimuntą Nekrošių. Ar tai jie Jus pastebėjo ir rekomendavo Nekrošiui, kai jis ieškojo dainuojančių aktorių miuziklui „Meilė ir mirtis Veronoje“, kuris 1996 m. buvo rodytas festivalyje LIFE?

Ne, viskas buvo visiškai kitaip. Nekrošius mus jau žinojo, nes mūsų kursas repetuodavo su Dalia Tamulevičiūte Jaunimo teatre, ir baigiant studijas mums netgi buvo siūlyta pasilikti jame. Bet tuo metu mes buvome labai jauni ir veržlūs, todėl nusprendėme pasukti kitu keliu – įkurti savo teatrą, kuris vadinosi „Šiaurės Atėnai“. O į miuziklą „Meilė ir mirtis Veronoje“ mane, tiesą pasakius, atvedė jo kompozitorius Kęstutis Antanėlis, nes su juo iki tol jau buvau dirbęs keliuose kūrybiniuose projektuose. Kartu su šviesaus atminimo Sauliumi Mykolaičiu gavome tą patį Merkucijaus vaidmenį. Gal prisimenate, kokį pirmąjį įspūdį Jums tada paliko Nekrošius ir kaip vėliau tas įspūdis keitėsi? Pirmasis įspūdis turbūt buvo toks, kokį susidaro daugelis: Nekrošius – niūrus tylenis. Bet taip atrodo tik iš išorės. Žinoma, jis turi savitą bendravimo būdą. Iš pradžių repeticijose man būdavo sunkoka suprasti, ką jis kalba, ko jis nori, tad, pamenu, prašydavau Kosto Smorigino, kad pabūtų vertėju. Nekrošius visada labai susikoncentravęs, susitelkęs į tam tikrą idėją, nešvaisto laiko nereikšmingiems dalykams. Aktoriai turi būti labai pagaulūs, kad suvoktų, ko iš jų norima. Pamažu tą Nekrošiaus kalbą perpratau ir vėliau tapau vertėju kitiems jauniems aktoriams. Nekrošius labai reiklus. Jis nežmoniškai daug reikalauja iš savęs, niekada neleidžia sau ateiti į repeticijas nepasiruošusiam, neleidžia to ir aktoriams. Dirbdamas su Nekrošiumi išmokau, kad repeticija – šventas dalykas. Jos metu tokie dalykai kaip draugai, šeima, „noriu valgyti“ ar „noriu į tualetą“ neegzistuoja – visa tai turi užmiršti.

Jis būna griežtas, kai reikia iš aktorių varyti tingulį. Pamenu, kai Venecijoje repetavome „Otelą“, kažkurį vėlų vakarą (sakyčiau, apie dešimtą valandą ar panašiai), po šešių ar septynių valandų darbo, po ilgų Nekrošiaus pastabų kiekvienam aktoriui atskirai, režisierius sako: „Na ką, atsipučiam dešimt minučių ir dar kartą nuo pradžių.“ Dar kartą keturių valandų spektaklį! Įsivaizduojate? Vieni puola į neviltį, kiti išsigąsta, kad fiziškai nebepajėgs, tačiau kažkaip įsijungia antrasis kvėpavimas, ir tada pasieki tokias aukštumas... Aš tai pavadinčiau „tikėti tada, kai jau niekas nebetiki“.

Kita vertus, nors daug kas turbūt mano, kad Nekrošius yra autoritarinis režisierius, vis dėlto, kai kalbama apie patį kūrybos procesą, taip nėra. Jis visada įsiklauso į aktorių nuomones, visada atviras pasiūlymams, jų sumanymams. Šis režisierius sugeba tavo, atrodytų, visiškai kvailą idėją arba jos dalį paversti realybe, kuria paskui žavisi visas pasaulis. Nekrošius kuria labai sąžiningai. Štai prisiminiau vieną atsitikimą, kuris įvyko repetuojant „Hamletą“. Repeticijos tęsėsi jau porą mėnesių, bet Nekrošius netikėtai kažkuriame festivalyje pamatė spektaklį, kuris kažkuo buvo panašus į tai, ką jis buvo sugalvojęs (jei neklystu, tai buvo susiję su popierinėmis dekoracijomis). Nekrošius nutraukė repeticijas, pasakė, kad porą savaičių galime ilsėtis. O kai paskui vėl visus surinko, pasiūlė visiškai naują koncepciją. Nes tai jo kūryba ir jam svarbu, kad ji nebūtų nusižiūrėta. Taip pat norėčiau pridurti, kad Nekrošius turi nepaprastai gerą humoro jausmą. Jis moka pajuokauti net labai sudėtingose situacijose. Kai kartais, būdavo, viskas nesisekdavo, jis netikėtai taip pajuokaudavo, kad atsirasdavo naujas impulsas ir užstrigę reikalai pajudėdavo iš vietos. Apskritai, nors Nekrošius gal ir atrodo niūrus, bet iš tikrųjų yra labai šviesus žmogus. Nekrošiaus spektakliuose kūrėte ne pagrindinius, bet įsimintinus vaidmenis. „Hamlete“ buvote Ofeliją mylintis brolis Laertas, „Otele“ – Kasijus, ištikimas savo generolui Otelui, bet apkaltintas neva suviliojęs jo žmoną, „Makbete“ vaizdavote karį, kuris praneša Makbetui apie dešimtis tūkstančių medžiais užsimaskavusių priešo karių, taigi apie artėjantį jo pralaimėjimą, ir t. t. Įdomu, kaip Nekrošius padeda aktoriams sukurti vaidmenis. Kas, Jūsų nuomone, jam svarbu šiame procese? Galbūt prisimenate tam tikras pastabas arba į ką režisierius atkreipdavo Jūsų dėmesį, kai kūrėte savo vaidmenis? Taip, Nekrošiaus spektakliuose niekada nesu kūręs pagrindinio vaidmens, bet dėl to nė kiek nesigailiu. Nes manau, kad geriau groti gerame simfoniniame orkestre paskutiniu smuiku negu kaimo kapeloje pirmuoju. Pamenu, kai Nekrošius atnešė kupiūruotą „Hamleto“ pjesę ir paklausė „Kęstai, kuris vaidmuo tau prie širdies?“, atsakiau, kad Laerto. Nors šis vaidmuo nedidelis ir jo yra tik vienas stiprus epizodas trečioje spektaklio dalyje, man jis buvo labai artimas, todėl jį ir pasirinkau. Apskritai Nekrošiaus repeticijose iš pradžių beveik nė vienas iš mūsų nežinodavome (gal tik nujausdavome), ką vaidinsime. Dirbdavome bendrai, analizuodavome pjesę, ir pamažu, kuriant etiudus, kiekvienas už ko nors užsikabindavo, ir taip tie vaidmenys tarsi savaime prilipdavo, juos prisijaukindavome. O kalbant apie Nekrošiaus metodiką... Jo teatras paprastai vadinamas režisūriniu. Taip, jo spektaklių schema kietai sukalta. Tačiau kartu šis režisierius reikalauja daug aktorių improvizacijos. Nekrošius labai nemėgsta, jeigu aktorius du kartus padaro taip pat. Jei išgirsdavai jį tyliai sakant „Ну, товарищ...“ (rus. „Na, drauge...“ – red. past.), žinok, kad jau kelis kartus pakartojai tą patį, neieškojai nieko naujo ir įdomaus. Ieškojimo Nekrošius reikalaudavo ne tik per repeticijas, bet ir kai jau buvo vaidinami spektakliai. Todėl, pavyzdžiui, Vytautas Rumšas, Andrius Mamontovas ir aš, būdavo, prieš spektaklį apsitardavome, ką šiandien naujo pabandysime atrasti vienoje ar kitoje „Hamleto“ scenoje. O juk tą patį spektaklį vaidindavome šimtus kartų! Bet ir mums patiems paskui būdavo žavu, jeigu jis suskambėdavo kitaip. Tai labai gyvas teatras. Jis nėra įspraustas į rėmus. Kita vertus, Nekrošius reikalaudavo tikslumo. Jis vis sakydavo: „Apeikite kampus.“ Turėdavome išvaidinti visus vaidmens ar epizodo kampus. Jeigu tik juos užleidi, spektaklis traukiasi, banalėja, vaidinti pasidaro lengviau, bet dingsta esmė. Kalbėdamas apie tai, kaip Nekrošius padeda aktoriams surasti jų vaidmens grūdą, galiu pateikti pavyzdį iš savo patirties. Kai repetavome miuziklą „Meilė ir mirtis Veronoje“, man kažkaip sunkiai sekėsi kurti Merkucijaus vaidmenį, kažkaip vis nepataikydavau. Kartą Nekrošius man sako: „Nežinau, kaip tau paaiškinti, ko aš noriu iš to Merkucijaus, bet...“ Ir pradėjo man pasakoti apie nutikimą Šešuvoje. Degė namas, jo palėpėje rėkė vaikai, bet nė vienas iš prie namo susirinkusių žmonių jau nebedrįso jų gelbėti, nes visas namas skendėjo liepsnose. Pro šalį ėjo kaimo pijokėlis, pilną sietą prisirinkęs butelių, pamatęs degantį namą, padėjo butelius, įėjo į namą, paėmė vaikus, išnešė juos pats visas apdegęs, pasiėmė butelius ir nuėjo toliau. „Merkucijus turi būti toks, – sakė man Nekrošius, – tarsi jam tai būtų gyvenimo būdas: pamatė neteisybę ir pastatė viską į savo vietas.“ Suprask, tai nebuvo kažkoks ypatingas įvykis, tiesiog žmogus yra toks. „Ir aš įsivaizduoju, – tęsė toliau Nekrošius, – kad jis atsistotų kur miške, pakeltų galvą į mėnesieną ir kauktų, kauktų kaip vilkas.“ Matote, kokie kraštutiniai palyginimai? Nežinau, kokius organus man paveikė šis pokalbis, bet po jo mano Merkucijus buvo toks, kokio reikėjo. Štai tokiais šalutiniais palyginimais, šalutiniais ėjimais Nekrošius padeda aktoriui surasti tai, ko reikia. Kaip jis pats sako, turi būti atpažįstamumas. Žiūrovai turi jausti, kad su jais gyvenime taip yra įvykę arba kad jiems galėjo taip nutikti. Štai toks sielos inžinierius yra Nekrošius.

Jūsų gyvenimas stipriai susijęs su muzika. Mokykloje mokėtės trimito ir operinio dainavimo, esate pastatęs ne vieną miuziklą (garsiausias turbūt „Velnio nuotaka“), o dabar, jau daugiau nei šešerius metus, dirbate Kauno muzikiniame teatre kaip vyriausiasis režisierius. Sakyčiau, esate atsitraukęs nuo aktorinės veiklos (bent jau teatro srityje) ir labiau pasinėręs į muzikinių kūrinių režisūrą. Jau šiek tiek minėjote, bet gal galėtumėte išplėsti, kokios Nekrošiaus teatre išmoktos pamokos Jums praverčia dabartinėje veikloje?

Daug dalykų išmokau iš šviesaus atminimo Tamulevičiūtės, iš kolegų, su kuriais dirbau, tačiau visada visiems sakau, kad mano didysis mokytojas yra Nekrošius. Tikriausiai būna, kad kartais netyčia ką nors padarau taip, kaip jis, bet ne todėl, kad stengčiausi Nekrošiaus kūrybą ar darbo metodus kartoti. Tiesiog obuolys nuo obels netoli nurieda. Pirmiausia, žinoma, išmokau rimto požiūrio į darbą. Anksčiau buvau gana lengvabūdis artistas, nesukdavau galvos, jei kas nors nepavykdavo, o dirbdamas su Nekrošiumi ir matydamas, kaip jis rimtai žiūri į repeticijas, ėmiau pats joms rimtai ruoštis. Todėl ir dabar, kai dirbu kaip režisierius ir, pavyzdžiui, matau, kad po repeticijos liko neišspręstų klausimų, kitaip nei aktoriai, neinu miegoti, sėdžiu ir galvoju tol, kol surandu sprendimą. Kartais turi pasikankinti, kad kitą dieną aktoriams galėtum pasakyti, ką jie turi padaryti. Dar vienas dalykas: jei tavo nuotaika bloga, jei tau asmeniniame gyvenime nesiseka, jautiesi prastai ir pan., negali prarasti repeticijos. Turi atsijungti nuo išorinio pasaulio ir nuo pirmos minutės pradėti dirbti pilna koja. Tokiais atvejais negali leisti išlygų sau, nes kaip režisierius esi atsakingas už aktorius scenoje. O kai tampi kitiems pavyzdžiu, galbūt net pats to nepastebėdamas, imi vesti tą armiją paskui save, armiją, kuri tavimi tiki ir su kuria galima labai toli nueiti.

Be to, svarbu nepamiršti aktoriams pasakyti gerą žodį – to, manau, taip pat iš Nekrošiaus išmokau. Po ilgo kūrybinio darbo, po premjeros visada aktoriams pasakau, kad tai ne mano, o mūsų spektaklis, nes mes visi kartu jį po gabalėlį sukūrėme. Nekrošius neretai sakydavo, kad teatre vyksta savotiški cheminiai procesai. Iš tiesų teatras – lyg savotiška chemijos laboratorija. Tik, jeigu tikroje laboratorijoje sudedi du iš Mendelejevo lentelės žinomus cheminius elementus ir gauni trečią, teatre dažnai tenka jungti vieną nežinomą elementą su kitu nežinomu elementu, o kas iš viso to išeis, tuo labiau nežinai.

Štai tokias pamokas iš jo gavau. Beje, tik Nekrošiaus dėka aš ėmiausi režisūros. Viskas prasidėjo nuo labai konkretaus nutikimo. Pamenu, prodiuseriai Gytis Daugėla ir Nijolė Ruzgienė norėjo, kad miuziklą „Velnio nuotaka“ statytų Nekrošius. Kadangi juos jau anksčiau pažinojau, jie paprašė, kad suorganizuočiau susitikimą su Nekrošiumi. Kai prodiuseriai jam išdėstė savo sumanymą, Nekrošius patylėjo ir pasakė: „Žinote, aš tokio masto kūrinio nepastatysiu. Bet jis pastatys.“ Ir parodė į mane.

Kai šį pokalbį apgalvoję prodiuseriai po kelių dienų man pasiūlė imtis miuziklo režisūros, paprašiau, kad palauktų mėnesį – jei rasiu sprendimus visoms scenoms, imsiuosi. Tą mėnesį kaip tik buvo gastrolės Italijoje. Nežinau, kas tada man ten atsivėrė, bet per tą mėnesį suradau visus režisūrinius sprendimus, kurie vėliau scenoje buvo įgyvendinti. Tad kaip Tamulevičiūtė Nekrošiuje įžvelgė režisierių, taip Nekrošius jį pamatė manyje. Bent jau aš taip norėčiau galvoti.

Nekrošiaus spektakliai „Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“ ir kiti daug keliavo po pasaulį. Tikiu, kad dažnų gastrolių metu trupėje susidaro aplinkybės aktyviai bendrauti. Įdomu, kaip po tiek metų kelionių kartu galėtumėte apibūdinti savo santykį su Nekrošiumi? Kiek tas ryšys artimas, o gal kaip tik išlaikantis atstumą? Kartu išmaišėme visą pasaulį, vien festivalių aplankėme iki dviejų šimtų (jau nekalbu apie kitas gastroles). Nors kai kurie aktoriai būdavo tie patys, bet atmosfera „Hamleto“, „Makbeto“, „Otelo“ spektaklių trupėse skyrėsi. Visose jose, žinoma, tapdavome labai artimi, palaikydavome vienas kitą, pasidžiaugdavome vienas kito sėkme, kad ir kokių bjaurių charakterių būtume, prieš spektaklį visada sueidavome į sceną, apsikabindavome ir palinkėdavome vienas kitam sėkmės, o po spektaklio padėkodavome. Tokios tradicijos kažkaip natūraliai susiklostė. Apskritai Nekrošiaus spektaklių aktorių sudėtis ne iš karto nusistovi. Po gero mėnesio repeticijų, būna, kai kurie aktoriai išeina, prisijungia kiti. Režisieriui svarbu, kad trupė suliptų. O dabar su Nekrošiumi vis susiskambiname. Manęs jis nepamiršta, vis pasiūlo naują vaidmenį, bet, deja, dabar nebegaliu taip lengvai ištrūkti kaip anksčiau. Pasikalbame ne tik apie teatrą, bet ir apie šeimą, vaikus, asmenines problemas. Kai susitinkame „Meno forte“ ar kur kitur, surūkome velniškai daug cigarečių. Mūsų santykiai geri ir, manau, kad tokie jie visam likusiam gyvenimui. Nors laikai keičiasi, bet mes – lyg penkerius metus kartu prabuvę fronte, tapome giminės visam gyvenimui. Per tuos keliolika aktyvių metų perėjome ir ugnį, ir vandenį, ir kareiviškos košės kartu valgėme. Manau, tai patyrė ir Tamulevičiūtės dešimtuko aktoriai, ir jaunesni, o dabar jauniausieji jo studentai. Taip, Nekrošius – mūsų visų generolas.

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos" knygynuose ir spaudos kioskuose.

Ugnė Kačkauskaitė, Monika Meilutytė

Rekomenduojami video